Noras gyventi arčiau gamtos vilniečius Patriciją ir Rytį nuvedė į vienkiemį Zarasų rajone. Bet senovinės sodybos jiems nepakako – šeima pamiškėje pasistatė namą, paliko Užupio bohemą ir persikėlė gyventi į Trakų rajoną. „Dabar esame kaimiečiai per du kaimus“, – šypsosi Patricija.
Gyvenimas kaime – kitoks: čia lengva prisiderinti prie gamtos diktuojamo ritmo, čia sumažėja poreikiai ir išlaidos, tarsi sustoja laikas. „Esame vyresni žmonės, nors daug kas mums duoda dešimčia metų mažiau. Sako, čia dėl mūsų gyvenimo būdo“, – šypteli moteris.
Sužavėjo senovinė sodyba vienkiemyje
Patricija Kunigonė ir jos vyras Rytis Kurkulis – tikri vilniečiai. Arba, tiksliau pasakius, buvo anksčiau. Ten gimė, augo, po studijų gyveno, kaip ir dera kūrybiškoms sieloms, po Užupio angelo sparnu. Žiemomis traukdavo svetur – išmaišė Europą, keletą kartų keliavo po Indiją.
Tačiau maždaug prieš 15 metų jie, kaip patys sako, pasirinko būti arčiau gamtos. „2007-aisiais prasidėjo senų sodybų atradimas – jos buvo labai pigios, nes visi brovėsi į miestą. Pradėjome žvalgytis, kokios sodybos parduodamos.
Neieškojome arčiau Vilniaus – tiesiog važinėjome ir bandėme pajusti, ar ten mums gera, ar traukia, kokia buvusių gyventojų ir vietos energetika. Taip atsidūrėme Zarasų rajone“, – portalui LRT.lt pasakoja Patricija.
Tarp pievų ir miškų vilniečiai įsigijo vienkiemį. Į seną, maždaug 1940 m. statytą namą ėmė vykti vis dažniau. Elektra sodyboje buvo, vanduo – iš šulinio, maudynės – pirtyje.
„Nors ir atvažiavome iš buto, kur yra dušas ir visi kiti patogumai, mums buvo lengva čia pritapti. Atvykęs tarsi persikonvertuoji į tą aplinką, kuri yra. Nesinorėjo nieko keisti, ardyti tos vietos harmonijos. Mums patiko, kaip yra – dėl to sodybą ir įsigijome“, – prisimena moteris.
Per laiką šeima čia įsigyveno. Į sodybą suplaukė brangūs daiktai iš šeimininkų vaikystės: močiutės staltiesės, tėčio klausytas radijas, dabar – mėgstamiausias anūkų žaislas. Šeima, kaip šypteli Patricija, ėmė užsiimti ir žemės terapija: pradėjo auginti daržą, puoselėti vaismedžių sodą ir vynuogyną, laikyti bites.
„Japonijoje žmonės moka didelius pinigus, kad galėtų sukišti rankas į žemę ir pajausti, kaip ji sugeria įtampą, – šypsosi pašnekovė. – Mums taip patiko šis gyvenimo būdas, kad nutarėme statytis namą ir išsikelti iš Vilniaus.“
Pamiškėje pasistatė šiaudinį namą
Patricijos ir Ryčio žvilgsnis nukrypo į Trakų rajoną. Jiedu čia jau turėjo sklypą tėvų kaimynystėje. Sodų bendrijoje, dabar virtusioje šiuolaikine gyvenviete, šeima pradėjo ekologinio namo statybą.
„Tuo metu apie ją buvo kalbama ne tiek jau daug, tad viskas priminė eksperimentą, – šypteli pašnekovė. – Dabar nežinau, ar ryžčiausi įdėti tiek darbo. Toks jausmas, kad kaip skruzdėlė tą namą lipdei net nežinodamas, kaip čia bus.“
Eksperimentas pavyko – šeima pasistatė šiaudinį namą. Ne, ne moliu drėbtą trobelę – karkasinis namas su šiaudų užpildu atrodo kaip modernus statinys, apkaltas lentelėmis, su dideliais langais ir visa reikiama įranga. Tai – lyg gamtos kūrinys su savita filosofija.
