Kelmės rajone su šeima įsikūrusi Ramunė Abrutienė taip pamilo gamtą, kad visiškai pakeitė savo įpročius, pasakojama laidoje „Gyvenk kaip galima švariau“. Moteris nuo ankstyvo pavasario augina daržoves, gėles, renka vaistažoles, o rudenį pradeda originalius eksperimentus, kuriems pasitelkia, rodos, jau niekam nebetinkamas žaliavas.
Miškų apsuptame vienkiemyje su šeima gyvenanti Ramunė visada randa laiko kūrybiniams eksperimentams. Jos rankose siūlų galiukai, seni rūbai ar medžiagų likučiai virsta pledais, kilimėliais bei pirkinių krepšiais, o siuviniais išpuošti seni drabužiai – vėl mielais ir madingais garderobo akcentais ar originaliomis interjero detalėmis.
Perkurti, persiūti, bet ne išmesti. Vengti naujų pirkinių, taip auklėti ir save, ir šeimos narius. Draugauti su kaimynais, su jais be jokių pinigų keistis pačių kuriamais ar auginamais produktais. Taip, anot Ramunės, jau keletą metų sukasi ne tik ji, bet ir vis daugiau bendraminčių, norinčių ne vien tik daug dirbti, pirkti ir vėl dirbti, o tiesiog gyventi.
Apie lėtą, ramią ir malonią kasdienybę Ramunė pirmąsyk išgirdo prieš gerą dešimtmetį. Iki tol ji, kaip ir daugelis gyvenusiųjų nuolatinių deficitų laikais, mėgavosi naujais daiktais, pirkiniais, o norėdama užsidirbti, įsisukdavo į vis spartesnį lėkimo maratoną.
Tačiau bendraudama su užsieniečiais ji vis dažniau įsitikindavo, kad jie yra persisotinę ir daiktų, ir įspūdžių. Taigi, atvykę į Lietuvą ieško ne komforto, o tylos ir ramybės.
„Užsieniečiai atvažiuoja, pievose guli ir žiūri į dangų – jiems nieko nereikia, ir taip smagu. Man keistoka buvo, negražu – tos pievos juk buvo apleistos. Bet praėjo kiek laiko ir supratau, kad įvyko lūžis, atsirado noras lėtinti gyvenimą ir užsimaniau matyti natūralią gamtą“, – prisimena ji.
Ramunė prisipažįsta – lėtą gyvenimo būdą reikėjo prisijaukinti, nes sustoti – labai sunku. Tačiau permainos pasirodė neišvengiamos, nes apie jų būtinumą ėmė kuždėti ir organizmas. Visą gyvenimą sveika ir stipri moteris, sulaukusi vos 40-ties, staiga tapo alergiška.
„Vieną dieną aš pajutau, kad negaliu valgyti miltų patiekalų. Galvojau, dėl atsiradusios alergijos, bet viena pažįstama pasiūlė pabandyti ekologiškus miltus“, – sako R. Abrutienė.
Supratusi, kad maistas turi būti sveikas bei ekologiškas, moteris ir pati ėmė auginti daržoves. Įprato, kad visos organinės atliekos turi keliauti į kompostą.
Taip pat netruko pajusti, jog geriausi prieskoniai bei arbatžolės – iš savo daržo ar aplink augančių pievų, o skaniausi delikatesai – čia pat esančiame miške randami grybai. O geriausia dovana – pačios užaugintų gėlių daigai ar puokštės. Taigi, dabar Ramunės gėlynas – įspūdingas.
„Žmonės nori tikrų, vietinių gėlių, ne atvežtų iš tolybių, ne negyvų, ne medinių. Viskas iš to noro, kad kuo mažiau vartojimo būtų”, – pastebi vienkiemyje įsikūrusi pašnekovė.
Kiekvieną rudenį, kai darbai lauke būna pabaigti, Ramunė grįžta prie kitų, su tvarumu susijusių eksperimentų. Ką nors mezga, neria ar atnaujina.
O tai, ką pavyksta sukurti, dažnai dovanoja ir kitiems. Tokiu būdu moteris ne tik populiarina tvarų vartojimą, bet ir skleidžia savo šilumą. Nes į kiekvieną rankdarbį ji įdeda daug meilės.
„Prasidėjo karas, į Kelmės rajoną atvažiavo ukrainiečių. Ką turėjau, pasidalinau, daiktus perrinkau, išvežiau, pinigais, kiek galėjau, parėmiau, bet vis tiek dar kažką norėjosi daryti. Galvoju, visus siūlus panaudosiu pledam megzti. Taigi gal dvidešimt pledų išdalinau, išsiuntinėjau“, – tikina ji.
Miško apsuptyje įsikūrusią Abrutų šeimą gyventi tvariai paskatino ne tik natūralumo mados ar noras gyventi sveikiau, bet ir suvokimas: šiuolaikiniam žmogui, net ir labai stengiantis, atliekų išvengti nepavyks. Taigi, reikia išmokti jas ne tik rūšiuoti, bet ir išmoningai pritaikyti, panaudoti antrą, trečią ar net ketvirtą kartą.
„Kai gaunu atraižas, pirmiausia susitvarkau ir pasidarau juosteles puokštėms rišti. O tai, kas jau niekam netinka, sukarpau į kutukus, kuriuos paskui sumezgu. Stengiamės viską panaudoti – indus, kurie dar gražūs, lėkščių ar vazų naujų niekada neperku“, – tikina Ramunė.
Lėtas gyvenimo būdas, kuriuo taip džiaugiasi pašnekovė, tampa siekiamybe ir jos draugams bei pažįstamiems. Daugelis jų supranta, kad pasaulyje yra sukurta daugybė daiktų ir ne mes jiems, o jie mums turi tarnauti.
Tačiau kelią į ramią kasdienybę kiekvienas turi atrasti pats. Ramunė įsitikino, kad tie, kas pabando gyventi kitaip – nenusivilia.
„Nesam išprotėję, bet jei gali kažką panaudoti prasmingai, kodėl to nepadarius. Be to, man tai patinka, aš atsipalaiduoju. Tai ir kūryba, ir smagus būdas sumažini šiukšlių kalnus sąvartynuose“, – tikina pašnekovė.
Plačiau – laidos „Gyvenk kaip galima švariau “ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
