Į medikus Gabrielė kreipėsi ant kaklo pastebėjusi padidėjusį limfmazgį. Manė, kad tai – užsitęsusio peršalimo pasekmė, bet po tyrimų išgirdo kitą diagnozę: Hodžkino limfoma. Kitaip – kraujo vėžys. Tuo metu buvo praėjusi savaitė po 21-ojo Gabrielės gimtadienio. „Nepuoliau į neviltį, nelaidojau savęs“, – sako ji.
Visas jėgas Gabrielė sutelkė į gydymą. Biopsijos, chemoterapijos, radioterapija, imunoterapija, gausybė tyrimų, dvi kaulų čiulpų transplantacijos – per 4 metus teko ištverti daug. Bet remisijos tebelaukianti Gabrielė tiki: po audros visada pasirodo saulė.
Viskas prasidėjo nuo peršalimo
Dvidešimtmetė šiaulietė Gabrielė Šimkūnaitė gyveno įprastą jauno žmogaus gyvenimą: studijos, draugai, sporto salė... Farmacijos studijas pasirinkusi mergina mokėsi stropiai, gyveno aktyviai, tad bendras silpnumas įtarimų jai nesukėlė – manė, tiesiog trūksta poilsio.
Radau straipsnį, kuriame pasakojo apie Hodžkino limfomą. Pamenu, tada aplankė jausmas, kurį norėjau vyti šalin, kuris gąsdino.
Žiemą Gabrielė susirgo peršalimu. „Kelias savaites laikėsi aukšta temperatūra, gulint trūkdavo oro, vėliau pasirodė ir limfmazgis kaklo srityje. Pamaniau, gal išsivystė komplikacija nuo peršalimo, tad kreipiausi į šeimos gydytoją“, – portalui LRT.lt sako ji.
Gabrielės laukė įprasta apžiūra ir kraujo tyrimai. Atsakymai šeimos gydytojai pasirodė įtartini, tad pacientę ji nusiuntė pas hematologą, t. y. kraujo ligų gydytoją. Belaukdama vizito, Gabrielė apie savo ligos simptomus ėmė skaitinėti internete.
„Radau straipsnį, kuriame pasakojo apie Hodžkino limfomą. Pamenu, tada aplankė jausmas, kurį norėjau vyti šalin, kuris gąsdino. Deja, mano nuojauta per dažnai pasiteisina, kad būčiau galėjusi suabejoti, – prisimena ji. – Prasidėjo tyrimų maratonas, trukęs daugiau nei mėnesį. Praėjus savaitei po 21-ojo mano gimtadienio, galiausiai atlikta biopsija parodė, jog turiu „draugą“ vėžiuką. Kompiuterinė tomografija parodė, kad plačiai išplitęs beveik visur virš diafragmos ir yra didelis darinys tarpuplautyje.“
„Nepuoliau į neviltį, nelaidojau savęs“
„Tiesą pasakius, nepuoliau į neviltį, nelaidojau savęs. Bijojau ne ligos, bijojau nežinios, kuri užvaldė mano mintis nuo akimirkos, kai išgirdau diagnozę“, – ligos pradžią prisimena Gabrielė.
Ligos pradžioje emociškai laikiausi neblogai, susikoncentravau ties gydymu, įdėmiai klausiausi, ką dabar reikės daryti, kur nueiti, kas laukia. Artimieji išgyveno labiau nei aš, ypač mama.
Nors nebuvo lengva, ji sau pasakė: ašaromis ligos neįveiksi – reikia išlikti šalto proto ir sukaupti visas jėgas gydymui. Viltis pasveikti ir mintys, kaip baigti studijas – tai sukosi Gabrielės galvoje.
„Ligos pradžioje emociškai laikiausi neblogai, susikoncentravau ties gydymu, įdėmiai klausiausi, ką dabar reikės daryti, kur nueiti, kas laukia. Artimieji išgyveno labiau nei aš, ypač mama. Manau, būtų keista, jei būtų kitaip. Kas norėtų stebėti, kaip tavo vaikas kankinasi sirgdamas mirtina liga?“ – mintimis dalijasi Gabrielė.
Šiandien Gabrielei – 25-eri. Jos liga vis dar gydoma. Tyrimas – gydymas, vėl tyrimas – vėl gydymas. Taip atrodo Gabrielės kasdienybė.
