Paauglystė menininkas Algis Kriščiūnas galvojo ir apie kunigo kelią. Tiesa, dabar džiaugiasi, kad jo nepasirinkęs – jis netiki žmogaus sielos, Dievo egzistencija. Vyras atvirai svarsto, kad mirtis – vienintelis įmanomas žmogaus likimas, kuriuo jis turi tikėti. Tačiau tai nėra liūdna pabaiga: kaip teigia pašnekovas – suvokimas, kad kažkada mirsi, atneša daugybę kitų tikslų, kuriuos nori įvykdyti gyvendamas čia ir dabar.
Menininkas neslepia, nors netiki žmogaus sielos ir Dievo egzistencija, jis bijo mirties. Jo teigimu, tai pagrindinė mūsų baimė, kuri nuspalvina gyvenimą įvairiomis spalvomis ir skatina gyventi.
„Mirties baimė visą gyvenimą nuspalvina gražiausiomis spalvomis, nes tu supranti, kad iki to laiko turi viską patirti, viską išnaudoti, tiesiog turi gyventi, o ne pilkai vegetuoti ir galvoti: šita diena buvo šiaip sau. Tu turi padaryti, kad ji būtų cool. Turi gyventi iš visų jėgų.
Kai suvoki, kad mirsi – suvoki, kad turi gyventi. Mūsų gyvenimo linija nuo gimimo iki mirties yra kažkokia atkarpa. Tada aš bandau įsivaizduoti, kurioje atkarpos vietoje aš padėčiau tašką šiandien. Žinau, kad tašką padėčiau jau gerokai toliau už vidurio, nes man yra 54 metai. Taigi suvokimas, kad keliukas yra mažesnis nei buvo, trumpoji atkarpos dalis mane kviečia patirti dar daugiau“, – A. Kriščiūnas.
Tiesa, menininko tapomuose paveiksluose taip pat slypi tam tikra žinutė. Pašnekovas pasakoja, kad tai lyg atviras dienoraštis.
„Mano paveikslai yra kaip dalis mano dienoraščio. Dalį jo rašau žodžiais, dalį – piešiu paveikslais, kad išsikalbėčiau. Aš kalbu apie tai, kas mane jaudina, kas man artima, jautru. Įdomu, kad kai nupiešiu paveikslą, sudedu tam tikras mintis, idėjas, tada paveikslas kaba, ateina žmonės ir aš klausausi, ką jie kalba. Dažniausiai jie mato daug giliau ir daugiau negu aš sudėjau. Tai mane labai džiugina, kad kiekvienas žmogus priėjęs prie paveikslo atranda savo istoriją“, – tikina menininkas.
A. Kriščiūnas atviras, į save jis žiūri labai savikritiškai ir su ironija. „Jeigu aš į save žiūrėčiau rimtai, sakyčiau, kad šitas vyrutis toli neis“, – tikina menininkas. – Aš nieko nepadarau gerai, nieko nepadarau tobulai. Nesąmonė, tikėtis iš žmogaus, kad jis bus tobulas, bus pusdievis. Dieve mano, Dzeusas irgi turėjo nuodėmių, ir jis buvo ne tobulas. O tai ko tu tikiesi iš žmogaus?
Ir kai tu žiūri į save su lengvu humoru, su ironija, tada neimi vertinti savęs per daug rimtai, nekeli sau kartelės“, – sako A. Kriščiūnas.
Pašnekovas įsitikinęs, kai užgesta žmogaus smegenys – užgęsta ir asmenybė. Jis aiškina, kad nebūtina tikėti, kad į šį gyvenimą jam kažkas suteikė.
„Man gyvenimas duotas kaip dovana. Kodėl turi būti kažkas kas tai davė? Kodėl mes galvojame, kad ją kažkas davė? O kas buvo prieš atsirandant visatai? Nebuvo nieko. Nes ir laikas atsirado tuo pačiu metu kaip visata.
Mums paprastiems žmonėms suvokti kas yra niekas – neįmanoma. Todėl manyčiau kad lygiai taip pat sunku surasti, kad man davė tą dovaną gyventi. Žmones dažniausia priskiria kažkokioms dievybėms, aukštesnėms jėgos, o kodėl nepriskirti to atsitiktinumui, chaosui?“, – svarsto menininkas.
Tiesa, nors šiandiena vyras sako, kad nebėra tikintis, dar paauglystė jis galvojo ir apie kunigo kelią. Dabar džiaugiasi, kad jo nepasirinko.
„Kai buvau paauglys, baigęs mokyklą, vienu metu galbūt net norėjau būti kunigu, bet manyje buvo per daug abejonių. Aš galvojau, kad neturiu pašaukimo, ir jeigu netyčia vieną dieną tapsiu kunigu ir suprasiu, kad aš nebetikiu – negalėsiu taip gyventi.
Man atrodė, kad tai yra labai gera auditorija sakyti žmonėms kažką svarbaus, keisti jų likimus, kreipti juos į gėrį. Dabar galvoju, kad turiu auditoriją ir ne bažnyčioje. Aš išvis galvočiau, kad ši specialybė yra labai rizikinga. Gerai, jeigu tu turi tiek stiprybės ir tikėjimo. Bet jeigu turi mažiau, gali labai suklysti ir kitus žmones klaidinti. Laimei, aš nežengiau šio žingsnio, kuriuo nebuvau tikras“, – sako menininkas A. Kriščiūnas.
Plačiau – rugsėjo 21 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
