Dovilė Vitkevičiūtė – moteris, kurios gyvenimo istorija verta kino filmo. Ji buvo ištekėjusi du kartus. Pirmasis vyras – buvęs kunigas, o antrasis – miesto meras. Dovilė – verslininkė, jos gyvenime kadaise buvo itin svarbūs materialūs dalykai. Tačiau dabar moters gyvenime viskas kitaip – ji gyvena tyloje ir ramybėje.
„Visapusiška darna ir tyla – vertybės, kurios Lietuvoje dar nesunkiai pasiekiamos, tačiau svetur tai turėti – beveik neįmanoma“, – LRT PLIUS laidai „Gyvenk kaip galima švariau“ sako Dovilė, net 15 metų gyvenusi Lenkijoje. Svetur ji turėjo tarptautinį verslą, taigi daug keliavo po tolimiausias šalis.
Jose suprato, kad civilizacijos išvarginti, išderinti žmonės trokšta ne materialių gėrybių, o tiesiog paprasčiausio poilsio, sustojimo.
„Dideliuose miestuose žmonės yra žiauriai pervargę. Kaip toje reklamoje apie zuikučius, kurie vis lėčiau juda. Taip man atrodė žmonija, – kad visi yra pervargę. Šanchajuje nemato nei žvaigždžių, nei saulės, nei šviesulių. Nuvažiavusi į Lenkiją, Zdunska Volią, pramoninį miestą, kur daug visokių fabrikų, aš normaliai net nekvėpuodavau, tik viršutiniu kvėpavimu, kad tik neužkiščiau plaučių“, – prisimena ji.
Pramoniniame Lenkijos mieste zarasiškė atsidūrė labai netikėtai. Tiesiog per vieną susitikimą lietuvaitė krito į akį pačiam miesto merui. Jausmai buvo abipusiai, taigi Dovilei atrodė, kad emigruoti ir gyventi kartu – geriausias pasirinkimas.
„Zarasai yra miestas partneris su Zdusnka Volia. Aš tuo metu dirbau kultūros centre, organizavome lenkų kultūros festivalį. Atvažiavo delegacija su miesto meru priešakyje. Aš dainavau, jis įsimylėjo ir taip užsimezgė santykiai. Mane „importavo“ į Lenkiją, ištekėjau“, – pasakoja moteris.
Ištekėjo už kunigo
Į Lenkiją Dovilė išvyko jau turėdama dvi dukras ir palikdama praeitį, kuri šiame krašte kadaise buvo virtusi nemenku skandalu. Taip jau susiklostė, kad moteris ištekėjo už savo tikybos mokytojo, jis dėl meilės kunigystės atsisakė.
„Mokykloje mums atkėlė naują tikybos mokytoją, naują kunigėlį. Man buvo šešiolika metų. Naujas kunigėlis ėmėsi globoti jaunimą ir paprašė tuomečio klebono, kad leistų mums gitaromis groti. Aiškino ir evangeliją, ir maldos grupelę kūrė, vežiojo mus po visokias piligrimines keliones į užsienį.
Iš pradžių buvo tokia draugystė, bendrystė, kuri palaipsniui tarp jaunų žmonių perauga į kažką daugiau. Taip jau įvyko, kad jis metė kunigystę, mes susituokėme, turėjome dvi dukrytes“, – neslepia Dovilė.
Nors dabar viskas skamba paprastai ir nebešokiruoja, daugiau nei prieš dvidešimt metų visuomenė nebuvo tokia tolerantiška. Atsidūrę apkalbų taikinyje, Dovilė ir jos vyras paliko Zarasus ir apsigyveno Panevėžyje. Nurimus audroms, grįžo.
„Buvo sunku pasirodyti gatvėje pirmą kartą kartu ir atlaikyti visą spaudimą. Dabar jau visai kita sąmonė, o tuo metu tai buvo toks tabu sulaužymas – ir mums patiems, ir mažo miestelio žmonių sąmonėje“, – prisimena ji.
Nors ištekėjo už buvusio kunigo ir daugelio akyse galbūt padarė šventvagystę, Dovilė sako, kad gyvenime ir su jausmais viskas gerokai sudėtingiau nei teorijose, taisyklėse ar kanonuose. Širdyje ji visuomet buvo ir tebėra giliai tikintis žmogus. Taigi vienu metu svarstė netgi rinktis vienuolės kelią.
„Į Bažnyčią atėjau sąmoningai jau būdama paauglė. Manęs tėvai nekrikštijo, aš buvau aktyvi spaliukė, pionierė. Tais laikais į Bažnyčią atėjau per savo močiutę. Pati sąmoningai pasikrikštijau. Buvo didelis noras tapti ir vienuole, tik tiek, kad turėjau didelį motinystės instinktą“, – atvirauja Dovilė.
