Aktorius, režisierius Sigitas Račkys ilgus dešimtmečius gyveno sostinėje ir nuolat sukosi teatre, filmavimuose bei televizijoje. Tačiau prieš trejus metus jis netikėtai išvyko į Anykščių rajoną – dabar gyvena Niūronių kaime ir vargo nemato. LRT PLIUS laidoje „Gyvenk kaip galima švariau“ kalbintas aktorius įsitikinęs – švarus oras, nuostabi gamta ir ramybė daro stebuklus.
Garsus aktorius ir režisierius S. Račkys su pasididžiavimu rodo nedidelį, tačiau savą ūkį. Tai – pirmasis jo daržas ir derlius po daugybės metų. Lysvėse – prieskoninės žolelės, daržovės, ant komposto krūvos – moliūgai. O ten, kur kadaise dirvonavo pieva, – bulvės.
Pasakodamas ne apie teatrą, spektaklius, vaidmenis, o apie šviežias ūkininkavimo patirtis, S. Račkys sako pats negalįs patikėti tokiu gyvenimo posūkiu: iš aktoriaus jis staiga virto žemdirbiu.
Ir bulviakasis, ir daržai, ir kiti kaimo darbai jam – ne naujiena. Nes S. Račkys – tikrų tikriausias kaimietis, gimęs ir augęs Pakruojo rajone.
Tačiau daugiau nei prieš 50 metų išvykęs į Vilnių, jis kaimo kasdienybę pamiršo. Žemiškos buities darbus vėl prisiminė visai neseniai.
„Viskas ateina iš vaikystės – ir charakteris, ir temperamentas. Jei subręsti, toks ir liksi, numirsi ir niekas nesikeis. Aš 18 metų gyvenau kaime, ten irgi buvo daržai, nors mano mama buvo mokytoja, laikėme kiaules, karves, pečius kūrenome“, – prisiminimais dalinasi S. Račkys.
Dabar jo rezidencija – Anykščių rajone, Niūronių kaime. Kadaise šios valdos priklausė jo žmonos tėvams. Paskui ilgus metus čia buvo gyvenama tik vasaromis. Tačiau prieš trejus metus aktorius nusprendė čia pabūti ilgiau, peržiemoti.
„Žmona sakė, kad iškart pabėgsiu, bet buvo karantinas ir ji pati atvažiavo. Šiame namelyje gyvenome pirmą žiemą, čia viskas lūžo, užpustė kelius, elektra keturias dienas buvo dingusi – ir nieko, prie žvakių atsisėdi, kortomis loši, dar įdomiau“, – pasakoja aktorius.
S. Račkys sako, kad lyginant su anksčiau, dabar jo gyvenimas visiškai kitoks. Jis nuolatos skubėdavo, lėkdavo, niekur nespėdavo ir dirbdavo net sapnuose.
„Kai prisimenu, baisu darosi, pagalvoju, negi aš taip galėjau gyventi. Nuo ryto iki vakaro dirbau. Nebaigi darbo, grįžęs namo toliau ruošiesi. Ir nemiga, ir spaudimas, ir visokie dalykai – baisu buvo tikrąja to žodžio prasme, bet buvau jaunesnis, todėl buvo geriau“, – šypsosi pašnekovas.
Veiklos, darbų ir įsipareigojimų dar labiau padaugėjo, kai S. Račkys prieš 21-erius metus paliko teatrą. Tada jis pradėjo dirbti, kaip sakoma, sau, ir įsisuko į serialų režisavimo maratoną. Teko darbuotis ir Lietuvoje, ir Latvijoje. O filmavimo aikštelėse jį nuolat lydėjo įtampa, nuovargis ir stresas.
„Mane amerikiečiai paėmė filmuotis viename seriale. Atėjau į aikštelę, atsistojau, pasižiūrėjau – stovi kamera ir už manęs kokie 200 žmonių. Apakau. Kai pats kūriau serialą, pagalvojau, kad nors vieną dieną norėčiau pafilmuoti tokį dalyką, kai nereikia iš proto eiti dėl ubagystės, kada su dviem kameromis ir vienu sulūžusiu projektoriumi darai serialus. Lietuvoje kurti serialus – sunkus darbas“, – tikina S. Račkys.
Daugybę metų intensyviai dirbęs aktorius nekreipė dėmesio nei į organizmo signalus, nei į sveikatą. Nuolat vaikščiojo su pakilusiu kraujo spaudimu, cholesteroliu, o kritinėmis situacijomis išgerdavo vaistų. Tačiau atėjo toks metas, kai vyras aiškiai suprato – ilgesnė pauzė jam yra būtina.
