Nors menininkei Jolitai Vaitkutei – tik 27-eri, ji jau seniai garsėja unikaliais darbais. Iliustracijas, instaliacijas, žinomų žmonių portretus ir performansus kūrėja konstruoja naudodama tai, kas vėliau lengvai suvartojama arba jau nebereikalinga. Išskirtiniams Jolitos projektams praverčia ir maisto produktai, ir gamtos dovanos, ir nebenaudojami prietaisai, ir net šiukšlės.
„Man kartais atrodo, kad kai kurie kūrėjai nesistengia ieškoti būdų, kaip nepalikti žymės. Kaip tik, gabūt, kurdami procesą, žaisdami, bandydami prikuria dar daugiau šiukšlių, kurias po to sunku perdirbti“, – LRT PLIUS laidoje „Gyvenka kaip galima švariau“ tikina J. Vaitkutė.
Ji pasakoja, kad savo kūrybai mėgsta pasitelkti lengvai gamtoje randamas medžiagas. „Labai mėgstu išėjus pasivaikščioti susirinkti kažkokią medžiagą savo darbui. Kartais ką nors tinkamo randu kelyje nuo namų iki studijos. Vieną kartą buvo taip, kad aš tiesiog galvojau, kad ką nors padarysiu iš spyglių. Mano vyras Silvestras kaip tik ėjo pasivaikščioti į Vingio parką ir atnešė glėbį šakų, jos buvo nukritusios po audros. Aš iš jų padariau katiną“, – sako menininkė.
Panaudoti medžiagas, kurios meno kūriniuose – sunkiai įsivaizduojamos, Jolitai įdomu dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, tai – išbandymas. Ne mažiau ją žavi ir galimybė įvairiems daiktams ar maisto produktams suteikti naujas prasmes, formas, paskirtis.
Tačiau bene labiausiai savo kūryboje ji akcentuoja tvarumą. Dauguma J. Vaitkutės darbų po parodų ar pristatymų yra išardomi ar suvalgomi.
„Aš labai nepasitikėjau savimi. Man atrodė siaubinga sukurti daiktą, kuris yra nepavykęs. Pavyzdžiui, drobė skirta tam, kad sukurtume šedevrą, tu negali kitaip pasielgti, nes sukursi ne šedevrą, o šiukšlę. Man buvo išsilaisvinimas, kai supratau, kad galiu kurti maistu, kurį galiu suvalgyti, daiktais, kuriuos galiu padėti į šalį ir juos iš naujo pernaudoti“, – tikina ji.
Iš Joniškio kilusi menininkė originalią kūrybą išbandė dar vidurinėje mokykloje. Nors piešti ji mėgo nuo mažų dienų, didžiausias atradimo džiaugsmas aplankė palietus ištirpusį šokoladą ir supratus: juo galima piešti, o pasidžiaugus procesu bei rezultatu – suvalgyti.
„Man kilo mintis, kad aš galiu sau leisti pažaisti, ką nors sukurti, pasidžiaugti kūrybiniu džiaugsmu ir po to viską suvalgyti. Net jeigu nepasiseks, viską galėsiu suvalgyti ir tai jau bus sėkmė. „Studijų laikais savo dienos biudžete turėdama 5 litus nusipirkau duonos, sūrio ir rukolos, padariau kūrinį, nufotografavau ir viską labai skaniai suvalgiau. Po to fotografiją pardaviau ir užsidirbau pinigų kitam maistui“, – šypsosi laidos pašnekovė.
Bėgant metams, maži J. Vaitkutės darbai peraugo į didelius projektus. Dauguma jų – įspūdingi ne tik savo apimtimi, bet ir skelbiantys susimąstyti skatinančias žinias. Pavyzdžiui, kurdama instaliaciją „Foodprint“, menininkė panaudojo išdidintą savo piršto atspaudą, kurio linijos buvo atkartotos dėliojant kruopas, vaisius, daržoves, duonos ir pieno gaminius.
Originaliu kūriniu Jolita norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad per metus vienas žmogus Lietuvoje išmeta vidutiniškai 60 kilogramų maisto. Vadinasi, mes ir per daug perkame, ir neatsakingai elgiamės, nes tuo, kas mums nebereikalinga, galėtume pasidalyti su kitais. Norėdama išpopuliarinti šį pasirinkimą, produktus, kuriuos panaudojo didžiosioms savo instaliacijoms, moteris dažnai dovanoja kitiems.
