„Anksčiau sukausi tarsi mėsmalėje, buvau kaip dvi skirtingos asmenybės“, – portalui LRT.lt sako menininkė Jolita Vaitkutė, dar mokykloje išgirdusi bipolinio afektinio sutrikimo diagnozę. Dabar ji išgyvena nepažintą, jaudinantį ramybės etapą. O pokalbyje prisiminus Frederico Beigbederio žodžius, kad meilė trunka trejus metus, šypsosi paklausta, kas būna po jų: „Atsiranda jausmas, kad jeigu tik nori, kartu gali viską sutvarkyti, kartu gali viską išspręsti.“
Jolita pasitinka buvusios Lukiškių kalėjimo valgyklos patalpose – čia ji įsikūrusi studiją. „Žinai, kad čia vyko vienas iš trijų bandymų pabėgti iš kalėjimo?“ – supažindina su aplinka. Nejaukumo nejusti.
Seni telefonai, pianinas primena Jolitos kurtas instaliacijas, fotoportretai ant sienos – čia viešėjusiųjų veidus. Apie ateities projektus kalba už nišos sukrauti darbo įrankiai – audiniai, maisto produktai, vienoje dėžėje – delno dydžio džiovintas drugelis.
Užsimenu, kad eidama svarsčiau, ar Jolitą išvysiu, kaip įpratusi, su skrybėle. „Atsinešiau maišelyje, nes reikės fotografuotis, – šypteli. – Dažnai būnu su galvos apdangalais, su kepure jaučiuosi komfortiškai.“ Mosteli ir į batus – tokius pačius perka jau aštuonerius metus: „Kai randu kažką, kas labai patinka, nekeičiu.“
Pagalvojusi apie Joniškį, ryškiausiai prisimenu, kad tai buvo santykių laikas.
– Eiti kūrėjos keliu pradėjai anksti, anksti buvai ir pastebėta. Esi pasakojusi, kad meninė veikla dar mokykloje davė pirmąjį uždarbį, 10-oje klasėje davei pirmąjį interviu žiniasklaidai. Turėjai siekį kuo greičiau suaugti, tapti nepriklausoma?
– Nežinau, ar tai buvo siekis suaugti, tapti nepriklausoma. Greičiau tai buvo siekis save realizuoti, ir ta realizacija atvedė prie tam tikrų dalykų, kurie atėjo kaip pasekmė.
Žinau, kad žmonės daug svarsto, galbūt netgi kankinasi mąstydami, kokį kelią pasirinkti. Aš nesikankinau – man buvo aišku, kad reikia tiesiog daryti tai, kas man patinka, tad dabar esu čia. Šiek tiek keista suprasti, kad eina jau vienuolikti mano karjeros metai.
– Ką ryškiausiai prisimeni iš vaikystės gimtajame Joniškyje?
– Pagalvojusi apie Joniškį, ryškiausiai prisimenu, kad tai buvo santykių laikas. Aišku, buvo ir ta kita pusė, kai užsidarydavau savo kambaryje ir piešdavau ar dar kažkuo užsiimdavau. Taip pat buvo didelis ratas žmonių, su kuriais intensyviai bendravau, su dalimi jų ryšį palaikau iki šiol, ir tas ryšys yra stiprus.
Turbūt žmonėmis, kurie gyvena ne didmiestyje, o ribotoje teritorijoje, daug paprasčiau užmegzti santykius. Nėra didelio pasirinkimo, tad tiesiog puoselėji tą ryšį, nenori susipykti. Tiesa, esu girdėjusi, kad augant, pavyzdžiui, sostinėje, taip pat vyrauja tas mikromiesto modelis, kiemas, kuriame visi susipažįsta ir daugmaž visi visus pažįsta, yra matę ar bent jau žino.
Manau, kur beaugtum, išėjęs iš tos aplinkos išsineši tarsi bendruomenės starter pack (liet. pradžios rinkinį – red. past.). Su dalimi žmonių savo kelyje dar susitiksi, su dalimi – ne, o jei kada juos ir pamatysi, žinosi, kad tai yra tavo dalis, kurią pažinai būdamas paauglys.
Dabar mano gyvenimas truputį kitoks, jame mažiau radikalių pokyčių. Anksčiau jausdavau daugiau pykčio, rezistencijos.
– Iškart po mokyklos atvykai į sostinę. Kaip sekėsi prisijaukinti Vilnių?
