Lietuvą sukrėtus keliems mobingo skandalams, kaltinamieji dažniausiai kratosi šio termino. Atsakingi asmenys kartais kaltina ir priekabiavimą kenčiantį žmogų, teigdami, kad tai – įprastas nesutarimas tarp kolegų ar juokai, kurių kažkas nesuprato.
Deja, darbe mobingą patiriantys žmonės ne visada tiesiog išeina, kartais pasekmės būna nebepataisomos. Viena iš pirmųjų mobingo darbuotojų santykiuose tyrinėtojų Lietuvoje Jolita Vveinhardt aiškina, kad mobingo skundus labai svarbu ištirti detaliai, nes kol kas ne visi tiksliai žino, ką tai reiškia. Ir nors kenčiantieji gali bandyti patys spręsti problemą, dažniausiai jiems nepavyksta, tad reikėtų kreiptis į specialistus.
Profesorė paaiškino, kas yra mobingas, kuo jis skiriasi nuo konfliktų ir kokie žmonės linkę priekabiauti, o kokie – pasirenkami aukomis.
– Koks elgesys darbe gali būti laikomas mobingu?
– Yra keli pagrindiniai tokio elgesio bruožai, kurie mobingą skiria nuo kitų reiškinių. Pirma, mobingo atveju visuomet veikia grupė, kurią galima pavadinti nusikaltėlių gauja, klika. Tai yra kolektyvinis pasirinkto taikinio persekiojimas. Pavyzdžiui, jeigu terorizuoja vienas bendradarbis ar vadovas – galima kalbėti apie kitus reiškinius, bet ne mobingą. Žinoma, dažniausiai viskas prasideda nuo dviejų žmonių konflikto, tačiau jam rutuliojantis įtraukiami ir kiti kolegos – vieni užpuolimuose dalyvauja aktyviai, kiti pasyviai, nesikišdami.
Taip sukuriama galios asimetrija, kuri visuomet lydi mobingo procesą. Žmogus yra priverčiamas įtikėti, kad yra silpnas ir negali pasipriešinti. Antra, persekiojimas išsitęsia, o užpuolimai periodiškai kartojasi. Tai galima palyginti su kankinimu lašančiu vandeniu. Vienas ar keli ant galvos nukritę lašai efekto nesukelia, tačiau kai tai tęsiasi diena po dienos, o žmogus yra prirakintas ir negali pasitraukti, vien jau laukimas „kito lašo“ ima vesti iš proto.
Ir trečia, mobingo atveju visuomet siekiama „pašalinti“ taikinį – jeigu žmogus nesusipranta ir nepasitraukia pats, pasitelkiami vadovai, kurių neigiama nuomonė formuojama nuosekliai.
– Kokiomis formomis jis gali pasireikšti?
– Bet kokiomis – tiek gyvai, akis į akį, tiek naudojant įvairias komunikacijos priemones, tiek veikiant už akių. Tai yra bet koks elgesys, kuris kitam žmogui sukelia diskomforto jausmą, priverčia sutrikti, jaustis nepatogiai, išgyventi, nerimauti ar jausti baimę dėl profesinio, ekonominio ar fizinio saugumo.
Tai gali būti ir kalbėjimas pakeltu tonu, kaltės, klaidų ieškojimas, atstūmimas, pašaipos, asmeninio gyvenimo narstymas, pastangos sumenkinti reputaciją, bandymas priversti „susimauti“, manipuliacijos, grasinimai ar net fiziniai užpuolimai. Žmonių santykiai tokie sudėtingi, kad neįmanoma sudaryti baigtinio mobingo veiksmų sąrašo.
– Kaip elgtis jį patiriant?
– Mobingas nekyla spontaniškai. Jis rodo, kad yra kažkoks įsisenėjęs, neišspręstas konfliktas, laikui bėgant peraugęs į didžiulį priešiškumą ir reikalų turite su gana apsukriu, negailestingu manipuliatoriumi, kuris be sąžinės graužimo padarys viską, kad su jumis susidorotų. Ar eitumėte kautis į ringą su Mike`u Tysonu? Tikriausiai ne, ir dėl to nereikia gėdytis. Reikia blaiviai įvertinti situaciją – jeigu nesugebėjote savarankiškai konflikto išspręsti jo užuomazgoje, dabar, kai procesas įsibėgėjo, nesugebėsite tuo labiau.
Todėl būtina ieškoti pagalbos. Bendradarbių, artimųjų, vadovų, specialistų. Savo tinklalapyje esu paskelbusi elektroninę formą: nuosekliai atsakant į klausimus aprašomi incidentai, automatiškai suformuojamas pranešimas, kurį galima siųsti elektroniniu paštu arba atsispausdinti ir nunešti personalo tarnybai ar vadovui. Jeigu priekabiauja vadovas, ši forma pasitarnaus kreipiantis į darbo ginčų komisiją.