„Tikriausiai vėžys jau buvo apsilankęs visuose mano organuose. Per ketverius metus man buvo atlikta ne viena biopsija, gavau nesuskaičiuojamą kiekį chemoterapijų, taip pat radioterapiją, biologinę terapiją – imunoterapiją. Jau nekalbant apie pavojingų sveikatai tyrimų skaičių: pozitronų emisijos tomografijos, rentgeno nuotraukos, kompiuterinės tomografijos, magnetiniai rezonansai“, – vardija Gabrielė.
Pirmosios chemoterapijos buvo labai sunkios, Gabrielę nuolat pykino: kelionėje į chemoterapiją, per procedūrą, grįžtant namo ir savaitę po chemoterapijos. „Pačioje pradžioje dėl kenksmingumo bijojau ir pozitronų emisijos tomografijos (PET), bet peržengusi 15 tyrimų ribą, tiesiog nustojau skaičiuoti“, – pasakoja ji.
Pati kartais esu gan uždara, bet brolis žino, kiek esu jam dėkinga. Būsiu skolinga jam visą gyvenimą už tai, kad išgelbėjo mane, dovanodamas savo kamienines ląsteles, kad per mane turėjo iškentėti ląstelių surinkimo procesą.
Per metus – dvi kaulų čiulpų transplantacijos, donoru tapo ir brolis
Gabrielei per metus du kartus buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija. Pirmąsyk buvo transplantuotos pačios Gabrielės kamieninės kraujo ląstelės, po daugybės chemoterapijų turėjusios padėti atstatyti kraujodarą. Nors operacija praėjo sklandžiai, be komplikacijų, Gabrielės imuninė sistema buvo per silpna įveikti vėžines ląsteles. Prireikė antros transplantacijos.
Gabrielės donoru tapo jos brolis. Susitikę transplantacijos dieną, jiedu kalbėjosi nedaug.
„Nesame iš tų, kurie mėgsta atvirai apie viską kalbėtis. Pati kartais esu gan uždara, bet brolis žino, kiek esu jam dėkinga. Būsiu skolinga jam visą gyvenimą už tai, kad išgelbėjo mane, dovanodamas savo kamienines ląsteles, kad per mane turėjo iškentėti ląstelių surinkimo procesą. Tai nė vienam nėra malonus procesas, bet tai – tik dalelė, ką mes, onkologiniai ligoniai, turime ištverti.
Žinau, koks jausmas penkias dienas leistis preparatą, kuriuo padidinamas kamieninių ląstelių kiekis kraujyje. Pradeda laužyti kaulus, pakyla temperatūra. Tada ruošiamasi aferezei – žmogus penkioms valandoms venomis prijungiamas prie aparato, kuriuo surenkamos kamieninės ląstelės“, – pasakoja Gabrielė. Todėl visi kamieninių ląstelių organai – onkologinių ligonių angelai sargai, priduria ji.
Antroji transplantacija buvo varginanti. Gabrielės vėl laukė kraujo tyrimai, pasiruošimas didelių dozių chemoterapijai, per kurią buvo stengiamasi sunaikinti kuo daugiau vėžinių ląstelių ir susilpninti Gabrielės imuninę sistemą, kad ši neatmestų donorinių ląstelių. Tada – kamieninių ląstelių transplantacija didžiuliu švirkštu į centrinės venos kateterį.
Su skausmais padeda kovoti morfinas, bet pradėjau jo nebetoleruoti, todėl prašiau paprastesnių nuskausminamųjų.
Lyg to nebūtų pakakę, Gabrielei išsivystė lėtinė vadinamoji transplantanto prieš šeimininką liga. „Tai komplikacija, per kurią donorinės imuninės ląstelės užpuola ir šeimininko sveikus audinius. Pradžioje liga pažeidė odą, per metus išsivystė kepenyse, storojoje žarnoje.
Žinoma, kaulų čiulpų transplantaciniame skyriuje neliksi be gydytojų dėmesio. Visas personalas paslaugus, pasiruošęs padėti, visada skiriami atitinkami vaistai šalutiniams poveikiams malšinti.