– Priklausiau mokinių parlamentui, Lietuvos moksleivių sąjungai, tad paauglystėje nemažai važinėdavau į Vilnių. Kartais tranzuodavau, tam prieštaraudavo mano šeima. Vilniuje turėjau pažįstamų, draugų, fragmentiškai žinojau kai kurias vietas, tad atvykus man nebuvo baisu. Buvo gana paprasta, nes čia jaučiausi labai gerai. Netgi geriau negu savo mieste.
– Leisk apie tave pateikti keletą faktų: nesi įgijusi aukštojo išsilavinimo, tiesa, turi valstybės pripažintą meno kūrėjos statusą. Būdama 21-erių ištekėjai už 15 metų vyresnio vyro. Atvirai pasakoji apie savo psichinę sveikatą, bipolinį sutrikimą. Regis, turi ir aiškią, išreikštą politinę poziciją. Tvirtai laikytis savų įsitikinimų, kad ir kokie jie būtų, – ar daug stiprybės tam reikia?
– Galbūt kai kas gali dėl to užpykti, tačiau visa tai darau be didelių pastangų (juokiasi). Man tai atrodo paprasta – jeigu yra kažkas, ką jaučiu, negaliu to sumeluoti. Mano gyvenime buvo įvairių dalykų, ir jie yra mano dalis. Nejaučiau jokio pasipriešinimo, nenoro jais dalintis. Juk negali neigti to, kas įvyksta.
Kai išvardijai visus šiuos dalykus, pati pagalvojau: hm, įdomu. Mat šiuo metu gyvenu gana stabiliai, sėsliai ir ramiai, džiaugiuosi rutiniškomis akimirkomis. Dabar mano gyvenimas truputį kitoks, jame mažiau radikalių pokyčių. Anksčiau jausdavau daugiau pykčio, rezistencijos. Svarstau, gal čia gyvenimo nedideliame mieste momentas – prireikia rezistencijos, kad galėtum kažką padaryti ir neužsisuptum komforte, kurio tokioje aplinkoje labai daug.
Silvestras paprastose aplinkose buvo ir yra kitoks. Jis ne tik kitaip mato dalykus, bet ir tie dalykai kitaip jį atspindi.
– Judu su vyru Silvestru Dikčiumi ne kartą pasakojote apie romantišką pažintį, kai vieną vėlyvą vakarą atsitiktinai susitikote maisto parduotuvėje, šokolado skyriuje. Kokios Silvestro savybės tave tąsyk sužavėjo?
– Šio klausimo niekada nesu sulaukusi (šypsosi, pamąsto). Gal kad jis labai protingas buvo. Protingai kalbėjo, buvo jautrus, pastabus aplinkai, gražus.
Mes iš karto atradome, kad paprastume galime pastebėti mažus dalykus ir daug iš jų pasiimti. Tarkime, eiti pasivaikščioti, ką nors pastebėti, tuo pasidalinti, iš to sukurti istorijas ir panašiai. Tuo metu, kai susipažinome, abu nedirbome. Kartu galėjome leisti daug laiko. Buvo šalta vasara, tad tiesiog vaikščiodavome, valgydavome – visiškai buitiškai, bet buvo labai įdomu.
Silvestras paprastose aplinkose buvo ir yra kitoks. Jis ne tik kitaip mato dalykus, bet ir tie dalykai kitaip jį atspindi. Kartu mes mokame džiaugtis paprastumu – tai mane žavi labiausiai.
Visą laiką manau, kad man malonu, jog Silvestras – protingesnis, daug dalykų žino geriau už mane.
– Sakoma, kad įsimylėjimas trunka trejus metus. Judu kartu – jau beveik šešerius. Kas būna po tų trejų metų?
– Mes draugavome trumpai, greitai susižadėjome. Įsivaizduoju, kad poroms, kurios ilgai draugauja, būna akimirkų, kai atrodo: ai, išeisiu pro duris ir išsiskirsime. Kai esi susituokęs, viskas yra šiek tiek kitaip.
Man regis, po trejų metų supranti – nors man šis slenkstis atrodo banalus, – kad santykiuose nori dirbti ir daryti viską, kad galėtum jais džiaugtis. Supranti, kad bėgant laikui į naujus etapus pereini ne tik kaip žmogus – ir santykiai išgyvena tam tikrus konfliktus, virsmus. Atsiranda jausmas, kad jeigu tik nori, kartu gali viską sutvarkyti, kartu gali viską išspręsti.