„Mes darydavome stalus iš maisto, kuriuos renginiuose žmonės galėjo suvalgyti. Būdavo labai smagu žiūrėti, kaip 100 žmonių supuola ant to maisto stalo ir suvalgo. Buvo vienas labai įdomus renginys – masinis festivalis. Tą minutę, kai mes paskelbėme, kad galima valgyti, jo nebeliko po 5 minučių. Ten buvo 100 kilogramų maisto. Buvo neįtikėtina matyti, kaip greitai žmonės vartoja maistą“, – prisimena J. Vaitkutė.
Išpopuliarėjusi originaliais maisto piešiniais bei instaliacijomis menininkė suprato, kad tvarus menas – ne vien tai, ką galima sunaikinti ar suvalgyti. Stebėdama aplinką, kūrėja pastebėjo, kad aplink mus – begalė įdomių, tačiau jau pasenusių, nebereikalingų daiktų, kurie gali virsti išskirtiniais meno kūriniais.
Taip iš senų telefonų ir jų laidų gimė J. Vaitkutės instaliacija „Skambina“, kurioje buvo panaudota ir Andriaus Mamontovo muzika.
Su muzikantu bei prodiuseriu A. Mamontovu Jolita sukūrė ir dar vieną darbą. Nidoje, pušyne šalia Tylos slėnio, galima išvysti garso bei vaizdo instaliaciją „Anglies miškas“, skatinančią prisiminti: žmogaus prisilietimas prie gamtos gali virsti juoda anglimi.
„Norėjosi gamtos trapumą parodyti per kontrastingą akimirką, kad ateini, miške grožiesi visu mišku ir pamatai juodą anglies tašką, kuris yra išdegęs. Taip gimė anglies miškas“, – sako menininkė.
Svarbias žinias transliuoja ir dar vienas Jolitos darbas, kuriame – iš skirtingų medžiagų sukurti orangutanai.
Vienas pagamintas iš lietuviško miško paklotės – samanų, šakelių bei lapų. Kitas – iš pakuočių tų produktų, kuriems gaminti naudojamas palmių aliejus. O trečiasis – iš apdegusių medžių liekanų.
„Destrukcija“ pavadintas meninis projektas ragina atkreipti dėmesį, kad savo patogumais besirūpinantis žmogus virsta vis agresyvesniu gamtos harmonijos naikintoju.
Išskirtiniais projektais Jolita siekia atkreipti dėmesį ne tik į nūdienos realijas, bet ir į istorinius įvykius. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo karo muziejaus šimtmečiui menininkė originaliai įamžino generolą Vladą Nagevičių. Jo portretas buvo sudėliotas iš muziejuje rastų eksponatų, kurie vėliau grįžo į savo vietas.
Menas turi žavėti, stebinti, džiuginti, raginti susimąstyti, tačiau jokiu būdu neteršti aplinkos. Šioms idėjoms moteris ištikima ne tik kūrybiniame procese, bet ir realybėje.
Net ir jos studija įkurta buvusioje Lukiškių kalėjimo valgykloje. Prisijaukindama šią erdvę menininkė tik perdažė sienas ir susivežė tuos baldus, kuriuos paveldėjo iš šeimos ar padovanojo draugai.
„Stalą vežiausi iš Joniškio. Mano tėvai jį laikė palėpėje, jis yra mano tėvų močiučių. Visiškai senas, labai sunkus, labai nestabilus, labai purvinas, bet aš nusišveičiau, nusilakavau ir čia yra mano mėgstamiausias stalas. Jis su manimi visur keliauja, čia jau yra trečioje vietoje atkraustytas“, – šypsosi menininkė.
Jos studijoje – daugybė keistų daiktų, kurie, rodos niekaip nepritaikomi, nebepanaudojami. Tačiau Jolita įsitikinusi: jie tik laukia savo eilės ir, atėjus įkvėpimui ,tikrai virs kokiais nors išskirtiniais projektais.
Plačiau – laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