„Mūsų sklypas – šlaitinis. Iš pradžių manėme, kad jei norime statyti namą, turime pasidaryti lygią aikštelę. Bet architektas davė gerą patarimą nedarkyti kraštovaizdžio ir namą statyti ant kolonų. Taigi, pusė namo stovi ant kalno, kita pusė remiasi į kolonas.
Man regis, gyvendamas arčiau gamtos nesijauti kaip valdovas: atėjau, iškirsiu, išlyginsiu, viską nupjausiu ir įsikursiu. Čia jau įsikūrusi gamta, ji visa aplink juda, krebžda, o tu atėjai kaip svečias, tad natūraliai įsilieji į visumą ir supranti, kad esi to pasaulio dalelytė“, – sako moteris.
Kaime – ir taupiau, ir sveikiau
Patricija sako, kad kasdienybė kaime – kitokia, lėtesnė nei mieste. Gyvenimas vyksta ciklais, pagal metų laikų kaitą. Darbus diktuoja saulė ir lietus, rytais budina gamtos, ne mašinų garsai. Ramybėje daugiau harmonijos, mažiau blaškymosi. Juk iš tiesų žmogui reikia nedaug – tą suprasti lengviau apsigyvenus arčiau gamtos, teigia moteris.
„Man atrodo, gyvendamas mieste turi turėti labai stiprią valią ir norą pereiti prie lėto gyvenimo filosofijos, nes aplink yra daugybė trikdžių: automobiliai, parduotuvės, akys gaudo, akys nori. Ta didžiulė pasiūla išbalansuoja.
Kaime yra visai kitaip – aplink nieko nėra, tad sumažėja ir norai. Šiandien neturi grietinės, vadinasi, gaminsi patiekalą, kur jos nereiks. Gyvenimas užmiestyje leidžia sutaupyti, nes nepuoli į mašiną ir nevažiuoji į parduotuvę čia ir dabar, maisto pirkimą planuoji kas savaitę“, – kalba Patricija, lėto šeimos gyvenimo albumu besidalijanti instagrame.
Pačių užaugintos daržovės ir vaisiai, pačių auginamų vištų kiaušiniai, spausti sūriai ir sultys – visa tai, šypteli Patricija, padeda sutaupyti ne tik pinigų, bet ir išsaugoti jaunystę.
„Esame vyresni žmonės, nors daug kas mums duoda dešimčia metų mažiau. Sako, čia dėl mūsų gyvenimo būdo – gyvendami švarioje aplinkoje, gryname ore, esame tarsi užsikonservavę, sveiki ir jauni“, – sako moteris ir priduria, kad, ko gero, tiesos šiuose žodžiuose bus.
Nori dėlionės? Tai eik į lauką!
Jei ir toliau reikėtų vardyti gyvenimo užmiestyje privalumus, auginti vaikus čia taip pat vienas malonumas. Tiesa, Patricija šypteli, kad keldamiesi į užmiestį su vyru buvo dviese, tad apie tai nemąstė.
„Vaikai atėjo tada, kai buvome pasiruošę ir tarsi nutūpę lizdelyje, nebereikėjo niekur blaškytis. Dabar galiu pasakyti, kad vaikų auginimas kaime yra fantastiškas ir visiškai natūralus vystymosi procesas.
Jie nematę akropolių, blizgučių, bet dėl to nesijaučia nuskriausti. Jiems nėra viskas sukramtyta ir padėta. Nori naujos dėlionės – eik į lauką. Iškart atsiranda dėlionė: akmenukai, pagaliukai, lapai. Lavinasi vaikų kūryba, vaizduotė. Batutų ir kitų pramogų trūksta nebent tėvams, o vaikai čia turi savo pasaulį: dviračiai, ežerai, kaimynų vaikai...“ – dalijasi septynerių Jorio ir ketverių Jauniaus mama.
Ji pastebi, kad kaime nelieka ir baimių, kad vaikas nukris, susitrenks – gamtoje išsivysto natūralus savisaugos jausmas.