– Kai prieš metus kalbinau Silvestrą, jis dalijosi mintimis apie judviejų metų skirtumą. Kai susipažinote, tau buvo 20, jam – 35-eri. Įdomūs ir tavo pačios pamintijimai.
– Manau, žmonėms problemų dėl amžiaus skirtumo gali kilti tada, kai nesutampa tam tikri slenksčiai, kuriuos jie išgyvena kaip asmenybės. Juk kai tau 20, nori kitokių dalykų negu tada, kai tau 30. Mūsų slenksčiai sutampa, kismas vyksta panašiose vietose, todėl nekyla frustracija, kad vienas keičiasi, o kitas nežino, kaip reaguoti.
Visą laiką manau, kad man malonu, jog Silvestras – protingesnis, daug dalykų žino geriau už mane. Aš leidžiu tam būti, priimu tai, kad jis yra už mane vyresnis ir turi daugiau patirčių. Čia gal irgi svarbus momentas porose, kurių amžiaus skirtumas didelis, nors „didelis“ – sąlygiškas pasakymas. Manau, 15-os metų skirtumas yra optimalus, didelis gal būtų 35-eri metai (juokiasi).
Anksčiau manydavau, kad dabartinė mano pozicija leidžia man komentuoti, replikuoti apie tam tikrus politikus, pavyzdžiui, vienaip ar kitaip pavadinti Gražulį, Širinskienę ir likti nenubaustai.
– Socialiniuose tinkluose aktyviai reiški paramą Ukrainai, dalį pelno, gauto už savo darbus, skiri organizacijoms, teikiančioms humanitarinę pagalbą Ukrainos žmonėms. Ką tau reiškia būti menininke karo metu?
– Ši tema mane tiesiog sustingdė – jaučiu, kad negaliu, nenoriu kurti. Įsivaizduoju, kad yra menininkų, kurie šia tema dabar tik ir kuria, nors prieš tai kurį laiką gal nieko nekūrė. Man kitaip.
Pirma, dėl to jaučiausi prastai. Kita vertus, prie kūrybos prieinu arba į ką nors žiūrėdama šaltai, atsitraukusi, arba su sąmoju. Į karą, prievartą, siaubus, kurie vyksta visai šalia, esu įsitraukusi, mane tai stipriai liečia. Per stipriai, kad kol kas galėčiau reflektuoti.
– Neslepi, kad tavo darbuose ryškus politinis aspektas. Pavyzdžiui, kai pirmojo karantino pradžioje sukūrei apsauginę veido kaukę iš česnakų, pasakojai, kad tau nepriimtina tuomečio sveikatos apsaugos ministro A. Verygos retorika, jog visiems užteks apsaugos priemonių, nors situacija rodė ką kita. Matyt, su meno kūrinio atskyrimo nuo kūrėjo idėja nesi linkusi sutikti?
– Manau, menininkas negali atsiriboti nuo pasaulio, kuriame gyvena. Jis reflektuoja į tai, kas tame pasaulyje vyksta. Kūrėjas yra žmogus, turintis tam tikrą savybių ir patirčių rinkinį, kuris, kaip įrankis, vienaip ar kitaip rezonuoja su aplinkos įvykiais. Tada ir atsiranda unikali refleksija, būdinga būtent tam kūrėjui.
Vertinti menininką ir atskirai jo kūrinį man atrodo nesąmonė. Juk kūryba nevyksta be menininko, o ir menininkas nebūtų be kūrybos.
Kare kariauja ne mašinos, o žmonės. Žmonės valdo tas mašinas. Žmonės skatina prievartą, vagia, skambina Rusijoje likusioms moterims.
– Esi pasakojusi, kad mokykloje aktyviai dalyvavai paauglių politinėse veiklose, iniciatyvose. Jei dabar sulauktum pasiūlymo sukti politikon, sutiktum?
– Tokio pasiūlymo esu sulaukusi. Nesutikau ir nesutikčiau. Man atrodo, turi eiti tam tikra kryptimi. Negali vieną rytą tiesiog atsibusti ir sakyti, kad kažkuo užsiimsi. Ypač politika man atrodo toks dalykas, kuriam reikia ir kryptingo darbo, ir pašaukimo, gebėjimo ne tik atstovauti, bet ir suprasti, klausytis, mokėti elgtis su savo galia, teise, atsakomybe.