– Kokią žalą mobingas sukelia jį patiriančiam žmogui, gyvenimui už darbo ribų?
– Vienas iš reiškinio tyrinėjimo pradininkų Dieteris Zapfas mobingą yra pavadinęs ekstremaliu psichosocialiniu stresoriumi. Tai gana tikslus apibūdinimas, tik reikia pridurti, jog šis kiekvieną dieną išgyvenamas stresas tęsiasi mėnesių mėnesius, o kartais ir kelerius metus. Natūralu, kad ilgainiui sutrinka žmogaus psichinė ir fizinė sveikata. Įprastai mobingą lydi profesinis perdegimas, potrauminio streso sutrikimas, depresija, nedarbingumas ar net neįgalumas.
Skandinavų tyrimai rodo, kad mobingo aukoms tenka dorotis su tokiomis pat pasekmėmis, kurios lydi buvusius karo belaisvius, o gydymui prireikia daugybės laiko ir lėšų. Mes dažniau kalbame apie žlugusią profesinę karjerą, psichologinį klimatą, nuostolius įmonėms ar ekonomikai, tačiau reikia žinoti, kad mobingas ne mažiau žiauriai paveikia ir aukos socialinę aplinką, sutuoktinius, vaikus. Šiuo atveju jau galima kalbėti apie smurto pasekmes kelioms kartoms.
– Kaip atskirti, ar patiri mobingą, ar tai tik sudėtingi tarpusavio santykiai?
– Nors reiškinys yra tyrinėjamas jau keturis dešimtmečius, tyrimai rodo, kad, deja, mobingą nuo kitų reiškinių sudėtinga atskirti net ir psichologams. Dažniausiai viskas nurašoma paprastiems nesutarimams, konfliktams. Jeigu žinių vis dar trūksta specialistams, tai ką kalbėti apie paprastus darbuotojus ar vadovus.
Todėl pastaruoju metu kaltinimais mobingu dažnai svaidomasi ir iš nežinojimo, juo bandoma pasinaudoti kaip vėzdu. Pavyzdžiui, vengiant atsakomybės už klaidas ar bandant nuversti vadovą. Todėl skaitydama įvairias istorijas spaudoje stengiuosi nedaryti skubotų išvadų.
Na, o susidūrus su priešišku elgesiu paprastai rekomenduoju atlikti testą ir atsakyti į keturis klausimus. Pirma, ar kolegų elgesys darbe ar už jo ribų kelia diskomfortą? Antra, ar blogai su žmogumi elgiasi daugiau nei vienas asmuo? Trečia, ar blogas elgesys trunka bent kelis mėnesius? Ir ketvirta, ar šis, diskomfortą keliantis elgesys, nuolatos kartojasi, t. y. bent jau kartą per savaitę?
Jeigu į visus klausimus atsakymai – „taip“, jau galima įtarti, kad darbuotojas tapo mobingo taikiniu. O ar taip yra iš tikrųjų, galima pasakyti tik ištyrus konkretų atvejį, apklausus ne tik tą, kuris jaučiasi nukentėjęs, bet ir bendradarbius, vadovus. Reikalinga nuodugni viso proceso analizė.
– Galbūt mobingo problemą galima išspręsti pačiam – pasikalbant su priekabiautoju?
– Jeigu sakome, kad jau vyksta mobingas, vadinasi, pokalbiai nepadėjo. Vadinasi, žmogus neturi žinių, įgūdžių spręsti konfliktus. Tai reikia pripažinti ir kreiptis į tuos, kurie moka tokius konfliktus spręsti. Pasikalbėti su priekabiautoju? Gausite dar vieną nokdauną ir tiek.
– Kokius mobingo atvejus gali išspręsti darbovietės žmogiškųjų išteklių atstovas ar vadovas?
– Pirmiausiai, ką būtina padaryti – dokumentuoti įvykį ir atlikti nešališką tyrimą. Jeigu konfliktas pradinėje stadijoje, personalo specialistas ar vadovas gali tapti tam tikru tarpininku, atlikti sutaikymo procedūras ir panašiai. Galima tai perkelti į kitą padalinį, tačiau reikia suprasti, kad mobingas – ne tik dviejų žmonių konfliktas, jis nesibaigia atskyrus konfliktuojančias šalis. Jis paveikia visą kolektyvą, kuriam irgi reikia padėti. Šiuo atveju reikalingos sudėtingesnės intervencijos, kurių atlikti pačios organizacijos dažnai nepajėgios.
