Vieną po kitos pergales skinančiu disko metiku Mykolu Alekna didžiuojasi ne tik Lietuva. Jo mama, verslininkė Kristina Aleknienė, dėl sūnaus varžybų jaudinasi labiau nei dėl buvusių sutuoktinio. Kol sportavo Virgilijus Alekna, jo žmona šeimoje atstojo abu tėvus. Ir nors iki atžalų gimimo buvusi perspektyvi lengvaatletė Kristina tikina, kad ne dėl šeimos atsisakė sporto karjeros, vis tik kažką teko paaukoti.
Kai devyniolikmečio Mykolo Aleknos diskas nuskriejo į pergalę ir atnešė jam Europos čempionato aukso medalį, karščiausiai tądien plakė visos Aleknų šeimos širdys. Miunchene vykusias varžybas Mykolo artimieji stebėjo gyvai, arenoje. Jaunojo talento mama sako, kad tokius aštrius išgyvenimus patyrusi turbūt pirmą kartą gyvenime.
„Nepaprastai patiko ta patirtis. Pati sau sakiau, kad puiki šeimos kelionių tema – važiuoti sirgti vieniems už kitus“, – šypsosi pašnekovė.
Dukart olimpinio čempiono disko metiko Virgilijaus Aleknos žmona prisimena, kad visai kitaip buvo, kai varžybose dalyvaudavo šeimos galva. Su tada dar visai mažais trimis vaikais Kristina likdavo namuose.
„Niekada nevažiuodavau, nes Virgis yra vienišius. Jam patikdavo važiuoti vienam. Jam neatrodė reikalinga palyda ar papildomi dėmesio reikalaujantys dirgikliai. Toks buvo jo pasirinkimas. Tiesą pasakius, aš tai priėmiau – nesiveržiau, nekviečia ir nevažiuoji“, – tikina moteris.
Vaikams atstojo tėtį ir mamą
Tuo metu, kai vienas po kito gimė du sūnūs, Martynas ir Mykolas, dar po penkerių metų – dukra Gabrielė, Virgilijus Alekna itin daug sportavo ir keliavo. Tuo metu dar ir namų dekoro verslą pradėjusiai Kristinai teko suktis vienai, vaikams neretai atstoti abu tėvus.
„Kai Virgis keliavo, tai didžiąją laiko dalį mes praleisdavome be jo. Mama padėdavo, be abejo, labai daug. Aš buvau tam tikrais atvejai, negražu sakyti – ir tėtis, ir mama, bet vienintelis žmogus, kuris jiems buvo ir tėtis, ir mama, – tėvai viename asmenyje“, – sako K. Aleknienė.
Vyresnėlis Martynas domisi programavimu ir mėto diską. Europos disko metimo čempionu tapęs Mykolas studijuoja Amerikoje, jauniausia Gabrielė dar mokosi mokykloje ir sėkmingai šokinėja į tolį. Nė vieno iš vaikų Aleknos nevertė sportuoti. Tačiau aktyvus gyvenimo būdas šeimoje buvo įprastas.
„Iš tikrųjų turime, šiais laikais, galima sakyti, prabangą, – kiemą, kaimynų vaikus, važinėti dviračiais, paspirtukais, mušinėti kamuolį, gyventi laisvai, turėti mišką. Mykolas, būdavo, besimokydamas 3-5 klasėje, po pamokų persirengdavo ir eidavo grybauti. Jam ten būdavo ir aistra, ir smalsumas, ir meditacija, savotiškas poilsis. Taigi aktyvus gyvenimo būdas buvo kaip norma. Jis matė, kad ir mama neretai į darbą važiuodavo dviračiu“, – pasakoja ji.