Dar mokykloje dalyvaudama politinėse veiklose mačiau jaunuolių, kurie, jau tada matėsi, taps politikais. Aš savyje to nepuoselėjau – kas žino, jei būčiau puoselėjusi, galbūt ir būčiau kažką užauginusi. Vis dėlto pasirinkau kitą kelią.
Anksčiau manydavau, kad dabartinė mano pozicija leidžia man komentuoti, replikuoti apie tam tikrus politikus, pavyzdžiui, vienaip ar kitaip pavadinti Gražulį, Širinskienę ir likti nenubaustai. Anksčiau pasisakydavau drąsiau, dabar to nebedarau. Atsirado toks, sakyčiau, suaugėliškas jausmas – kai nebegali tiek gilintis ir visko žinoti, atrodo, nebenori, nebeturi teisės komentuoti.
– Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Lietuvos meno kūrėjų asociacija išplatino raginimą „uždaryti dangų“ rusiškai kultūrai. Teko girdėti įvairių kultūrininkų nuomonių. Vieni teigia, kad tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, yra Putino karas, tad nereikėtų nubraukti rusų kultūros. Kiti sako, kad šiandien karą vykdo rusų tauta, tad nei jų kultūros, nei meno negalima atsieti nuo kare vykdomų žiaurumų. Kokia tavo, kaip jaunosios kartos menininkų atstovės, nuomonė?
– Neseniai išmokau naują žodį, kuris man labai įsiminė – demoralizacija. Kare kariauja ne mašinos, o žmonės. Žmonės valdo tas mašinas. Žmonės skatina prievartą, vagia, skambina Rusijoje likusioms moterims.
Suprantu, kad šiame Rusijos kare yra didelė dalis žmonių, atsidūrusių gana atsitiktinai, pavyzdžiui, pašaukti pagal tam tikrą tvarką, nes priklauso tam tikro amžiaus grupei. Tai nėra kažkoks burbulas – tai yra didelė žmonių populiacijos dalis, sudaranti visuomenę. Ir ta visuomenė yra tokia, kokią matome.
Juk pagalvoję, tarkime, apie JAV karį, jį matome tarsi supermeną – jis išgelbėjo šuniuką, padėjo benamiui. JAV karys išmokytas kritinėje situacijoje nesielgti taip, kaip rusų okupantas.
Man labai patinka tą pačią dieną, tuo pačiu metu eiti tuo pačiu keliu. Kai einant užsidega visi žali šviesoforai, mąstau, kad dabar taip jaučiuosi savo gyvenime. Einu ir žinau, kas bus.
Žinoma, ir rusų visuomenėje atsiranda žmonių, kurie vienaip ar kitaip tampa menininkais, kultūrininkais. Bet jie yra tos visuomenės dalis, sraigtas. Aišku, yra aukų, kurios, galbūt, dėl propagandos ar kt. negali išreikšti savo laisvo balso, negali suvokti, kad pasaulio pagrindas yra kitoks, negu jiems atrodo. Vis dėlto manau, kad Putinas yra demoralizuotos visuomenės, kurią pažįstame per jos nusikaltimus, pasekmė.
Negalime tos visuomenės išdarinėti ir sakyti, kad čia – gerieji, o čia – blogieji. Visuomenėje yra ir tokių, ir tokių. Tik kodėl kultūrininkai šventieji? Nežinau. Yra žmonių, kurie prieštarauja tam, kas vyksta, bet jie ten, turbūt, negyvena.
Neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi visuomenėje, kurioje gausu pamatinių žmogaus teisių problemų. Sunku suvokti, kaip tokioje aplinkoje galėčiau funkcionuoti ir sakyti, kad esu šventoji, nes kuriu grožį, nors viskas aplinkui yra šūdas.
– Prieš kurį laiką pasakojai, kad sergi bipoliniu sutrikimu. Šią diagnozę išgirdai 10-oje klasėje. Kaip, bėgant laikui, keitėsi tavo santykis su liga?
– Anksčiau mano būsena buvo labai dinamiška, ji visą laiką kisdavo. Vieną rytą atsikeliu ir man žiauriai blogai, prasidėjo depresijos epizodas. Kitą kartą jaučiu, kad galiu nemiegoti, nevalgyti – prasidėjo manijos epizodas.
Anksčiau sukausi tarsi mėsmalėje, buvau kaip dvi skirtingos asmenybės. Ir su savo psichologu kalbu apie tai, kad viena mano asmenybė yra ta, kuri buvo per maniją, kita – per depresiją. Netgi turiu skirtingus draugus, su kuriais labiau sutariu vienu arba kitu metu.
