Daugelis žmonių tam tikrose situacijose linkę pasigirti ar apkalbėti kitus taip išaukštindami save. Jeigu taip elgiamasi dažnai, galima įtarti, kad žmogus turi narcisistinį asmenybės sutrikimą, o pats, greičiausiai, jo nė nepastebi. Vadinamieji narcizai dažną apžavi savo kerais, o vėliau ima išnaudoti tol, kol pasiekia savo tikslą.
Psichologė Kristina Paradnikė sako, kad narcizai dažniausiai nesupranta, kad tokie yra, o į jų pinkles įkliuvę partneriai nebežino, kaip ištrūkti.
– Kas yra narcisizmas?
– Buitinėje kalboje dažnai išgirstame narcizais vadinant žmones, kurie atrodo aukštinantys save, egoistiški, laikantys save geresniais už kitus, tuos, kurie toksiškai elgiasi santykiuose su kitais. Kartais gali atrodyti, kad nemažai žmonių turi šiek tiek narcisizmo, būna, kad stipriai pasitikinčius savimi žmones, gebančius apginti savo nuomonę, siekti savo tikslų, aplinkiniai palaiko narcizais, nors taip iš tikro nėra.
Narcisistinis asmenybės sutrikimas iš tiesų būdingas iki 6 proc. populiacijos, kiek dažniau vyrams nei moterims. Šį sutrikimą turintys asmenys pasižymi nuolatiniu poreikiu, kad kiti žavėtųsi jais, grandioziškumu (t. y. įsitikinimu, kad jie yra išskirtiniai ir didingi), empatijos stygiumi, dažnu atveju kitų išnaudojimu.
– Kokie bruožai išduoda tokią asmenybę?
– Narcisistinį asmenybės sutrikimą turinčių žmonių yra visokių tipų ir ne kiekvienas narcizas piktybiškai elgiasi su kitais. Pavyzdžiui, daugeliui turbūt lengviausiai atpažįstamas tipas – grandiozinis narcizas, tai išpūstos savivertės, nematantis savo trūkumų, žemo empatijos lygio, dažnai iš pirmo žvilgsnio charizmatiškas žmogus.
Tačiau ne mažiau sudėtingi yra ir pažeidžiami narcizai – labai greitai ir stipriai reaguojantys į nesėkmes, tikras ir tariamas skriaudas ir nuodėmes, gali pasireikšti labai daug kitų žmonių elgesio suasmeninimo, taip pat „aukiškumo“, pasyvios agresijos, nervingumo ir egocentriškumo.
Šalia šių tipų vienas iš įdomesnių – bendruomeninis narcizas. Iš šono atrodo įspūdingai, dirba dėl kokio nors didingo tikslo, gelbėja, pvz., gyvūnėlius ar panašiai, bet su šeimos nariais, darbuotojais elgiasi siaubingai, o gelbėjamieji rūpi tik tiek, kiek tai mato aplinkiniai, viduje tai tik priemonė pasigėrėjimui ir statusui iš aplinkos gauti.
Na, o pats liūdniausias tipas – piktybiniai narcizai. Liūdniausias tuo, kad šis tipas ne tik stokoja empatijos ar nori dėmesio ir statuso, bet ir yra pasiryžęs gauti tai bet kokia kaina, per fizinį, emocinį, seksualinį smurtą, manipuliacijas ir panašiai.
– Dėl kokių priežasčių ar aplinkybių išsivysto šis sutrikimas?
– Nėra tvirtai sutariama, kodėl kai kurie žmonės turi narcisistinį asmenybės sutrikimą. Tarp dažniausiai minimų priežasčių – genetinis polinkis (pvz., vienas ar abu tėvai turi narcisistinių tendencijų) ir auklėjimo ypatumai, tai yra perdėtas lepinimas, pernelyg aukšti tėvų lūkesčiai (kai vaikas niekada neįtinka tėvams) arba apleistumas ir smurtas. Tokiu atveju narcisizmas vystosi kaip gynyba: lengviau jaustis superypatingam nei netinkamam, pažeidžiamam, silpnam.
– Su kokiomis problemomis kasdieniame gyvenime susiduria šie žmonės?
– Kai kurie – su jokiomis. Kol pavyksta išlaikyti savo grandioziškumą. Juolab kad narcizai gali tiesiog meistriškai racionalizuoti ar apversti dalykus savo naudai. Paviršiuje tiek pačiam žmogui, tiek mažiau jį pažįstantiems viskas gali atrodyti net labai gerai, bet narcizai turi sunkumų priimti savo nesėkmes, megzti tikrą, autentišką ryšį su kitais, dažnu atveju viduje slepiasi pažeidžiamumas, tuštuma, o tai malšinama ne tik toksišku elgesiu su kitais, bet ir priklausomybėmis, persidirbimu ir panašiai.
