„Socialiniai tinklai sukūrė naują spaudimą – kaip „tikra“ šventė turi atrodyti. Turi būti graži, fotografuojama, „postinama“. Bet Velykų žinia yra visiškai priešinga: tai, kas svarbiausia, yra nematoma akims. Tuščias kapas nebuvo dekoruotas – jis buvo tiesiog tuščias. Ir to pakako, kad amžiams pakeistų žmonijos istoriją“, – LRT.lt sako Dievo Gailestingumo šventovės rektorius kun. Povilas Narijauskas.
– Nuolat kalbame apie šių dienų pasaulio tempą ir skubėjimą. Daugelis pamiršo gavėnią, Didžiąją savaitę. Ką prarandame praleidę šį laiką? Ar tikrai esame pasiruošę šv. Velykoms?
– Skuba – tai vienas labiausiai žmogų nuo savęs paties atskiriančių dalykų. Kai lekiame per gyvenimą nesustodami, prarandame gebėjimą matyti, kas iš tiesų yra svarbu. Gavėnia ir Didžioji savaitė nėra eilinės bažnytinio kalendoriaus datos – tai kvietimas stabtelti, pradėti kvėpuoti visais plaučiais.
Katalikų Bažnyčios katekizmas moko, kad gavėnia yra metas intensyvesniam dvasiniam gyvenimui. Trys jos ramsčiai – malda, pasninkas ir išmalda – nėra tikslai savaime, tai priemonės pasiruošti Prisikėlimo šventei. Tai keturiasdešimt dienų, kai krikščionis mokosi laisvės – laisvės nuo to, kas jį pavergia: nuo greičio, patogumo, priklausomybių, blaškymosi.
Popiežius Jonas Paulius II Velyknakčio homilijoje Vatikane 1979 m. sakė, kad Prisikėlimo slėpinio neįmanoma suprasti, neperėjus išganymo istorijos nuo jos pradžios iki to lemiamo Momento. Kas praleidžia gavėnią, Velykoms tikrai nėra pasiruošęs – ne todėl, kad neatliko pareigos, bet todėl, kad džiaugsmas be kelionės į jį tampa tuščias. Pirmasis aleliuja Velyknaktyje yra brangus būtent todėl, kad prieš jį buvo tyla ir Didžiojo penktadienio tamsa.
– Panašiai kaip į šv. Kalėdas, į šv. Velykas taip pat smelkiasi komercija – dekoracijos, papuošimai, vaišėmis nukrauti stalai. Kas yra katalikiška tradicija, o kurie šventės atributai su krikščionybe neturi nieko bendra?
– Manau, čia nereikia per daug griežtai skirstyti – liaudies papročiai dažnai turi gilias šaknis, ir nereikia kiekvieno margučio ar žolynų puokštės laikyti pagoniška blogybe. Bažnyčia nuo seniausių laikų mokėjo krikščioniškąją žinią inkultūruoti į žmonių kasdienybę.
Velykinis paschalas – žvakė, įnešama į tamsią bažnyčią Velyknaktyje, – yra vienas seniausių ir prasmingiausių simbolių. Ji skelbia, ką Evangelija pagal Joną sako pačioje pradžioje: Kristus yra šviesa, šviečianti tamsoje, ir tamsa jos neužgožė (plg. Jn 1,5). Krikšto vandens šventinimas yra tiesioginis ryšys su kiekvieno krikščionio Krikštu – ne tiesiog ritualas, o tikrovė.
Margutis, kaip gyvybės ir Prisikėlimo ženklas, turi autentiškas šaknis. Žolynų puokštė – gamtos atgimimo ir Kūrėjo šlovės liudijimas. Velykų stalo vaišių šventinimas nėra prietaras, tai gyvenimo vaisių aukojimas Dievui.
Tačiau komerciniai Velykų zuikiai, šokolado krepšiai ir parduotuvių akcijos – tai vartojimo kultūros produktai, neturintys jokio ryšio su Kristaus Prisikėlimu. Problema ne tiek patys daiktai, kiek tai, kad jie tampa svarbiausi, kai vaikas ar suaugęs žmogus labiausiai laukia zuikio dovanų, o ne išlaisvinančios Velykų žinios.
