Tie, kas skaito tik antraštes, jau pasiraitoję rankoves pila komentarus į kairę ir į dešinę apie tai, koks aš neteisus ir kaip išvis drįso tokie žodžiai ant klaviatūros susispaudėlioti. Juk kaip gražu, kai prūde tarp baltutėlių lelijų plaukioja baltutėlaitės gulbės, aplink lakioja margasparniai drugeliai, suokia paukšteliai ir dar viską apgaubusi vaivorykštė su praskrendančiu gervių trikampiais.
Dar kai kas išmes žymiąją Dostojevskio frazę „Grožis išgelbės pasaulį“, nors ji buvo kiek kitokia ir visai kitokiam kontekste parašyta, ir visiškai ne apie tą grožį kalbėta.
Gerai. Pradėkime nuo to, kad gražu/negražu yra visiškai subjektyvu. Nėra jokių visuotinų grožio standartų, jo neįmanoma suskaičiuoti, įvertinti kažkokiais objektyviais kriterijais. Nes kiekvienas mūsų tą grožį mato skirtingai ir negana to, supratimas apie tai kas gražu/negražu keičiasi ir keisis vystantis žmonijai. Jis keičiasi ir yra kitoks priklausomai nuo amžiaus, lyties, tautos, genties ar apsvaigimo laipsnio.
Bet kalbėkime vien apie mus ir mūsų šalį, ir, žinoma, aš nesu „grožio konkursų“ ekspertas tad, jei leisite, kalbėsiu apie gamtos grožį. Na, tarkime, visų mylimus miškus. Vienam gražu pušynėlis su samanėlėm ir kerpėm, kur grybaujantį matai iš kelių šimtų metrų, kitam gražu ūksmingas eglynas. Kam gražu ąžuolynas ar skroblynas, o kam berželiai svyruonėliai.
Vieniems reikia, kad galėtumei po mišką žingsniuoti takeliu, kiti nori per samanėles ir kad neduokdie nebūtų jokių išgriuvusių stuobrių. Man gražiausias yra senas, neįžengiamas miškas, kur kas kelis metrus reikia kabarotis per virtuolį ir nuolat saugotis, kad kokios akies ant šakos nepaliktum. Dar man labai patinka šlapi nuolat mirkstantys juodalksnynai su eglių ir beržų priemaišom. Ar čia blogai, kad mūsų skoniai skiriasi? Tikrai ne.
Blogumai prasideda tada, kai kiekvienas nori pakeisti tą mišką pagal save. Vieni nori išvalyti mišką ir iščiustyti, kad jis tobulumo ir estetikos gerbėjus džiugintų. Tai yra, kad būtų tik gražu, nors tada pasmerkia mišką nuolatinei priežiūrai, nes mišką išvalius nuo negyvos medienos natūralūs savireguliacijos procesai žlunga.
Kiti nori matyti išvartas ir senus medžius, kur klesti bioįvairovė. Ar gamtai svarbu miško grožis? Jai nusišvilpt. Miškas bus toks, kokios ten yra augimo sąlygos. Smėlynai – ok, tegu auga pušynai, derlingas dirvožemis – tebūnie plačialapių ir mišrūs miškai. Mišką suės kinivarpos – valio. Mišką nušiks kormoranai – ploja katučių. Užaugs kitas. Visada užauga.
Gamtai nerūpi, kas bus per artimiausią dešimtmetį, ji gyvena kitoje laiko skalėje. Per milijoną, dešimtis milijonų metų tiek viskas keisis, kad ji tikrai nesiparins, dėl kelių medžių ar kelių tūkstančių hektarų. Nes gamta yra nuolatinė kaita. Ne tik miško, bet ir bendrijų.
Tik mes nenorim ir negalim laukti milijonų metų, todėl norim miško dabar ir dar tokio, kuris atitiktų mūsų skirtingus poreikius ir įgeidžius: kad tiktų lentoms, būtų uogų ir grybų, būtų švarus be išvartų, be erkių ir uodų, kad būtų kur pasistatyti namelį, kad nepasiklystumėm, kad augtų tam tikros gėlės, kad nebūtų triukšmo, kad nelakstytų pavojingi žvėrys, kad lakstytų gražūs žvėrys, bet tolėliau, nes gal jie pavojingi.
Dar norim miško šalia mūsų, bet nenorim, kad ten gyventų visokiausi skraidantys ar lakstantys plėšrūnai ir kiti mūsų vejų, sodų bei dvasinės harmonijos darkytojai.