„Lietuva turi išleisti įstatymą – 70 metų ir važiuok į kaimą. Kartais nesuprantu žmonių, yra kolegų, kurie įsikabinę nagais, dantimis į teatrą, ir ligų kamuojami... Apgailėtinas kartais būna vaizdas. Vis dėlto, kai tau 70 metų, reakcija nebe ta, mintys nebe tos jau, <...> todėl geriau laiku išeiti, nei išeiti su nuleista galva.
Džiaugiuosi, kad taip aplinkybės susiklostė, nusprendžiau ir pats išėjau. Man ir spaudimas susitvarkė, ir cholesterolis, viskas“, – kalba aktorius.
Prabilęs apie kone stebuklingą sveikatos pasitaisymą, S. Račkys neslepia: bene labiausiai prie to prisidėjo impulsyvus sprendimas apsigyventi kaime.
Šeimos sodyboje jis įsikūrė ne mėnesiui, metams, o visam laikui. Kai apsisprendė tai padaryti, buvo visai nesvarbu, kad šioje vietoje kadaise buvo ne jaukus pensininko namelis, o tvartas.
Dabar S. Račkio valdose – du miniatiūriniai namukai. Kadangi čia jis dažniausiai būna tik dviese su šunimi – vietos per akis.
Tačiau visi telpa ir tada, kai į Anykščius sulekia ir vaikai, ir anūkai. Nes žmogus, kaip juokiasi aktorius, labai greitai prie visko prisitaiko.
„Kai atvažiuoja žmona, man reikia ant sulankstomos lovos miegoti – tai yra baisus dalykas. Pasiima mano šunį ir guli mano lovoje, nes tas namelis labai mažas. O kai dar anūkė atvažiuodavo, kartais ir vaikai... Bet mes taip išlaviruojame šitame namelyje, taip priprantame, kad aš dabar suprantu, kaip žmonės seniau gyvendavo, viename kambaryje – ir seneliai, ir močiutės, ir vaikai, ir vaikų vaikai. Pripranti žmogus prie visko“, – įsitikinęs pašnekovas.
Labiausiai S. Račkys džiaugiasi tuo, kad iš miesto spūsčių, triukšmo ir smogo ištrūkęs į kaimą jis atrado visiškai kitokį dienos ritmą. Dabar jis keliasi tada, kai nori. O per dieną tiek prisisportuoja, kad nesiskundžia nei nemiga, nei apetitu.
„Aš niekada netikėjau, kad vienam taip gerai, ir kaip gerai, kad nereikia dirbti. Kiekvieną rytą, kai atsikeliu, pirmus metus, būdavo, net pašokdavau: oi, kur eiti, ką daryti. O dabar nebereikia. Ir toks saldumas – miegu iki 10-os valandos, išeinu į mišką su šunimi, nueinu keturis kilometrus, grįžtu. Eikit į kaimą, septyniasdešimtmečiai“, – sako S. Račkys.
Per tokius pasivaikščiojimus sutikę garsų aktorių, kaimo senbuviai negali atsistebėti, kad čia – Račkys! Tačiau jis pats džiaugiasi, kad paprasti ir nuoširdūs žmonės jam ir padeda, ir pamoko, ir dalijasi tuo, ką turi.
Pavyzdžiui, moliūgų priauginęs buvęs miestietis juos dovanoja kaimynams, o pats iš jų gauna pomidorų. Savuose ūkiuose užaugintas maistas – ir labai skanus, ir sveikas. Taigi, savo išvykas į parduotuves S. Račkys smarkiai sumažino.
Įsijautus į kaimo ritmą, jam nebereikia nei vaistų, nei daugybės patogumų, be kurių gyvenimas buvo tiesiog neįsivaizduojamas. Nebesiilgi S. Račkys ir teatro. Sako, kad tai – praeitas etapas, o šiuo metu jam užvis svarbiausia – džiaugtis dabartimi.
„Man nepatinka teatras, kaip jis daromas. Nebebus tokio teatro, kaip mes su Tuminu darėme. Naujo Tumino nėra, nesimato net prošvaistėse, teatras baisiai neįdomus pasidarė, serialus sunku daryti, nebėra entuziazmo, todėl gal jau be manęs tegul pabūna visas tas reikalas“, – tikina jis.
Plačiau – laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