– Kaip manote, ar dekoracijos, puošmenos ir bandymas susikurti tobulą šventę socialiniuose tinkluose kartais neužgožia tikrosios prasmės? Ar dar mokame susikurti šventę širdyje?
– Tai labai tikslus klausimas. Socialiniai tinklai sukūrė naują spaudimą – kaip „tikra“ šventė turi atrodyti. Turi būti graži, fotografuojama, „postinama“. Bet Velykų žinia yra visiškai priešinga: tai, kas svarbiausia, yra nematoma akims. Tuščias kapas nebuvo dekoruotas – jis buvo tiesiog tuščias. Ir to pakako, kad amžiams pakeistų žmonijos istoriją.
Teologai pabrėžia, kad Velykų džiaugsmas negali įsišaknyti ten, kur nėra vietos artimo kančiai ir solidarumui. Šventė širdyje nėra jausmas, kurį susikuriame, – jis gimsta tada, kai žmogus sustoja ir atpažįsta, kad gavo kažką, ko pats negali užsitarnauti.
Šv. Augustinas tai išsakė žodžiais, kurių neįmanoma pagerinti: Nerami yra mūsų širdis, kol neatranda poilsio Tavyje.
Ta neramybė neišgydoma tobulai padengtu stalu ar gražia nuotrauka. Gebėjimą kurti šventę širdyje reikia pasirinkti sąmoningai – pavyzdžiui, išjungiant telefoną per Velyknakčio pamaldas ir tiesiog dalyvaujant visame, kas ten vyksta, sėdint susitaikius prie velykinio stalo, žiūrint į artimą žmogų ir tikrai jį matant.
– Ką jums reiškia šv. Velykos? Ką žmonijai reiškia Kristaus prisikėlimas? Kaip suvokti Velykų slėpinį?
– Man Velykos yra džiugiausios metų dienos. Ir tas džiaugsmas neateina tarsi iš niekur – jis ateina per Viešpatį, po Didžiojo penktadienio tylos ir apiplėšimo, po kančios, po mirties. Be šių tragiškų įvykių velykinis džiaugsmas yra tarsi apvagiamas.
Velykos nėra tik istorinis įvykis. Jos nėra tik prisiminimas to, kas kažkada nutiko.
Popiežius Jonas Paulius II savo 1979 m. Velyknakčio homilijoje kalbėjo apie tai tiesiogiai: Kristus ne tik apreiškė mums pergalę prieš mirtį – Jis su savo Prisikėlimu atnešė mums Naują Gyvenimą. Tai ne metafora. Tai tikrovė.
Šv. Paulius nusako esmę be jokių dviprasmybių: jei Kristus nebuvo prikeltas, jūsų tikėjimas tuščias (1 Kor 15,17). Čia nėra vietos neapibrėžtumui. Arba tai tiesa – ir tada Velykos keičia viską, arba ne. Krikščionys tuo tiki ne aklai, bet remdamiesi liudijimais, istorija ir asmenine patirtimi.
Velykų slėpinys yra toks didelis, kad jo neįmanoma suvokti vienu ypu. Prie jo galima tik po truputį artėti – per maldą, sakramentus, gyvenimą meilėje kitiems. Tą patį rytą, kai kapas tapo tuščias, Jėzus paklausė Marijos Magdalietės: ko ieškai? Tas klausimas vis dar skamba ir šiandien kiekvienam iš mūsų.
– Dalis žmonių į bažnyčią Velykų sekmadienį ateina, nes tokia tradicija, nesusimąstydami apie Velyknakčio pamaldas. Norisi plačiau pasikalbėti apie Velyknakčio liturgijos svarbą.
– Velyknaktis – tai pati svarbiausia liturginė metų naktis. Liturginių metų centras. Bendrosios liturginės normos formuluoja paprastai ir tiksliai: Bažnyčia laukia Kristaus Prisikėlimo ir jį švenčia sakramentuose. Romos mišiolas primena, kad tai yra pačios seniausios krikščionių tradicijos naktis – budėjimas Viešpaties, apie kurį kalba jau Išėjimo knyga (Iš 12,42).
Velyknaktis turi keturias dalis.
