Daugybė žmonių slapta svajoja, kad kas nors apie juos pastatytų filmą ar parašytų knygą, bet yra tokių asmenybių, kurių istorija netilptų į jokius rėmus. Vienas iš tokių – Žanas Talandis, prieš 30 metų už plėšimus ir pasikėsinimą į gyvybę atsidūręs Sankt Peterburgo kalėjime, kuriame atrado Dievą ir tikėjimą.
Prieš 30 metų Žano gyvenimas buvo juodas – vagystės, plėšimai ir pasikėsinimas nužudyti. Vyras pasakoja, kad viskas prasidėjo dar Lietuvoje, kai čia prisidirbęs bėgo slėptis pas senelę į Ukrainą.
Tačiau reikalai pakrypo dar blogesne linkme, kai jis nusprendė atkeršyti savo dėdės žudikui. „Paskambinau mamai ir pasakiau, kad kol nenužudysiu Mišos – negrįšiu“, – prisimena vyras.
Šiandien jis džiaugiasi, kad jo keršto planas nebuvo įvykdytas. Vieno apiplėšimo metu jį sučiupo policijos pareigūnai. Taip jis atsidūrė Sankt Peterburgo kalėjime, kur susidūrė, kaip sako, su savo sąžine.
„Susitikau su baba. Neįsivaizduoju, kaip ji atvažiavo, nes tuo metu Ukrainoje buvo prasta socialinė padėtis. Reikėjo žiūrėti babai į akis, o ji – apsipylusi ašaromis, negali patikėti, kad jos mylimiausias anūkas padarė tokį nusikaltimą.
Ji išleido visus savo pinigus, pardavė sklypą, norėjo man advokatą pasamdyti, bet aš paprašiau, kad ji išvažiuotų. Tai buvo likęs paskutinis žmogus, kuriam nebijojau pasiskųsti, pasiguosti, ir tą santykį sugadinau“, – pasakoja Žanas.
Tačiau kalėjime nutiko ir gerų dalykų – Žanas atrado tikėjimą ir Dievą. Kaip pasakoja pats, prie to pastūmėjo viename iš kalėjimo lauknešėlių rastas močiutės raštelis „Pasimelsk „Tėve mūsų“.
Taip jis ėmėsi skaityti Bibliją, o beskaitydamas sulaukė ir teismo dienos bei išgirdo nuosprendį.
„Atvedė į teismą, paklausė, ar sutinku, o aš atsakiau, kad Dievas man – ir teisėjas, ir advokatas. Tuomet teisėjos pavaduotojas pašoko ir sako: „Kur buvo tavo Dievas, kai žmogų užmušinėjai?“ Man tai buvo kaip kilpa ant kaklo, jaučiau, kad fiziškai nė žodžio nepratarsiu. Atsakiau, kad dar nepažinojau“, – prisimena jis.
„Teismo salėje trūko tik fejerverkų“, – sako Žanas, išgirdęs teismo nuosprendį – 4,5 metų nelaisvės. Tačiau kalėti ilgai neteko. Įkalinimo įstaigoje sutikto senolio patarimu pasinaudojęs vyras išvyko į Rusijos šiaurę – Sibirą.
„Apgavau milicininkus, kad moku pjauti mišką, ir jie mane išvežė. Esu dėkingas gyvenimui, kad buvau įspraustas į neturtą ir pamačiau, koks silpnas ir inkščiantis yra mano kūnas, kiek daug jis reikalauja“, – sako pašnekovas.
Bet ir grįžus iš Sibiro bėdos nesibaigė. Žanas įniko į alkoholį ir narkotikus. Prireikė ne vienerių metų, kad suprastų, jog yra priklausomas. 2002 metais pašnekovas atėjo pas Tėvą Stanislovą prašyti Krikšto. Kunigas tuomet jį paragino dėkoti už savo ligą, nes tik pasiekęs alkoholizmo dugną jis atsikratys puikybės, kuri yra didžiausia bėda.
„Nei vienas narkotikas nebuvo sukūręs tokios haliucinacijos, kurioje šiandien gyvenu“, – sako pašnekovas. Šiandien jis gyvena kaime, turi šeimą – augina tris vaikus, yra įkūręs sodybą priklausomybėmis sergantiems žmonėms.
Visgi atrodo, kad net gyvenimui pradėjus keistis į gera, nesėkmės jo neapleido. Prastomis oro sąlygomis į kelionę namo su dviem vaikais traukęs Žanas pateko į avariją. Nesuvaldytas automobilis atsitrenkė į tilto bortą ir įkrito į upę. Nelaimės metu žuvo jo 6-erių metų sūnus Jurgis.
„Jeigu kas nors būtų man pasakęs, kad Jurgis man duotas tik šešiems metams, kad aš nesugebėsiu jo išgelbėti ir jis prigers man ant rankų, o aš nepavartojęs, neišgėręs, neprakeikęs Dievo ir Bažnyčios norėsiu čia sėdėti, išpažinti tikėjimą ir laukti susitikimo, gal nebūčiau spjovęs tam žmogui į veidą.“
Plačiau – laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