Su skausmais padeda kovoti morfinas, bet pradėjau jo nebetoleruoti, todėl prašiau paprastesnių nuskausminamųjų. Pacientui gali būti skiriami ir raminamieji, skirti mažinti nerimui, nes visas transplantacijos procesas suteikia streso, o jis kiekvienam iš mūsų yra žalingas“, – dalijasi Gabrielė.
Ji neslepia – buvo akimirkų, kai neturėjo jėgų net atmerkti akių. Atrodė, aplink visi sveiki, tik ji viena tokia visame pasaulyje.
Ištverti nelengvą atsigavimo po transplantacijos periodą Gabrielei padėjo šeima, palaikančias žinutes nuolat siuntę draugai, dienoraštis, muzika. Pirmuosius šešis mėnesius ji praleido, kaip pati sako, tarp keturių sienų. Niekur nėjo pati, niekam neleido jos lankyti:
„Meldžiausi, kad nesusidurčiau su infekcijomis, bakterijomis ir virusais, kurie buvo labai pavojingi potransplantaciniu laikotarpiu. Daug gražių vasaros ir pavasario dienų dėl saugumo buvo praleista namie. Bet guodė mintis, jog visa tai laikina, gražių dienų ateityje bus dar daug, dabar svarbiausia – pasveikti.“
Žinoma, jaučiuosi nemaloniai, nes turiu būti išlaikoma tėvų, ir dar tokio amžiaus, kai visi bendraamžiai pasibaigę studijas, kyla karjeros laiptais, kuria šeimas, statosi namus. O mano gyvenimas ketveriems metams sustojo vietoje...
Dieną pradeda ir baigia vaistais
Šiuo metu Gabrielė tebesigydo – remisijos vėžys dar nepasiekė. „Paskutinis tyrimas parodė didelio aktyvumo darinukus žemiau diafragmos. Šiuo metu esu po radioterapijos ir laukiu PET/KT (pozitronų emisijos tomografijos) tyrimo. Visi labai tikimės, jog tai – paskutinės mano kančios akimirkos“, – sako pašnekovė.
Kiekvieną dieną ji pradeda ir baigia vaistais, gydosi daug ligų: tachikardiją, neuropatiją, klubo sąnarių koksartrozę, taip pat vartoja medikamentus, kad apsisaugotų nuo bakterijų ir virusų. Valstybė finansuoja Gabrielės gydymą, dalį medikamentų. Tačiau išlaidų netrūksta – ir vaistams, ir kassavaitinėms kelionėms autobusu ar traukiniu iš Šiaulių į ligoninę Vilniuje. Sykį Gabrielė pagalbos prašė ir feisbuke – sulaukė didžiulio žmonių palaikymo, ir finansinio, ir moralinio.
„Šiuo metu negaliu dirbti, dažnai vaikštau su ramentais, nes man reikalinga abiejų klubo sąnarių protezavimo operacija, o jos atlikti negalima, kol nesu pasiekusi remisijos. Esu dėkinga, kad gyvenu ten, kur žmonės palaiko vienas kitą. Giminių, šeimos, draugų, pažįstamų ir nepažįstamų pagalba man padeda išgyventi. Niekada nemaniau, kad aplink yra tiek daug geraširdžių žmonių, kurie yra tokie nuostabūs.
Neįsivaizduoju, kur būčiau dabar, jei ne tėvų palaikymas. Žinoma, jaučiuosi nemaloniai, nes turiu būti išlaikoma tėvų, ir dar tokio amžiaus, kai visi bendraamžiai pasibaigę studijas, kyla karjeros laiptais, kuria šeimas, statosi namus. O mano gyvenimas ketveriems metams sustojo vietoje...“ – dalijasi Gabrielė.
Mintis pasiduoti kilo tik vieną sykį
Po ketverių metų intensyvaus gydymo, vilties rasti darosi vis sunkiau, neslepia Gabrielė. Bet įmanoma. Ir reikia. Per visą gydymo laikotarpį mintis pasiduoti ją buvo aplankiusi tik sykį – kai po chemoterapijos kilo kasos uždegimas.
Kad ir kaip keistai skambėtų, kitų kančios man suteikia motyvacijos iškentėti skausmą ir nepasiduoti, nes mano skausmas dar nėra toks didelis, kaip tų žmonių, kurie buvo kankinami ir žudomi.