Pirmoji – šviesos liturgija: ugnis uždegama tamsoje, velykinė žvakė nešama į tamsią bažnyčią giedant „Kristus mums šviečia“, į tai visi atsiliepia „Dėkojame Dievui“, visi esantys nuo velykinės žvakės įžiebia savo žvakes. Tai ne tik graži tradicija – tai Kristaus, pasaulio šviesos, atėjimas į mūsų tamsą.
Antroji – žodžio liturgija su skaitiniais, pervedančiais mus per visą išganymo istoriją.
Trečioji dalis – Krikšto vandens šventinimas ir Krikšto pažadų atnaujinimas. Daugeliui Krikštas buvo kūdikystėje – čia, Velyknaktyje, galima pirmą kartą sąmoningai pasakyti: taip, aš renkuosi tikėjimą, aš renkuosi Viešpatį. Tai ne formalumas – tai vienas prasmingiausių šios nakties momentų.
Ketvirtoji – Eucharistija, aukos liturgija. Kapas tuščias, bet Viešpats yra čia ir Jis gyvas.
Tas, kuris ateina tik Velykų rytą, praleidžia visą kelią. Tai tarsi ateiti į vestuvių šventimą tik deserto ir niekada nesuprasti, kodėl visi verkia iš džiaugsmo.
– Kaip Velykas švenčiate jūs, kunigai, dvasininkai?
– Nuoširdžiai kalbant, Didžioji savaitė kunigui yra ir giliausias, ir reikliausias metų laikotarpis. Nuo Verbų sekmadienio iki Velyknakčio kunigas per Kristaus kančią ir mirtį kartu su savo bendruomene yra ir budėjime, ir tarnystėje. Kiekvienos pamaldos – Paskutinė vakarienė, Kryžiaus pagerbimas, Didžiojo šeštadienio tyla – turi savo specifinį svorį.
Kardinolas Karolis Wojtyla – vėliau tapęs Jonu Pauliumi II – jau 1966 m. rašė, kad jokia kita liturginių metų šventė nėra svarbesnė ar dramatiškesnė kaip Velyknaktis. Stovint prie altoriaus tą naktį, kai bažnyčioje vis stiprėja žvakių šviesa ir suskamba pirmasis aleliuja po Gavėnios tylos, tai nepakartojamas akimirksnis. Žinai, kad tai, ką šiandien darai, yra svarbiausias dalykas, kurį gali daryti, – ne savo jėgomis, bet kaip Kristaus tarnas.
Po pamaldų ramybė turi kitą kokybę. Ir tada širdį užpildo dar didesnis džiaugsmas, nes su šv. Velykomis mes pradedame švęsti Didžiuosius Dievo Gailestingumo atlaidus.
– Jau ne pirmas Velykas pasitinkame su nerimu dėl geopolitinės padėties. Vieniems nusiraminimu tampa tikėjimas, kiti piktinasi: kodėl Dievas tai leidžia? Ką pasakytumėte pastariesiems?
– Jų pykčio nereikia pasmerkti – tai sąžinės balsas. Ir krikščionybė į šį klausimą neatsako lengvai ar greitai.
Pirmiausia noriu pasakyti aiškiai: Dievas nekuria kančios. Jis tai leidžia kaip žmogaus laisvės galimybę. Dievas davė žmonėms tikrą laisvę – ne imitaciją. Su ta laisve ateina galia tiek kurti, tiek griauti. Karas nėra Dievo darbas – jis yra žmogaus pasirinkimo pasekmė. Kaip sakė šv. Tomas, Dievas leidžia blogį tik todėl, kad iš jo gali išauginti kažką geresnio.
Antra – Dievas nestebi kančios iš šalies. Kristus ant Kryžiaus sušuko: mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? (Mt 27,46). Tai tikras žmogiškas skausmas. Teologas Thomas Odenas pabrėžia, kad krikščionybė ne teikia intelektualinius atsakymus į kančią – ji apreiškia Dievą, kuris kenčia kartu su mumis, kuris pats gulėjo kape.
Ir trečia – ta sąžinė, kuri šaukia „tai neteisinga!“, pati yra Dievo dovana. Niekas be moralės pagrindo negalėtų sakyti, kad karas yra blogis. Tie, kurie piktinasi, nori teisingumo – tai yra kilnus troškimas. Velykos sako: net mirtis negali laimėti. Kryžius nėra paskutinis žodis – Prisikėlimas yra.
