Europos čempionu disko metimo varžybose tapęs Mykolas Alekna teigia treniruotėms skiriantis labai daug laiko. Būdamas smulkesnio sudėjimo, sportininkas tai kompensuoja išskirtine disko metimo technika, o kalbėdamas apie karjerą, akcentuoja ne tik trenerių ir tėčio, bet ir mamos indėlį.
„Dienos temoje“ – naujasis Europos čempionas M. Alekna ir olimpinis, pasaulio ir Europos čempionas Virgilijus Alekna.
– Mykolai, dar kartą sveikinu su pergale. Matau įspūdingai žibantį medalį po kaklu. Ar gatvėje jau atpažįsta? Ar jau jaučiatės žvaigždė Lietuvoje?
M. Alekna: Tik vakar vakare grįžau, į gatvę išeiti dar neteko. Nežinau, bus matyti ateityje.
– O po pasaulio čempionato irgi nelabai buvo laiko Lietuvoje būti?
M. Alekna: Irgi nelabai ilgai buvau Lietuvoje. Buvau keliskart išėjęs į gatvę, buvo keletas žmonių, kurie atpažino.
– Mykolai, koks yra pergalės receptas? Papasakokite, kiek valandų per dieną reikia skirti treniruotėms?
M. Alekna: Dažniausiai treniruotėms skiriu apie 2,5–3 valandas. Darbas gana monotoniškas, nes reikia kasdien treniruotis. Taip pat labai svarbu atsigavimas: treniruotės nėra tik tos 3 valandos, taip pat labai svarbi mityba ir miegas. Viską reikia labai tiksliai susidėlioti.
– Laisvadienių nuo sporto turite?
M. Alekna: Turiu du laisvadienius per savaitę: trečiadieniais ir sekmadieniais. Dažniausiai praleidžiu laiką su šeima. Jeigu būnu Amerikoje, studijuoju, laiką leidžiu su draugais, pakeliaujame po apylinkes ir linksmai praleidžiame laiką.
– Paminėjote studijas. Būsite antrakursis prestižiniame Berklio universitete Kalifornijoje. Minėjote kelias valandas, kurias turite atiduoti sportui, bet prestižiniai Amerikos universitetai spaudžia mokytis. Kaip sekasi studijas derinti su sportu?
M. Alekna: Taip, iš tikrųjų Amerikoje treniruojamės kiek kitaip nei Lietuvoje. Kadangi turime paskaitas, treniruotes reikia išskaidyti į dvi dalis – darome jas ryte ir vakare. Išeina, kad iš viso treniruojiesi 4 valandas, tad treniruotėms skiriu dar daugiau laiko, be to, turiu paskaitas tarp treniruočių ir prieš rytinę treniruotę, laiko lieka iš tikrųjų labai mažai. Jeigu labai tiksliai susidėlioji dienos tvarkaraštį, manau, viskas yra įmanoma.
– Virgilijau, Jūsų karta ir Jūs pats pergales pasiekėte kiek brandesniame amžiuje. Štai atėjo devyniolikmetis, jis laikomas fenomenaliu disko metimo istorijoje. Tačiau yra ir kitų jaunų sportininkų, tas pats Čechas, kuris tapo Europos vicečempionu, jam 22-eji, irgi gana jaunas. Kuo Jūs tai aiškinate? Ar tiesiog keičiasi kartos, kitokia jaunimo fiziologija, ar čia labiau sutapimas, atsitiktinumas?
V. Alekna: Ko gero, vyksta kartų kaita, kai vyresni sportininkai, pasiekę savo aukščiausią piką, traukiasi ir štai jaunimas ateina. Čechą, Slovėnijos sportininką, dar galima suprasti, jis vis tiek turi įspūdingus fizinius duomenis, galima paaiškinti tuos tolimus disko skrydžius, o Mykolas neturi tokių įspūdingų duomenų ir daugeliui lengvosios atletikos specialistų kyla klausimas, kaip Mykolas gali taip toli mesti įrankį.
