Rašytoja Patricija Tilvikaitė-Naglė LRT RADIJO laidoje „Pastumdom“ apsilankė dusyk: pirmoji dalis pokalbio įvyko dar iki jai tampant mama, o antroji – jos dukrai skaičiuojant trečiąjį mėnesį: kaip pasikeitė jos mintys, kokios baimės ir emocijos lankė iki vaikelio atsiradimo ir kokios baimės išnyko?
Visą LRT RADIJO laidos įrašą galite rasti čia:
– Ar po vaiko gimimo pajautei simbolišką atsitraukimą į savo „burbulą“?
– Taip, gal net labiau nei planavau ar ketinau, tačiau tenka derintis prie dukros poreikių, grafiko.
– Kai kalbėjome su tavimi iki gimdymo, užsiminei, kad vienintelis tavo noras gimdymo metu buvo žmogiškasis kontaktas. Kaip praėjo tavo gimdymas?
– Jis buvo ilgas ir sunkus, viskas truko tris paras, susidūriau su visomis seselių pamainomis. Didžiajai daliai personalo tikrai neturiu priekaištų, nors buvo vienas specialistas, kuris mane pravirkdė – tik džiaugiuosi, kad mano gimdymą priėmė ne jis.
Vyras juokėsi iš manęs, kai mane pervežė į gimdyklą, aš visą laiką visų atsiprašinėjau, nors nebuvo dėl ko. Galbūt bijojau, kad sutrukdysiu, kad darau kažką ne taip.
– Ar jauti, kad praėjus keliems mėnesiams, gimdymas lieka patirtimi, kuri praeina?
– Nepasakyčiau, kad išsinešiau sudėtingus išgyvenimus, vis galvoju apie tai, kad kūnas yra skirtas pamiršti, kaip ir žmogus yra sukurtas pamiršti, kitaip žmonija nesidaugintų.
Tačiau, iš esmės, gimdymas nebuvo baisiausia dalis, sunkiausia buvo praeiti skatinimo etapą. Kai jis trunka tiek daug laiko, turi išbūti su savimi, šalia nėra vyro, todėl baimė gali tave stipriai emociškai išsunkti. Dabar, kai praėjo kažkiek laiko, nebegalvoju apie tai tiek daug, stengiuosi tai palikti už savęs.
– Ar manytum, kad tau teko susitaikyti su savo patirtimi?
– Taip. Mažai kas įspėja, kad po gimdymo dar reikia praeiti gijimo etapą, kuriame jau turi rūpintis kūdikiu, bet dar negali atsisėsti – esi po sudėtingiausio fizinio iššūkio. Man nebuvo lengva.
– Kai kalbėjome iki gimdymo, minėjai, kad nejauti dvasinio motinystės momento. Kaip, susitikus su dukra, pasikeitė tavo požiūris?
– Aš manau, kad tai nėra apie dvasiškumą, labiau apie meilę ir atsidavimą. Dvasingumas man labiau asocijuojasi su nušvitimu, akių atsivėrimu. Tikrai nenoriu pasakyti, kad tai nėra ypatinga patirtis, tačiau į tai žiūriu iš praktinės pusės – darai, ką gali geriausiai, negali būti tobulas.
Būgno nemušu, su balta suknele nevaikštau. Labai įsivertinu, kiek visko, kiek emocijų manyje telpa.
– Kaip tau pavyksta išbūti su savo netobulumais?
– Sudėtinga priimti tai, kad negali visko sukontroliuoti. Man sunku priimti tai, kad jei tu apsirengei ir susiruošei išeiti į lauką, tai dar nereiškia, kad jūs išeisite į lauką. Kartais tenka priimti, kad tos pačios gyvenimo taisyklės – planavimas – nebeveikia.
Kartais su vyru juokaujame, kad kai kurie tėvystės metodai veikia tik vieną kartą.
Man sunku priimti tai, kad nieko dienoje negaliu numatyti, tačiau, iš dalies, tai taip pat yra gerai. Niekada to neišmokau, teks išmokti paleisti. Kalbant apie tobulumą – jo nesiekiu (...). Kartais su vyru juokaujame, kad kai kurie tėvystės metodai veikia tik vieną kartą.
– Sau linkėjai nebijoti išdrįsti prašyti pagalbos ir negalvoti, kad viską gali įveikti viena. Ar išsipildė šis linkėjimas?
– Man atrodo, kad net prašant pagalbos artimųjų ar net jiems pasisiūlant padėti, jautiesi lyg darantis grupinį projektą vienas. Niekas neverčia tavęs taip jaustis, bet čia gal labiau kalbame apie kontrolę ir kaltę – kodėl esu kitame kambaryje, jei esu savo namuose.
Užduodu sau klausimus, ar tikrai negaliu padaryti daugiau, ar tikrai negaliu dar šiek tiek nepamiegoti. Man šį jausmą paleisti yra sunku.
Parengė Emilija Balcerytė
