Gan staiga prasidėjusi žiema nesiruošia cackintis su atlydžiais ir, regis, nusprendė parodyti visą savo grožį bei jėgą. Juk dar lapkričio tryliktą džiaugiausi besiporuojančiais laumžirgiais ir aplink lakiojančiais drugeliais, o jau po penkių dienų pasižiūrėti neršiančių lašišų bridau per sniegą.
Šiaip smagu, nes sniegas nors kiek prašviesina tą amžinai apniukusį, vos kelias valandas trunkantį rytą, kuris tuoj pat virsta vakaru. Gruodį saulę mačiau vieną kartą, ir apie pilnatį sprendžiu ne iš plieskiančio pro langus mėnulio, o iš keistų skambučių bei rašliavų srauto.
Reikia tikėtis, kad bent per Geminidų meteorų pasirodymą (šis būna įspūdingesnis nei žymusis Perseidų lietus), nutiks stebuklas ir kažkas nubrauks cepelinus nuo Lietuvos padangės. Matyt, daug noriu.
Bet nors mums tas sniegas kelia šiek tiek nepatogumų (palaukit, bus jo daug daugiau), laukiniams sutvėrimams jis tik į naudą. Juk po sniegu šilta ir jauku miegoti, ten gali rausti tunelius ir lakstyti nematomas plėšrūnų, o ir šiaip smagu pasivolioti. Žodžiu, ši žiema kol kas pavyzdinė. Tikiuosi, tokia ir bus iki pat kovo.
Tai kaip tiems laukiniams gyviams sekasi gyventi? Vos sniegui patižus ir temperatūrai pasiekus nulį, žiūrėk, koks uodas praskrenda. Dar ir viena kita pasiklydusi gyvenime varlė iš kažkur ant sniego užrėplioja. Bet, taip, čia labiau išimtys.
Iš gyvasties tik vieną kitą paukštį ir žvėrį gali pamatyti. Na, jei pakišit galvą po ledu, tai ir invazinį vėžį išvysit (tada ir sužinosit, kur vėžiai žiemoja) ir ešeriuką ar kuoją išgąsdinsit. O gal ir neršti skubančią vėgėlę pastebėsit. Nepastebėsit, ana naktim vėjui staugiant blūdija.
Vaikščiojant po miestus, parkus ir miškus atrodo, kad paukščių visai neliko. Na, tik smagiai karksinčių varnų, kovų, ir kiauksinčių kuosų būriai blaškosi paupiais, šokinėja ant ledo lyčių, turškiasi lediniame vandenyje, o paskui lekia mūsų atliekų ieškoti.
Jiems kompaniją palaiko taip pat šiukšlynų gerbėjai, virš daugiabučių rytais ratus sukantys kirai. Paupiuose ir išpindėjusios antys bando gailiomis akytėmis sugraudinti bulkas graužiančias bobutes, kad šios kelis trupinėlius numestų. Nereikia jų maitinti, turi sparnus, tai tegu lekia, kur šilčiau, ir kur visokių vandenžolių gali prisišliurpti.
Gyvatvorėse bet kokiu oru linksmai čirškauja žvirbliai, nors tas jų čirškimas kur kas tylesnis nei vasario mėnesį. O šiaip dabar paukščiai buriasi prie lesyklų. Ten jų įvairovė didžiausia ir triukšmo ten daugiausia. Įvairios zylės, žaliukės, bukučiai, geniai, svilikai, kėkštai ar net purpleliai nuolat sukinėjasi aplinkui.
Strazdai ir svirbeliai irgi sniegenos po truputį ima uogų ir obuolių derlių. Jiems kompaniją kartais palaiko atsisakę išskristi varnėnai. Žmonės dažnai klausia, kodėl pas mane niekas lesyklon neatskrenda? Greičiausiai todėl, kad tų lesyklų gyvenamose teritorijose daugybė ir paukščiai tikrai turi iš ko rinktis. Tereikia dar įtikinti kai kuriuos paukštelių mylėtojus, kad pyragai, makaronai, duona – nėra paukščiams skirtas maistas. Lesinkit mažuosius lesyklų lankytojus sėklomis, duokit neapdorotų riebalų ir anie jums padėkos.
Miškuose dabar ypač tylu. Kartkartėmis išgirsti tik kokį kankorėžį lukštenantį genį, ar pasiutusiai rėkiančią riešutinę. Ir jei ne sniege paliktos žymės, atrodytų, kad tam miške vienui vienas būni.
O pėdų dabar galima prisižiūrėti daugybę. Nuo mažyčių pelių ir pelėnų dvejukių, iki lengvai pažįstamų kiškių ar voverių įspaudų, įvairiausių kanopų žymių ar lapių, vilkų bei lūšių pėdsakų. Tie žvėrys, kurie pagal planą turi miegoti, jau ir miega.
Buvau dar prie barsuko užsukęs – sniegas nuo iš urvo sklindančios šilumos kiek patirpęs, bet į lauką jau kuris laikas nelįsta. Bebrai toliau intensyviai verčia paupių medžius, voverės laksto pušų viršūnėmis rinkdamos kankorėžius, kiškiai naktimis straksi po laukus. Ten pat per sniegą atklampoja ir elniai, stumbrai, danieliai, stirnos. Stirninai jau beragiai, būtent dabar yra pats intensyviausias briedžių ragų metimo metas.
Na ir žinoma, visur galima pastebėti cimpinėjančias kūmutes, o pagal pėdsakus susekti, kad šalia bėgiojo vilkai ir kiūtino lūšys. Na, o naktimis dar girdėti ir šernų žvygčiojimai, mat įsibėgėja jų ruja. Ramybė jų bandose baigėsi ir kuiliai dabar nuolat bando jėgas bei savo kailio su sakų mišiniu tvirtumą tarpusavio kovose.
Ar žvėrims miške trūksta maisto? Ne, netrūko ir netrūks, kokia žiema bebūtų. Tad grūskit tas morkas su bulvėm atgal į rūsius ir geriau savo artimuosius daržovių sriuba palepinkit.
Gamtoje gyvenimas tikrai verda, tik mes jo nematom, nors jei mokam skaityti, tai tą lengvai galime padaryti.
Tai smagaus žiemiško savaitgalio, narpliojant gamtos užrašus.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“.