– Ir jo treneris Mantas Jusis yra sakęs, kad, kai Mykolas pradėjo lankyti šį sportą, buvo sakoma, kad iš jo diskininko nebus, nes nėra duomenų. Ko jam trūksta? Rankos per trumpos? Ūgio? Netgi žiūrint į kitus tokius milžinus, atrodo, svorio trūksta, nes Jūs atletiškas, o kiti metikai, atrodo, ir su pilvais, plačiomis krūtinėmis, platesnėmis negu Jūsų.
V. Alekna: Jeigu pažvelgtumėme į Lietuvos olimpinį čempioną Romą Ubartą, jo ūgis siekia daugiau nei du metrus. Mano ūgis irgi arti dviejų metrų, gana tvirtas stotas. Mykolas – šiek tiek daugiau nei 100 kilogramų sveriantis sportininkas tarp galingų atletų, sveriančių 130–150 kilogramų. Iš tikrųjų matosi skirtumas. Aišku, jo fizinė jėga visiškai ne tokia kaip šių atletų, bet Mykolas visa tai kompensuoja savo tikrai labai puikia metimo technika. Tikrai nėra ką lyginti, kad kažkas panašiai mestų iš jo varžovų.
– Ir kas tą techniką įdiegė?
V. Alekna: Manau, kad tai didelis tiek trenerio M. Jusio nuopelnas, tiek Mohamedo Saataros, kuris Amerikoje yra Mykolo treneris. Mes irgi mokydavomės. Kai Mykolas baigė futbolo treniruotes, prie tinklo praleisdavome labai daug laiko, kol pradėjome valdyti metimo techniką.
– Mykolai, kiek tėtis prisidėjo? Iš pradžių labiau bandėte kultivuoti futbolą ir tik vėliau atėjote į diską. Tėtis nevertė nuo mažens?
M. Alekna: Nuo mažens nevertė, bet tėtis prisidėjo labai daug, ypač pirmaisiais metais, kai tik pradėjau treniruotis. O sekėsi tikrai nelengvai ir buvo sudėtinga išmokti tos disko metimo technikos, nesisekė. Su tėčiu kiekvieną trečiadienį, kartais ir sekmadieniais važiuodavome mėtyti į Vilniaus lengvosios atletikos maniežą. Mėtydavome į tinklą tam, kad geriau pajausčiau metimą ir geriau išmokčiau disko metimo technikos. Pirmuosius dvejus metus su tėčiu tikrai labai daug treniravomės, o paskui jau ir M. Jusis labai prisidėjo. Treniravausi vos ne kasdien, išmokau labai gerai mesti diską. Paskui jau su tėčiu tiek daug gal ir nesitreniravome, varžyboms man padėjo ruoštis M. Jusis.
– Turite trenerį ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Kaip pavyksta suderinti metodikas?
M. Alekna: Metodikos labai panašios. Pagal tai rinkausi trenerį Amerikoje. Su visais labai daug šnekėjausi, kad disko metimo, treniravimo metodikos sutaptų. Taip pat konsultavausi ir su M. Jusiaus treneriu, kad jis pašnekėtų su treneriais Amerikoje ir susitartų, kaip man treniruotis, nes vis tiek Mantas žino geriausiai, kaip man sekasi ir kaip treniruotis. M. Saatara labai gerai sutaria su M. Jusiu, jie vienas kitą, sakyčiau, netgi papildo. Susibūrė labai gera komanda. Manau, kad abu treneriai man padeda judėti į priekį.
V. Alekna: Mykolas ir į JAV vyko jau ir Europos, ir pasaulio jaunimo čempionu tapęs. Jau tada matėsi puiki metimo technika. Manau, kad treneris puikiai supranta, kas yra puiki metimo technika. Čia M. Sataarai, ko gero, liko tik išsaugoti, kad Mykolas nepamestų to jausmo.
