Sukūrus artimus santykius kartais ateina laikas pasukti skirtingais keliais. Tai padaryti – ne visada lengva, o pasekmes pajaučia abu partneriai. Susituokus skyrybas apsunkina biurokratinė sistema, turto dalybos, o neretai ir vaikų klausimai. Išsiskirti be santuokos, atrodytų, paprasčiau, tačiau, anot psichologų, dėl to patiriami jausmai – panašūs.
Šeimos ir porų psichologas Marius Daugelavičius sako, kad nereikėtų skubėti skirtis galvojant, kad kiti santykiai bus geresni. O galutinai apsisprendus būtų puiku pasirinkti tinkamus žodžius apie tai pranešant partneriui. Specialistas atsakė, ar yra būdų paruošti širdies draugą tokiam pokyčiui ir kaip padėti atsitiesti sau po patirtų skyrybų.
– Dėl kokių priežasčių šeimos bei poros skiriasi dažniausiai?
– Priežasčių būna įvairių. Reikia atkreipti dėmesį ir į išorinius, ir į vidinius dalykus. Apibendrinti galėčiau paprastai – žmonės skiriasi dėl to, kad nesirūpina santykiais. Žmonės dažnai nesusimąsto, kaip elgtis, kad būtų geriau santykiams, ir apskritai – kas tai yra. Jei žmonės nesirūpina sveikata ar, pavyzdžiui, kokiu namu, jis pradeda byrėti. Kad taip nutiktų, pakanka nieko nedaryti. Jei žmonės nieko nedaro su santykiais, jie irgi ima griūti.
Žmonės skiria energijos ir laiko darbui, daug metų mokosi, skaito knygas, kelia kvalifikaciją, domisi mityba, o dėl santykių taip stengiamasi labai retai. Atrodo, jeigu žmonės yra kartu, nieko daryti nebereikia, tai priimama kaip savaime suprantamas dalykas.
– O kaip reikia rūpintis santykiais?
– Tema – labai plati, tačiau galima taikyti paprastus būdus. Skirti laiko pasikalbėti, išklausyti, paklausti, kas vyksta viduje, kaip kitas žmogus jaučiasi, kuo jis gyvena, apie ką svajoja, ko jam trūksta. Sveika išklausyti kitą žmogų, pasipasakoti pačiam. Dažnai problemos kyla dėl to, kad neįsiklausome į kitą žmogų ar patys nepasisakome.
– Galbūt įmanoma paruošti partnerį būsimoms skyryboms, kad kiltų mažesnis šokas?
– Pirmiausia, noriu pasakyti, kad skyrybos turėtų būti paskutinė priemonė. Dauguma atveju galima kažką pakeisti ir nebūtina skirtis. Tai – skausminga abiem partneriams. Žmonės dažnai galvoja, kad jei šis žmogus netinka, kitas bus geresnis. Tai labai didelė iliuzija – dažniausiai nebūna geriau. Žmonės paprastai kartoja savo klaidas.
Paruošimas, apie kurį klausiate, priklauso nuo situacijos. Tarkime, jeigu antra pusė – smurtautojas, nereikia jo ruošti, reikia bėgti.
– Ką daryti, jei vienas partneris nori skirtis, o kitas – prašo dar pabandyti?
– Būna įvairiai, bet mano patirtis rodo, kad jei viena pusė tvirtai apsisprendė, nebeturi motyvacijos ką nors keisti, praktiškai neįmanoma pakeisti šio sprendimo.
– Kaip pasakyti žmogui, kad nebenori būti su juo?
– Reikėtų kalbėti taktiškai, nereikšti kaltinimų. Reikėtų kalbėti apie tai, kad nepavyksta būti kartu, pavyzdžiui, išspręsti problemų, sugyventi, nors išbandyta daug būdų. Kalbėti vienam apie kitą nereikėtų, labiau – apie pačius santykius. Taip galima išvengti nereikalingų konfliktų, kurie nepalengvins situacijos.
– Kokie ženklai išduoda, kad partneris svarsto apie skyrybas?