„Vaikas nepuls į vandenį ir nepaskęs, nes jis žino, kad vanduo yra šaltas ir gilus. Jeigu gilu, vadinasi, pavojinga. Nemoku plaukti – stop, neisiu. Nėra to beprotiško lėkimo, šokimo, nesuvaldytos energijos, o tada išsivysto kantrybė, susikaupimas.
Galbūt prisideda ir tai, kad mes jau seniai, dar nuo Vilniaus laikų, namie neturime televizoriaus, televiziją žiūrime nebent internetu“, – pasakoja Patricija. Šypsosi, kad kai kiti išgirsta apie vakarinį vaikų ritualą – LRT RADIJO „Vakaro pasaką“ – pasigirsta nuostaba: „Ką, tavo vaikai sėdi ir tiesiog klauso pasakos?“
Lėtas gyvenimas ir mylimas lėtas darbas
„Kam jums reikia šitų dviejų kaimų, kaip spėjate prižiūrėti dvi sodybas, galų gale, iš ko gyvenate?“ – į visus šiuos klausimus Patricija turi atsakymus. Puoselėti namus ir sodybą nesunku, kadangi toks gyvenimas šiai šeimai – ne prievarta, o malonumas. O rasti veiklos kūrybiškiems žmonėms taip pat nebuvo sunku.
Patricijos vyras Rytis dirba kino operatoriumi ir fotografu, o kurį laiką rankdarbių gamyba užsiiminėjusi Patricija visai neseniai ėmė dirbti pagal seniau įgytą pedagogės specialybę.
„Po mokslų ilgą laiką pedagogikos srityje man taip ir neteko dirbti. Kelerius metus dirbau floristikoje – tada mano hobis ir meilė gėlėms buvo virtę profesija. Rankdarbiai taip pat buvo mano pajamų šaltinis, kurdavau, važinėdavau į muges.
Atsiradus vaikams ši sritis kiek sulėtėjo. Kūrybai reikia įkvėpimo, kruopštaus darbo ir atsidėjimo. Tiesa, rankdarbiai iki šiol yra mano išraiškos būdas – gaminu juos ir kraunu į lagaminą, instagrame turiu krautuvėlę“, – pasakoja Patricija. Savo pirkėją turi ir šeimos bičių medus, sodyboje rinktų vaistažolių arbata.
Visai neseniai Patricija pačiai netikėtai pasuko į pedagogiką. Kai sūnus Trakuose pradėjo lankyti pirmą klasę, ji toje pačioje mokykloje įsidarbino mokytojo padėjėja, dirba su tam tikrų sutrikimų turinčiais vaikais. Moteris džiaugiasi iš naujo atradusi norą dirbti su vaikais. Sako supratusi, kodėl jai taip patinka mokyti – todėl, kad tai irgi lėtas procesas.
„Tai nėra tik sausas žinių kalimas – tai be proto daug bendravimo, psichologinių reikalų. Kiekvieną pamoką laistai po lašelį tą vaiką kaip augalą, iš lėto, po truputį tos žinios kapsi. Jei nesuprato, kitą dieną vėl po lašelį. Reikia daug kantrybės“, – dalijasi pašnekovė.
Tiesa, dabar mokytojo darbas menkinamas, sako Patricija. Mokytojai tapo paslaugų teikėjais, o mokiniai ir jų tėvai – visada teisiais klientais. „Visi mokytojai tiesiog myli savo darbą ir yra labai atsidavę – kitaip būtų neįmanoma dirbti. Bet jeigu biure dirbantis žmogus prabudus sąmonei pamato, kad dirba buką, niekingą darbą, mokytojas akivaizdžiai mato savo darbo rezultatus – tai ir yra didžiausias atlygis“, – sako Patricija.
Į Vilnių šeima užsuka retai, nebent papramogauti, pasivaikščioti, nueiti į kiną. Dabar jie save vadina trakiškiais. Juk Trakuose nieko netrūksta – darželiai, mokyklos, tos pačios parduotuvės, poliklinikos, valstybinės įstaigos, kuriose nėra eilių ir darbuotojai su klientu gali kalbėtis nors ir pusvalandį. O į čia vykstančius renginius būriais traukia patys vilniečiai.