– Arba nesugadintų.
V. Alekna: Na, norint sugadinti, kaip sakoma, jau reikia ką nors daryti, o čia reikia stebėti, kad bent jau išlaikytum tai, kas yra.
– Mykolai, įspūdingas rezultatas finale – daugiau kaip 69 metrai, tačiau sezono lyderiai yra metę ir per 70. Aišku, jiems nepavyko dabar Europos čempionato finale. Gal išduosite, kiek pats per treniruotes daugiausiai esate numetęs?
M. Alekna: Treniruočių metu diską pavyksta numesti ir toliau, bet treniruotės yra treniruotės, varžybos yra varžybos. Treniruočių aplinka labai skiriasi nuo varžybų aplinkos, vis tiek ir stresas yra, reikia išsilaikyti sektoriuje. Kartais treniruotėse meti diską ir nereikia būtinai išsilaikyti sektoriuje, todėl yra lengviau mesti, gali padaryti daug platesnį disko metimo posūkį ir pavyksta numesti toliau. Kartą esu permetęs ir 70 metrų esant geroms sąlygoms, geram vėjui, bet varžybose dar taip toli numetęs nesu.
– Turbūt prideda pasitikėjimo žinojimas, kad ateityje tai galite pasiekti ir varžybose?
M. Alekna: Taip, tikrai, parodo rezultatą, kokį geriausiomis sąlygomis gali pasiekti, bet varžybose kartais ne viskas taip sukrenta ir ne taip viskas sutampa, todėl rezultatas būna kitoks.
– Virgilijau, pirmieji Mykolo metai suaugusiųjų sporte. Jo sezono tikslas, kiek skaičiau, buvo 66 metrai. Gana kuklus pagal tai, ką jis parodė.
V. Alekna: Kaip ir minėjau, labai sunku paaiškinti, kaip čia yra. Bent jau aš nelabai suprantu, kaip Mykolas, tik dalyvavęs jaunimo amžiaus grupėje ir tik pirmus metus perėjęs į suaugusiųjų, kur aš būdamas tokios amžiaus galbūt 60 metrų temesdavau, perėjimas sportininkams būna labai sunkus, pernai metė jau tiek pat, kiek šįmet meta vyrišką. Per vienerius metus, tai kažkas neįtikėtino. Net sunku prognozuoti, kas gali būti kitais ar dar kitais metais ir olimpiniais metais. Aš nematau, kur tas diskas nusileis.
– Virgilijau, o kaip su psichologiniais dalykais? Būdamas pirmus metus suaugusiųjų sporte Mykolas pasiekė įspūdingų rezultatų, visuomenės lūkesčiai augs, žmonės įpranta prie medalių, jis taps vis populiaresnis. Ar tai gali pakišti koją jaunam sportininkui?
V. Alekna: Matote, ko gero, ir šiais metais nelabai kas tikėjosi, kad jis iškovos medalį pasaulio čempionate, taps Europos čempionu, todėl tokio spaudimo nelabai ir sulaukia. Aišku, pats tikėjosi gerai pasirodyti ir pasaulio čempionate, ir čia. Manau, kad jis pats pasakys, ar jautė kokią nors įtampą. Bet aš manau, kad jis pakankamai puikiai susitvarko su savo psichologine būsena. Kaip, Mykolai, tau atrodo?
M. Alekna: Taip, įtampa prieš varžybas būna visada, bet manau, kad tai yra labai normalu. Prieš visas varžybas būna įtampa, bet kokio nors spaudimo, kad būtinai reikia laimėti medalį, aukso medalį, tikrai nejaučiu. Suprantu, kad dar esu jaunas, medalių tikėtis nereikia, bet jeigu pavyksta laimėti medalį, tai tikrai smagu.
– Mykolai, kokie artimiausi planai? Jau ketvirtadienį turbūt išvyksti į Jungtines Valstijas, nes laukia studijos? Būsi antrakursis?