Mobingas nėra įprastas konfliktas ir rodo, kad personalo valdymo politikoje, darbo organizavimo srityje yra rimtų klaidų. Todėl lygiagrečiai reikia ieškoti priežasčių, dėl kurių kyla įtampa, konfliktai, ir juos šalinti. Blogiausia, ką galima padaryti, tai apsimesti, kad niekas nevyksta arba palikti problemą spręsti patiems darbuotojams. Kaip ir naiviai tikėti, kad viską išspręs vien tik sankcijos.
– Kada vertėtų kreiptis į kitas instancijas ir nuo ko pradėti?
– Pirmiausia reikia kreiptis į savo organizacijos vadovybę, o jei sprendimas netenkina – į Darbo ginčų komisiją. Bet kuriuo atveju siūlyčiau pirmiausia pasikonsultuoti su teisininkais. Būna taip, kad mobingą lydi seksualinis priekabiavimas, šmeižtas, garbės ir orumo įžeidimas – teisininkas padės nuspręsti, kokiu keliu toliau eiti. Taip pat būtina pasirūpinti savo emocine būsena, psichologine sveikata. Kreipimasis į instancijas – papildomas stresas, todėl reikalingas specialistas, kuris padėtų su juo susidoroti.
– Galbūt paprasčiausia išeitis tokiu atveju – išeiti iš darbo, ar visgi vertėtų užkirsti tam kelią, nes priekabiautojas susiras kitų aukų?
– Sunku įsivaizduoti siaubą, kuriame gyvena mobingą patiriantis žmogus ir kaip jam sunku priimti blaivų sprendimą. Bet jeigu jis nusprendžia išeiti iš darbo netgi neturėdamas atsarginio varianto, galiu tik pasveikinti. Žinoma, tokius atvejus reikia kelti į viešumą, turi būti tam tikros pasekmės priekabiautojui ir organizacijai, bet ne mobingo aukos sveikatos ir gyvybės sąskaita.
– Dėl kokių priežasčių atsiranda mobingas darbo vietoje?
– Priežasčių yra daugybė, o jas galima skirti į dvi pagrindines grupes – organizacines ir asmenybines. Mobingo atveju veikia abi, tačiau lemiamas vaidmuo tenka organizacijai. Vadovavimo stilius, didelis darbo krūvis, stresinės situacijos, vaidmenų konfliktai, arši konkurencija, prastas moralinis klimatas, kontrolės stoka – visa tai veikia kaip malkos laužui. Betrūksta tik kibirkšties – tarpasmeninio konflikto. Ar šis konfliktas plėtosis, jau priklauso nuo jame dalyvaujančių žmonių savybių.
Pastebima, kad mobingas dažnesnis tose organizacijose, kuriose dažnesni tarpasmeniniai konfliktai ir jie nėra sprendžiami. Atskirai galima kalbėti apie mobingą, pasirenkamą tais atvejais, kai nerandama teisėtų būdų atleisti darbuotoją. Tai labiau būdinga viešojo sektoriaus organizacijoms.
– Galbūt yra nustatytos asmeninės savybės žmonių, linkusių į priekabiavimą bei nuo jo kenčiančių?
– Pastebima, kad priekabiautojais dažniau tampa žmonės, turintys vadinamosios tamsiosios triados savybių, stokojantys empatijos, linkę į smurtą, gebantys meistriškai manipuliuoti kitais, suburti pasekėjų. Kai kurie priekabiautojai praeityje, pavyzdžiui, vaikystėje patys yra patyrę smurtą, kuris turėjo įtakos jų elgsenos modeliui. Jų taikiniu tampa kolega, kuris netenkina jų įnorių, išsiskiria kompetencija, pasiekimais, todėl sukelia pavydą. Erzinti gali ir sąžiningumas, principingumas, nėjimas į kompromisus, neetiškus sandorius – tokie žmonės dažnai vertinami kaip kliuviniai, ypač kai kuriems vadovams.
Kita vertus, tyrimai rodo, kad mobingo taikiniai pasižymi aukštesniu nerimo ir depresyvumo lygiu ir su tuo susijusia elgsena: linkę vengti konfliktų, nesugeba jų atpažinti ir spręsti, yra drovesni, jiems sunkiau integruotis į darbo grupę, todėl laikosi nuošaliau. Žodžiu, atrodo kaip lengvi taikiniai.
Idealistiška pasaulėžiūra, aukštomis moralinėmis vertybėmis pasižymintys žmonės jautriau reaguoja į smurtines situacijas, neteisybę. Jiems sunku suprasti, kodėl kažkas taip elgiasi, tikisi, kad priekabiautojas atsikvošės arba neteisybę pastebės ir įsikiš kolegos ar vadovas. Deja, dažnai pagalbos taip ir nesulaukia.