Ramybę atrado grįžusi į gimtinę
Draugystė su tikinčiųjų bendruomenėmis nutrūko tada, kai Dovilė ištekėjo antrą kartą ir išsikraustė į Lenkiją. Tačiau ten ji įgavo kitokios patirties. Svetimame krašte moteris ne tik buvo mero žmona, bet ir įkūrė nemažą eksporto verslą, atstovavo 40-čiai įmonių. Ir nors viskas sekėsi puikiai, lietuvaitė nesijautė laiminga.
Mintis vėl gyventi Zarasuose ir čia turėti tylią ramią sodybą ant ežero kranto ilgai buvo tik svajonė. Tačiau Dovilė nepabijojo iššūkių ir prieš keletą metų, dar gyvendama Lenkijoje, vėl įsigijo namus gimtajame krašte.
O tada, kai visą pasaulį sustabdė pandemija, ji su dukromis į juos sugrįžo. Iš pradžių atrodė, kad tai – laikina. Bet išbandę visai kitokią gyvenimo kokybę, nei pati Dovilė, nei jos vaikai nebenorėjo išvykti.
„Čia yra visiškai nepalyginami dalykai, kurių negali jokie pinigai atstoti. Gryno oro, tamsos ir tylos dabar sunku įsigyti arba turėti. Tai, kad tu lėtai ryte atsikeli, nueini, nuoga išsimaudai ežere, savo krante, kur nėra jokių žmonių, pamedituoji, pasimeldi, išgeri terasoje kavos ar papusryčiauji... Kas gali sau tai leisti? Mažai kas“, – įsitikinusi zarasiškė.
Nusprendė gyventi tvariau
Dar tada, kai daug keliavo po pasaulį, kai gyveno užsienyje ir buvo paskendusi versluose, Dovilė nuolat susimąstydavo ne tik apie ramesnį, bet ir tvaresnį gyvenimo būdą. Tokį, kuriame daug draugų, natūrinių mainų, pačių užsiaugintų ar pasigamintų produktų bei švaros.
Ryžtą pradėti gyventi kitaip paskatino ir nuolatiniai apsilankymai Baltriškės vienuolyne, ten broliai rodė paprastumu nuostabios kasdienybės pavyzdį.
„Žiūrėdama, kaip broliai patys viską užsiaugina ir neprodukuoja šiukšlių, kaip jiems praktiškai nereikia į parduotuvę, pagalvojau, kaip viskas keičiasi į blogą pusę, ypač kai pakeliauji matai, ką mes padarėme su žeme.
Kai aš pradėjau labiau į tai žiūrėti, visi sakydavo: „Tu gi viena pasaulio nepakeisi.“ Ne, bet bent jau pakeisiu savo pasaulį, vaikai pamatys, kad yra kitos alternatyvos, kaip galima gyventi kitaip. Galų gale jaučiausi visiškai kitaip, kai valgydavau ūkininkų maistą, o ne iš parduotuvės“, – pasakoja Dovilė.
Švaresnio gyvenimo poreikis buvo toks stiprus ir taip žavėjo, kad Dovilė su dukromis nustojo valgyti mėsą. O visus vaisius, daržoves, pieno produktus ir netgi duoną įprato pirkti tik iš vietos ūkininkų.
„Buvau pasiekusi tokį lygį, kai į parduotuvę vaikščiodavau tik sodos ir acto, kadangi jais skalbiuosi. Turiu sodybą, turiu daug patalynės skalbti. Po to, kai pradėjau naudoti sodą ir actą, visos patalynės švyti. Žinote, yra daug eko miltelių gamintojų, bet nė vienas jų negalėtų išgerti savo miltelių, o sodą su actu visi galime išgerti ramia širdimi“, – šypsosi pašnekovė.
Grįžusi į gimtuosius Zarasus, Dovilė pakeitė ne tik savo gyvenimo būdą, bet ir profesiją. Ji nemažai savanoriavo, dirbo mokytoja, grojo vargonais bažnyčioje. O į sodybą priima vieną kitą tylos bei ramybės išsiilgusį gyventoją.
Buvusi verslininkė juokiasi, jog niekada nebūtų patikėjusi, kad žmonės taip žavėsis proga pagyventi švariau, galimybe pajusti tylą, pamatyti tikrą tamsą. Tačiau panašu, kad pasaulis ir žmonės iš tiesų keičiasi. Ir tai Dovilę labai džiugina.
Plačiau – laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