M. Alekna: Taip, būsiu antrakursis.
– Už tai, kad dalyvaujate komercinėse varžybose, galėtumėte laimėti įspūdingus prizus. Tačiau iki šiol negalite tų prizų pasiimti, nes tokios universiteto taisyklės. Dalis garsių sportininkų meta Amerikos universitetus, nes nori užsidirbti iš karto, o Jūs dabar galite gauti tik tiek, kiek Lietuva skiria už pasaulio ar Europos čempionatų medalius. Nesvarstėte atsisakyti mokslų ar keisti universiteto?
M. Alekna: Ne, tikrai nesvarsčiau. Man atrodo, kad išsilavinimas yra daug svarbiau nei sportas. Sportas yra laikinas dalykas, o turint išsilavinimą gali dirbti visą gyvenimą. Tai yra daug saugesnis sprendimas, negu viską aukoti dėl sporto. Aš tikrai nematau prasmės mesti universiteto ir siekti kokių nors sporto aukštumų neturint gero išsilavinimo.
– Turbūt dėl to su tėčiu nesutarimų nekilo?
V. Alekna: Be jokios abejonės. Kai Mykolas vyko studijuoti į JAV, niekas negalvojo, kad taip greitai tokia kreive visi rezultatai kils į viršų. Universitetas labai džiaugiasi, jog turi tokį studentą, labai rūpinasi. Bent jau šiais ir kitais metais jis tikrai atstovaus universitetui lygose. Pokyčiai studentų sporte irgi vyksta, tam tikri atlaisvinimai, susiję su piniginiais prizais. Kiekvienais metais kas nors vis keičiasi, ką galime žinote, kaip bus po kelerių metų. Bet Mykolas nusiteikęs studijuoti iki galo.
– Mykolai, visi Jus lygina su tėčiu ir nuolat klausinėja apie tėčio indėlį. O koks mamos indėlis į Jūsų karjerą?
M. Alekna: Mamos indėlis taip pat labai didelis. Su tėčiu daug kalbamės apie sportą, o su mama visada kalbamės apie gyvenimiškus dalykus, taip pat ir apie psichologiją, ir apie kitus dalykus. Su mama praleidau labai daug laiko, mane mama ir išaugino, ir atvedė į sportą, nes tėtis dalyvaudavo varžybose. Užaugau su mama, mama mane visada vesdavo į treniruotes, kai jaunas buvau ir galbūt nelabai norėdavau treniruotis. Visada skatindavo ir dėl jos pamilau sportą.
– Po Londono olimpinių žaidynių prezidentė Dalia Grybauskaitė Jums padovanojo diską ir dabar jį parduodate su kilniu tikslu – siekiate rinkti paramą Ukrainai.
V. Alekna: Taip, tai yra diskas, kurį man įteikė mūsų prezidentė D. Grybauskaitė Londono olimpinėse žaidynėse. Jame iškalti puikūs žodžiai: „Kai laimite jūs, laimi visa Lietuva.“ Šie žodžiai tikrai labai tinka šių dienų Ukrainos karo kontekste. Drauge su Mykolu norime prisidėti prie geresnio Ukrainos karių aprūpinimo ir pagalbos. Šis diskas skiriamas aukcionui, kuris jau vyksta ir vyks iki trečiadienio aštuntos valandos. Trečiadienis yra Ukrainos nepriklausomybės diena. Nepriklausomybės dienos vakare mes sužinosime nugalėtoją ir visos lėšos bus skirtos būtent vienai iš Ukrainos brigadų, kuri kovoja karščiausiuose taškuose.
– Kiek tikitės surinkti? Koks rezultatas tenkintų?
V. Alekna: Nesvarbu. Kiek surinksime, tiek surinksime. Jeigu bus mažai, rasime, kaip dar prisidėti. Svarbiausia, kad mes padėtume ukrainiečiams kovoje prieš agresorių.