Pievos. Kokių pievų norite jūs? Taip, žinau, svarbu, kad jos nebūtų miesto centre, kad būtų su daug daug gėlių ir drugelių, kad ten būtų draudžiama įkelti koją vorams ir erkėms. Žinoma, negali būti dilgėlyno ir usnyno, nes dilgėlės tai apsileidimo viršūnė. O šiaip žinote, kad jei neliktų dilgėlių, neliktų keleto pačių gražiausių mūsų drugelių rūšių (jau nekalbu apie šimtus kitų vabzdžių ir primityvesnių organizmų)?
Taip, tikrai nereikia jų sodinti Gedimino kalno papėdėje, bet ir nereikia jose matyti baubo. Viena moteris skundėsi, kad Kauno parke paliktuose natūralių pievų ploteliuose pilna dagių ir usnių. NEGRAŽU. Bet jos ne dėl grožio, o tam, kad tūkstančiams bičių ir drugių suteiktų maistą ir namus.
O kaip mes grožimės begaliniais žydinčiais rapsų laukais? Gražu. Na tikrai estetiška, vientisa geltona spalva mėlynas dangus ir pavieniai laukų medžiai. Bet kai supranti, kad tai tiesiog dykuma, kad dėl tokių dykumų baigia išnykti atvirų vietų paukščiai, tas grožis apkarsta.
Taigi gamtai yra tikrai vienodai, kaip atrodys pieva, upė, miškas. Jai vienodai, ar ten užaugs krūmai, ar dilgėlės, jai vienodai, ar mišką nuės vabzdžiai, ar elniai. Jai visiškai nusispjaut. Ji duoda visiems erdvės ir substrato, o toliau, mielieji, kiek jūs pasiimsit, kaip jūs konkuruosit ir sugyvensit, yra visiškai jūsų reikalas.
Ji puikiai žino, kad mūsų platumose viskas kada nors virs mišku. Kils gaisras, išdegs didžiuliai plotai – valio! Kodėl? Nes ten įsikurs kitos rūšys, kurioms reikia ugnies pažaidų, vėl užaugs pievos ir vėl, jei nesiganys stambūs žolėdžiai, ten atsiras miškas. Taip, tai užtruks. Gamta mūsų planetoje turi plius minus 5 milijardus metų, ji tikrai turi laiko. O dabar ji ramiai atsipūtusi stebisi, kaip mes čia bandom susinaikinti.
Aš jums daug pasakoju, kad neegzistuoja blogi ar geri organizmai, nes visi, kurie yra sukurti, yra VIENODAI REIKALINGI, visi turi savo nišą ir misiją. Mes galbūt norėtumėm kitaip, bet gamtai giliai nusišvilpt ant mūsų norų (todėl mes iš jos ir išėjome). Tai dabar sakau, kad skirstyti į gražius ir negražius yra lygiai taip pat ydinga. Kodėl? Nes gražius ir mielus mes linkę labiau saugoti.
Mes labiau puoselėsim gražią pievą ar mišką, labiau mylėsim kokią gražią gegužraibę, nei kokią neišvaizdžią, nors niekuo neprastesnę gėlytę. Mes labiau saugosim kokią mielą miegapelę, o ne kokią „bjaurią“ gyvatę. Labiau globosim gulbes, kurioms jokios globos nereikia, nei kovus, kuriuos baigiam išnaikinti ir kurie mums nemokamai padaro ekologinių paslaugų už milijonus eurų. Bet gulbė baltam prūde, tarp baltų lelijų ech kaip gražu.
Štai todėl ir sakau, kad gamtoje nėra grožio, nes jai visi jos vaikai vienodi, net ir mes. Bet margi drugeliai, paukščiai, didžiulės gėlės – juk gražu? Jie margi ir spalvoti ne dėl to, kad būtų gražūs, o kad būtų lengviau apsisaugoti arba konkuruoti dėl resursų. Tik tiek.
O pabaigai apie dar vieną mūsų sukurtą grožį – fejerverkus ir balionus. Suprantu, kad ugnis, sprogimai net po kelių šimtų tūkstančių metų evoliucijos mums vis dar kelią pirmykštę nuostabą bei susižavėjimą. O į orą kylantys spalvoti balionėliai išvis yra kažkoks stebuklėlis. Šiaip tai, abiem atvejais mes džiaugiamės šiukšlėmis. Abiem atvejais tomis šiukšlėmis teršiam savo aplinką, gąsdinam naminius bei laukinius gyvius ir kažkiek nuodijam save. Bet juk gražu, ar ne?
Daugiau fotografijų – nuotraukų galerijoje.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“.