Atsisakė sportininkės karjeros
Pati Kristina sportavo iki 22-ejų metų. Jos tėtis ir dėdė buvo ieties metikai, sesuo – daugiakovininkė, todėl pačios kelias neišvengiamai vedė į lengvąją atletiką. Šuolių į tolį varžybose tarp prizininkų buvusi Kristina visgi anksti atsisakė sportininkės karjeros. Daug kam tada atrodė, kad aukoja ją vardan gerovės šeimos, kurią sukūrė su disko metiku V. Alekna.
„Tai nebuvo auka, tai buvo normalus etapas, kai tenka daryt pasirinkimus. Karjera turi būti protinga. Jeigu matai, kad rezultatai svarbiose varžybose ar čempionatuose yra vidutiniški, nėra ko vargti – sportas išties yra didelis darbas. Tai nėra jau malonumas ir aktyvus gyvenimo būdas – tai jau yra darbas“, – tikina moteris.
Vietoje sporto Kristina tada pasirinko verslą – atidarė kelias namų dekoro parduotuves ir sėkmingai sukosi. Dabar sūnūs – ypač vyresnysis Martynas, yra ties tokia pačia pasirinkimų riba: toliau sportuoti ar rinktis kitą kelią.
„Esame su juo apie tai kalbėję. Jam linkiu ir patariu dar padirbėti, nes jis iš tikrųjų turi labai daug sportinio potencialo. Juk ir Virgio karjera, palyginus su Mykolo karjera, buvo ganėtinai vėlyva, jis pirmus ženklius rezultatus pasiekė būdamas 24-25-erių, todėl Martynui dar yra laiko, tik reikia pasikinkyt atkaklumą“, – įsitikinusi sportininkų mama.
Turbūt aistringiausia sportininkė šeimoje yra dukra Gabrielė. Dažniau net tenka raminti jos jaunatvišką maksimalizmą.
„Jai patinka eksperimentuoti, ji pati kelia sau daug lūkesčių. Šiemet sakiau, kad reikėtų nuleisti kartelę. Kaip tikras sportininkas, nušokusi 5,60 m., kitose varžybose užsimojo nušokti 6 m. Mane tai ir žavi, bet su tokiais lūkesčiais vėliau nelengva pačiam žmogui susidoroti“, – sako K. Aleknienė.
Labiausiai džiaugiasi vaikų pasiekimais
Su laiku visi sunkumai ir aukos vardan šeimos, pasak Kristinos, pasimiršta. Dabar ji net gali lyginti, už ką smagiau sirgti varžybose – už vyrą ar už sūnų?
„Gal už sūnų maloniau, nes dalį jo pergalių kaip nuopelną prisiimu sau. Vis tik prisidėjau prie to vaiko, prie to, kad jis atsirado, kad yra, kad užaugo. Kaip mama galiu atsipūsti, kad viskas gerai. Juk kol augini, kirba klausimas: esu gera ar bloga mama? Ar ne per daug bariau? Ar ne per daug ribojau, stūmiau, reikalavau? Dabar man – malonu. Patirtis, kurią gaunu gyvendama su savo vyrais, yra didelė ir įdomi. To neišmoksi knygose“, – pasakoja moteris.
Beje, taip ilgai, kaip sportavo jų tėtis, Kristina savo vaikams nelinkėtų. V. Alekna karjerą baigė tik būdamas 42-ejų, o tokiame amžiuje rasti naują gyvenimo kelią – daug sunkiau. Ieškojime sunku ir pačiam žmogui, ir tam, kuris yra šalia jo.
„Galbūt taip susiklostė – mes du savarankiški partneriai šeimoje. Nelaukiame patvirtinimo vienas iš kito. Taip pat kaip ir Virgio politinė karjera – jis nesitarė, ar man eiti, ar neiti. Ar man daryti ar nedaryti. Jis tiesiog atėjo ir konstatavo faktą. Ar man tai buvo labai priimtina? Niekas neklausė. Tiesiog priimi tai kaip žmogaus pasirinkimą ir bandau prisitaikiusi. Lygiai taip pat mano pasirinkimai – nesakau, kad nederinu, išsakau viską, bet Virgis visada sako: „daryk, kaip nori“, – atvirauja K. Aleknienė.