– Ko labiausiai norėtumėte palinkėti Lietuvai šv. Velykų proga?
– Linkiu Lietuvai to, ką pats labiausiai branginu Velykų žinioje: tikrosios Vilties, taikos ir ramybės, kurios kyla iš Dievo Gailestingumo ir rimties. Ne abejingumo, ne nusišalinimo nuo problemų, bet tos rimties, kuri ateina, kai žmogus žino, kad jo gyvenimas turi prasmę, kuri nepriklauso nuo geopolitikos ar ekonomikos.
Lietuva yra maža šalis, turinti didelę dvasią. Mūsų tauta, perėjusi per tremtis, okupacijas, atgimimą, išliko. Ir ta stiprybė turėjo dvasinį pagrindą, ne tik politinį ar tautinį.
Linkiu, kad kiekvienas šiose Velykose atrastų bent vieną akimirką, kai nutyla triukšmas ir lieka tik tai, kas svarbiausia: tikėjimas, viltis ir meilė. Ir gal žingsnis link to, kas ilgai atidėliota: atleidimas, susitaikymas? Kristus prisikėlė – tai reiškia, kad kiekvienas mūsų yra mylimas už mirtį stipresne meile. Tai ne sentimentas – tai grindas.
– Velykų sekmadienis Dievo Gailestingumo šventovėje žymi Didžiųjų Dievo Gailestingumo atlaidų pradžią, kurią vainikuoja Atvelykis ir Dievo Gailestingumo sekmadienis.
– Ši šventė man labai brangi – ir ypač dėl jos ryšio su Vilniumi. Dievo Gailestingumo sekmadienis yra šventė, kurios gimtinė yra mūsų miestas.
1931 m. Vilniuje vienuolė Faustina Kowalska gavo viziją, kurioje Jėzus jai sakė: Noriu, kad būtų įsteigta Gailestingumo šventė. Noriu, kad šis paveikslas būtų iškilmingai palaimintas pirmąjį sekmadienį po Velykų; tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė (Dienoraštis, nr. 24).
Po amžinųjų įžadų Faustina buvo atsiųsta čia – į Vilnių. Čia buvo nutapytas pirmasis ir tikrasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas ir dovanotas Dievo Gailestingumo vainikėlis ne tik Vilniui, bet visam pasauliui.
Jubiliejiniais 2000 m. Jonas Paulius II paskelbė, kad pirmasis sekmadienis po Velykų visoje Bažnyčioje bus Dievo Gailestingumo sekmadienis. Benediktas XVI 2008 m. Regina Caeli žodyje tai patvirtino: ši šventė yra Velykų oktavos vainikavimas, kvietimas su pasitikėjimu žvelgti į dieviškąjį gerumą.
Paveikslo simbolika yra tiksli: raudonas ir balkšvas spinduliai iš Kristaus širdies simbolizuoja kraują ir vandenį, ištekėjusius iš Jėzaus perverto šono (Jn 19,34). Balkšvas spindulys – vanduo, kuris apvalo sielas; raudonasis – kraujas, kuris yra sielų gyvybė. Tai Velykų ir Kryžiaus slėpinys.
Didieji Dievo Gailestingumo atlaidai Vilniuje – tai maldos, išpažinčių, piligrimystės ir gausybės malonių ir dovanų paženklintas laikas. Žmonės atvyksta iš viso pasaulio. Ir tai nėra tik tradicija – tai tikėjimo išpažinimas: Dievas neatmeta žmogaus, kad ir kiek tas nukryptų. Jėzau, pasitikiu Tavimi – nėra magiška formulė. Tai žmogaus atsakas į Dievo kvietimą: nesineši visko ant savo pečių. Gali ateiti toks, koks esi. Man tai yra pati giliausia ir pati aktualiausia Velykų žinia.
Šeštadienio vakarą, kai ruošiamės Gailestingumo sekmadieniui, mes visi žengiame Ekumeniniu šviesos keliu, kai tūkstančiai žmonių su žvakėmis rankose nuo Aušros vartų iki Dievo Gailestingumo šventovės su malda ir giesme liudijame Prisikėlusįjį. Tai nepakartojama patirtis ir džiaugsmas.