Dabar galbūt pirmą kartą esu tokiame keistame laike, kai veikia mano galva, mano kūnas. Jau kurį laiką esu stabili ir galiu mąstyti, kad aš – kaip visi kiti normalūs žmonės. Gal tiems žmonėms, kurie turi normalią psichiką, tai skamba kvailai, tačiau man keista, kad dabar yra rutina, galiu sportuoti, turėti mitybos, darbinių tikslų. Nežinau, ar po mėnesio nebus taip, kad atsibusiu ir suprasiu, jog nieko nebenoriu daryti, bet šiuo metu bandau suprasti savo būseną ir joje būti.
Manau, karo metu visai tinka kalbėti apie laimę. Kai tik lūžus rankai pajunti, kad ją turi, ir kad teks palūkėti, kol praeis skausmas, taip ir su laime – iki karo buvo sunku įvertinti, kaip gerai gyvename.
Man labai patinka tą pačią dieną, tuo pačiu metu eiti tuo pačiu keliu. Kai einant užsidega visi žali šviesoforai, mąstau, kad dabar taip jaučiuosi savo gyvenime. Einu ir žinau, kas bus. Tai – ypatingas jausmas. Nežinau, kaip žmonės to neįvertina ir nuolat ieško būdų, kaip pabėgti nuo rutinos (šypteli).
Per visą ligos laiką pasikeitė tai, kad dabar jau žinau, ko laukti, koks bus tos būsenos perimetras, kad nebus daug netikėtumų. Anksčiau neturėjau jokios sistemos, o dabar žinau, kad nesu viena, kad jei man bus blogai, galiu eiti pas specialistus, jie mane per kažkokį laiką išgelbės ir sutvarkys. Man tai suteikė saugumą. Ko gero, tai svarbu visiems, sergantiems psichine liga, – turėti sistemą, kurią galėtum įgalinti tada, kai prireikia pagalbos.
– Svarstau, kiek karo metu tinka kalbėti apie laimę. Vis dėlto koks tavo santykis su šiuo jausmu, kaip atrodo tavo laiminga diena?
– Manau, karo metu visai tinka kalbėti apie laimę. Kai tik lūžus rankai pajunti, kad ją turi ir kad teks palūkėti, kol praeis skausmas, taip ir su laime – iki karo buvo sunku įvertinti, kaip gerai gyvename. Kad nėra to, dėl ko labai reikėtų nervintis, kad tavo gyvenimas nebus išstumtas dėl kažko, kas yra absoliučiai nesuvokiama protu ir beprasmiška.
Žinoma, per visą šį karo laiką laimės sąvoka keitėsi. Ir man iš pradžių viskas, ką dariau, atrodė beprasmiška. Vėliau atėjo antras etapas – supratimo, kad turi tai daryti tam, kad egzistuotum, funkcionuotum, kurtum pridėtinę vertę, mokėtum mokesčius, galėtum aukoti Ukrainai.
O mano laiminga diena... Turbūt ta, kurios vakare pajauti, kad pasigamino pakankamai endorfinų, seratonino, oksitocinų ir dopamino (šypsosi). Tam reikia sveikai pavalgyti, pasportuoti, pakvėpuoti grynu oru, padaryti mažą arba didelį dalyką. Labai padeda išsikelti daug mažų tikslų ir išsimiegoti. Paprasta.
Kadangi lankau terapiją ir turiu gana daug valandų terapinės patirties, mano santykis su praeities patyrimais yra normalus. Tai yra istorija, kuri ir padaro tave tuo, kas esi.
– Jei galėtum, ką pasakytum mažajai Jolitai?
– Turbūt nieko. Mažoji Jolita ir taip turėjo visokių keistumų, tad jeigu kažkoks balsas vidury dienos jai imtų kalbėti, ką daryti, ji jau tada būtų tiesiog išprotėjusi (juokiasi). Man atrodo, yra tik dabar.
– Vaiduokliai iš praeities neaplanko?
– Kadangi lankau terapiją ir turiu gana daug valandų terapinės patirties, mano santykis su praeities patyrimais yra normalus. Tai yra istorija, kuri ir padaro tave tuo, kas esi. Negali tos istorijos dalyti į puikius ar skausmingus etapus – jų visuma ir esi tu. Per šią prizmę man visai paprasta viską priimti. Nesakau, kad atmintyje neišnyra tam tikri momentai, bet aš tiesiog esu viską suarchyvavusi.