„Skausmas buvo nepakeliamas. Per naktį netekau 5 kilogramų svorio, nebepavaikščiojau savo kojomis, sunku buvo atsimerkti, negalėjau valgyti, net vandens atsigerti – pykino. Buvau maitinama per zondą tiesiai į žarnyną ir veną.
Bet pasijutusi geriau nesupratau, kaip galėjau taip pagalvoti. Žmonės, kenčiantys skausmą, dažnai būna pikti, pavargę, gali prisigalvoti baisiausių minčių. Supratau, jog aš ne viena taip jaučiuosi, todėl negalima pasiduoti. Sunkiausiais laikotarpiais visada pagalvoju, jog kažkur pasaulyje žmonės jaučiasi daug blogiau nei aš.
Kad ir kaip keistai skambėtų, kitų kančios man suteikia motyvacijos iškentėti skausmą ir nepasiduoti, nes mano skausmas dar nėra toks didelis, kaip tų žmonių, kurie buvo kankinami ir žudomi. Vien už šiuos žmones jaučiu atsakomybę nepasiduoti“, – mintimis dalijasi Gabrielė.
„Visada gali būti blogiau“ – ši mintis jai suteikia jėgų ir nuramina. O nusiraminti būtina, nes stresas, įsitikinusi pašnekovė, organizmui žalingas: „Reikia medituoti, išvalyti mintis, stengtis suprasti, kodėl sergame, nes ligos gali prasidėti ir nuo mūsų minčių“.
Ligoninėje nuraminti triukšmingas mintis Gabrielei padėdavo pokalbiai su psichologe. „Ji kaip labai gera draugė mielai išklausydavo mano mintis, mokėdavo paguosti, padėdavo suprasti, kas vyksta mano gyvenime. Esu jai labai dėkinga. Sunkiomis dienomis daugiau išgyvendavo mano mama, jai būdavo sunkiau nusiraminti, nors kartodavau, jog viskas bus gerai“, – pasakoja Gabrielė.
Nesvarbu, gyvenimas bus trumpas ar ilgas, skausmingas ar pilnas malonumų, pats žmogus sprendžia: ar visą laiką dėl to verks, ar stengsis iš gyvenimo padaryti vieną didelį nuotykį.
„Tai kaip kryžiaus kelias, kurį turime nueiti“
Dabar Gabrielė sako gyvenimą gyvenanti taip, kaip visada norėjo. Stengiasi kuo mažiau bijoti, kuo daugiau patirti – šią vasarą spėjo ir muzikos festivaliuose apsilankyti, – visada išsakyti savo nuomonę ir jausmus:
„Nes liga man parodė, jog kartais galiu ir nesuspėti to padaryti. Nesvarbu, gyvenimas bus trumpas ar ilgas, skausmingas ar pilnas malonumų, pats žmogus sprendžia: ar visą laiką dėl to verks, ar stengsis iš gyvenimo padaryti vieną didelį nuotykį.
Žinoma, verkti irgi sveika, bet tai neturi būti kasdieninis užsiėmimas. Visada galima atrasti, kas neleis ligai užimti viso tavo gyvenimo. Gal tai mylimas žmogus, gal mylimas augintinis, gal draugų būrys, kuris tavimi džiaugsis, kai būsi laimingas, ir liūdės, kai tau bus liūdna“, – kalba 25-erių Gabrielė.
Prieš metus ir jos pačios namuose apsigyveno katinėlis – sako, gyvūnas jaučia ir prisiglaudžia, kai skauda. Tai gydo, padeda nusiraminti. Į mokslus, nors labai norėjo, kol kas Gabrielė dar negrįžo. Bet ji tiki: viskas bus gerai.
„Visi, kas šiuo metu sergate ar išgyvenate dėl sergančių artimųjų, negalvokite apie blogiausią. Dažniau raskite laiko pabūti kartu, džiaukitės kiekviena akimirka. Žinau, kaip gali skaudėti, pykinti, kai nepadeda jokie vaistai, bet pasikartosiu: tai tik toks laikotarpis, kurį turite iškentėti, tai kaip kryžiaus kelias, kurį turime pereiti. Niekada nebijokite prašyti pagalbos ir nepasiduokite, kad ir kaip beviltiškai jaustumėtės. Visada yra vilties. Po audros visada pasirodo saulė“, – sako Gabrielė.