Kai kurie visai nemato problemų savyje, bet nešiojasi daug pykčio dėl aplinkos netobulumo, neįtikimo jiems. Tai gal trumpas atsakymas į šį klausimą būtų, kad kiekvienas atvejis – individualus.
– Narcizai dažnai jaučiasi geresni už kitus, tad ar įmanoma pačiam suprasti, kad toks esi?
– Sunkiai. Narcisistinį asmenybės sutrikimą turintys žmonės, ypač grandioziniai ir smurtaujantys, net jei ir pareflektuoja savo asmenybės ir elgesio ypatumus, beveik niekada nesikreipia pagalbos. Dažniau psichologai sulaukia narcizų aukų.
– Kiek narciziškų bruožų turėti yra normalu, o kada tai jau sutrikimas?
– Kol nekenkiama sau ir kitiems, narcisistinių bruožų keisti gal ir nėra labai svarbu, nepriklausomai nuo to, ar tai laikysime sutrikimu. Bet kai atsiranda kenkimas sau, o ypač netinkamas elgesys su kitais, tai jau yra sutrikimas ir turėtų būti ieškoma pagalbos. Aišku, patys narcizai jos labai retai kreipiasi.
– Kodėl narcizai dažnai nesugeba sukurti ilgalaikių santykių?
– Sunku užmegzti ilgalaikį santykį, kai kitą žmogų laikai daiktu ar priemone savo tikslams siekti ar poreikiams tenkinti. Bet būna visaip. Būna, kad narcizai įsitraukia į ilgalaikius ryšius, tik kiek ten yra tikros, nuoširdžios meilės ar pagarbos kitam žmogui – klausimas.
– Kuo pavojingi gali būti santykiai su narcizu?
– Narcizai dažnu atveju santykiuose naudoja manipuliacijas ir kitas emocinio smurto formas, fizinį ar seksualinį smurtą, neretai būna neištikimi ir puikiai moka paaiškinti, kad bet koks jų disfunkcinis elgesys yra ne jų, o antrosios pusės atsakomybė. Labai liūdna, kad dėl tokio elgesio kenčia ne tik antroji pusė, bet ir vaikai.
Atpažinus, kad galbūt tavo partneris yra narcizas, labai verta pasitarti su psichologu ar psichoterapeutu. Narcizų aukoms dažnai visai nebeaišku, nei kas jie, nei kodėl įklimpo į tokius santykius, nei ką daryti toliau.
– Kai kuriuos žmones ypač traukia priešingos lyties narcizai, kodėl taip nutinka?
– Pirmiausia – narcizai moka būti labai charizmatiški, ypač kol jiems tai naudinga. Tam sugalvotas terminas – „love bombing“ (liet. bombardavimas meile). Bėda ta, kad narcizai nemato kito žmogaus kaip asmens. Mato išvaizdą, naudą, resursą, kuris tinkamas kokiems nors tikslams (pvz., statusui pakelti ar išlaikyti), mato žmogų kaip dalyką, kurį įsigeidė turėti, bet ne kaip asmenį, su kuriuo norisi kurti ryšius.
Narcizo taikiniui apsisuka galva nuo to, kad kas nors taip stipriai rodo dėmesį, ir jis nepastebi raudonų vėliavėlių, kurios įspėja saugotis.
Narcizas, pasiekęs savo tikslą (t. y. gavęs, ko nori), pereina nuo užliejimo dėmesiu prie emocinio smurto (kontroliavimo, pavyduliavimo, kaltinimų, kritikos ir panašiai), įsisukama į užburtą ratą: medaus mėnuo–įtampa–smurtas–taikymasis (jei antra pusė narcizui dar naudinga)–vėl įtampa.
Tame rate gali būti atšalimų ir santykių nutraukimo, bet narcizo antroji pusė dažnu atveju nesupranta, kas vyksta, ima kaltinti save ir dėl pačių įvairiausių priežasčių santykių nenutraukia. Pavyzdžiui, rūpinasi vaikais, jaučia finansinį nesaugumą, tiki, kad kažkur vis dar yra tas žavusis, dėmesį rodęs asmuo, arba sulaukia narcisistinio smurtautojo grasinimų susidorojimu, jei santykiai nutrūks.
Į santykius su narcisistiniais smurtautojais gali patekti bet kas, bet yra rizikos veiksnių. Pavyzdžiui, žmonės, vaikystėje patyrę emocinių traumų, turi didesnę riziką neatsirinkti, kas yra kas. Tarkime, nepatyrus saugaus prieraišumo sunku suprasti, kas tai yra, ir suaugus.