Paniro į verslą
Savo gyvenimo kelią Kristina keitė jau ne vieną kartą – pasitraukusi iš sporto, nėrė į verslą. Bet po penkiolikos metų visgi apsisprendė jį parduoti.
„Tai nebuvo spontaniškas, vienų metų sprendimas. Kai tikrai išsisemi, matai, kad nebegali nei naujo impulso duoti, nei idėją atgaivinti, nei naują žingsnį padaryti – viskas, tema baigta. Manęs nebeliko, mano pačios galimybių, nei kūrybinių, nei išteklių emocinių, nebeliko. Ir aš labai dėkinga partnerei, kuri mane paskatino žengti tą žingsnį. Čia kaip su sportu – labai sunku pasakyti, kad užtenka. Nors objektyviai jau visi faktai rodo, kad jau nebebandyk, ženk kitą žingsnį, nes – kodėl ne“, – tikina pašnekovė.
Jau metus Kristina dirba vieno didelio sostinės prekybos centro nuomos vadove. Bet iki to dar teko išgyventi pandemijos iššūkius. Šį laiką ji vadina didelių atradimų ir išbandymų, mokymosi ir augimo etapu. Juo labiau, kad jaučiasi pribrendusi dar vienai naujai krypčiai gyvenime – studijoms apie sportą, mitybą ir sveikatą.
„Aš iš tikrųjų matau begalinę tuštumą arba neišpildytą temą – vaikams, paaugliams nėra, kur sportuoti. Kitaip tariant, yra profesionalūs būreliai, kur visi treneriai turi aukštus lūkesčius išugdyti čempionus, nors ne visi vaikai turi potencialo. Toks požiūris. O ką daryti vaikui, kuris nenori būti futbolininku, krepšininku, tenisininku? Ką jam daryti? Nėra vietos, kur jis ateitų ir tiesiog norėtų pasimankštinti, pabėgioti. Tokia paprasta tema, bet ar kas nors tai daro“, – svarsto ji.
Kaip išmokstame valytis dantis, skaityti ir rašyti, toks pat įprastas įgūdis turėtų būti ir sportas. Kad užaugęs pasakytum: „Įpratau, negaliu gyventi be judėjimo.“ Iš patirties ji sako, kad sportas geriausiai padeda nuraminti mintis, išvalyti nereikalingas abejones.
„Kodėl man tai atrodo svarbu? Todėl, kad neradau kito būdo ar formos, kaip kitaip visame šitame gyvenimo triukšme, informacijos gausoje, pasirinkimų gausoje sugrįžti į save ir sakyti: „aš galiu“. Kai tu judi, sportuoji, darai mankštas, pats su savimi dirbi, tai yra pati geriausia forma sakyti „aš galiu“, – tikina pašnekovė, neabejojanti, kad judesys yra variklis, suteikiantis energijos darbui, kūrybai, idėjoms.
Ar Kristina nesigaili, kad baigusi sportinę karjerą nepasiliko tame pasaulyje, netapo trenere? Pripažįsta, jau tuomet matė, kad gyvenimas yra platesnis nei vien sportas. Ir yra daugybė įdomių temų ir krypčių, kurias verta išbandyti.
„Aš gailiuosi vieno, kad gal per ilgai buvau įstrigusi versle. Ko linkiu savo vaikams ir bet kuriam jaunam žmogui – daugiau bandyti ankstyvame amžiuje. Ypač, kai esi smalsus žmogus ir tau tikrai ne viena tema įdomi gyvenime. Aš pati sau sakau, kad per vėlai pradedu bandyti. Gal ne per vėlai – nėra niekada per vėlai. Bet pačiu laiku sau pati šviesoforą įsijungiau, kad arba dabar, arba nebebus kada“, – sako K. Aleknienė.
Išsamiau – laidos „Silius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