– Jei apie tai nekalbama, kažin, ar įmanoma nustatyti, jog jis galvoja būtent apie skyrybas. Matosi, kai žmogus dėl ko nors dvejoja, atsiranda atšalimas, distancija, nejaučiama motyvacija stengtis dėl santykių. Bet tai gali rodyti, kad santykiuose yra kitokių problemų, nebūtinai svarstoma apie skyrybas. Jei žmogus nekalba, jam į sielą neįlįsi. Dažnai būna, kad kalbama apie reikalus, buitį, vaikus, bet ne apie tarpusavio santykius.
– Kaip padėti sau atsitiesti po tokio įvykio?
– Reikėtų leisti sau išgedėti. Skyrybos tam tikra prasme panašios į laidotuves – tai skausmingas įvykis, kai netenkama artimo žmogaus. Procesas – panašus, nes netenkame žmogaus. Reikėtų leisti sau išbūti su kylančiais nemaloniais jausmais. Nereikėtų vaidinti, kad viskas gerai, rodyti buvusiam, ką jis prarado ir panašiai. Reikėtų sau pripažinti, kad tai skausminga ir šiek tiek pabūti su savo jausmais. Kol viskas natūraliai išsenka, baigiasi gedėjimas. Kai gyvenimas tampa šviesesnis, galima galvoti apie tolesnius žingsnius.
Taip pat reikėtų išanalizuoti, kas buvo negerai ankstesniuose santykiuose, rasti klaidas ir iš jų pasimokyti. Bet nereikia pulti į savigraužą ir savęs kaltinti. Svarbu – tikėti, kad gali būti geriau, tik reikia išmokti pamokas.
– Po skyrybų kai kurie bando užsimiršti kitose lovose, ar tai – tinkamas būdas?
– Tai yra bandymas nuslopinti ir užmiršti skausmą. Po tokių bandymų lieka užslėpti jausmai, kurie vėliau daro savo juodą darbą. Nors skubėti gal ir nereikėtų, tai nėra geležinė taisyklė. Žmogus laisvas rinktis, kaip gyventi jam geriau.
– Kiek laiko reikėtų duoti sau, kad galėtum pradėti naujus santykius?
– Tai – labai subjektyvus dalykas, nėra jokių terminų. Santykiai yra procesas, kurio neišeina reguliuoti racionaliai. Jeigu atsirado santykiai, artimas, tinkamas žmogus, galima su juo ir būti. Ir atvirkščiai – jeigu netraukia nauji santykiai, nereikėtų savęs skubinti. Patarčiau leisti viskam vykti natūraliai, atsižvelgti į vidinius savo jausmus.
– Ar skyrybos gali palikti įspaudą visam gyvenimui ir atsiliepti vėlesniuose santykiuose?
– Skyrybos visada palieka įspaudą visam gyvenimui. Tai labai skausmingas procesas ir jis neapsieina be pasekmių. Bet tai nereiškia, kad žmogui niekada nebepavyks sukurti gerų santykių. Jeigu mokomės iš klaidų, dirbame su santykiais, o ne tiesiog ieškome žmogaus, su kuriuo gerai būti, gali pavykti sukurti visai kitokius nei ankstesni, gerus santykius.
Pasitaiko, kad po šio skausmingo proceso žmonės įsibaimina ir nebenori to patirti niekada, todėl nebesileidžia į santykius. Tai apsauginė reakcija. Žmonės, neišsprendę vaikystės traumų, problemų su tėvais, gali tapti mažiau atsparūs, nes po skyrybų atsiveria senos žaizdos.
– Ar verta veltis į santykius su neseniai išsiskyrusiu žmogumi?
– Galbūt labai skubėti ir nereiktų, pirma geriau išsiaiškinti, ar žmogus nebando pabėgti nuo skyrybų sukelto skausmo, ar iš tikrųjų mezgasi kažkas gražaus. Sau tiesiog pasakyti „negalima“ dažnu atveju neišeina. Reikėtų išlaikyti budrumą, turėti omenyje, kad yra pavojus, bet tai nereiškia, kad būtina visiškai užsiblokuoti.
Reikia stebėti, kas vyksta su santykiais, žiūrėti, kokių problemų kyla, analizuoti. Jeigu žmogus neturi įgūdžio dirbti su santykiais ir juos matyti, bet kuriuo atveju yra daug galimybių juos sugadinti. Ypač jei užtemsta protas, nebematoma problemų, o praėjus įsimylėjimo momentui pamatoma realybė.
