Nuo paauglystės inkstų policistoze serganti Aistė nejautė jokių ligos simptomų, o kad jai reikės inkstų transplantacijos, sako taip ir negalėjusi patikėti: „Atrodė, bus kažkam kitam, bet ne man.“ Į ligoninę vidury nakties pažadinta skambučio ji vyko penkis kartus. Paskutinis buvo lemtingas. Nubudusi po 6 valandas trukusios operacijos Aistė turėjo tris klausimus: ar personalas paskambino mamai, ar viskas gerai jai ir jos inksto broliui.
Kad serga inkstų policistoze, vilnietė Aistė Bagdonaitė išgirdo paauglystėje. Tiesa, jokių simptomų nejautė – daugelis inkstų ligų, pasak pašnekovės, apgaulingos, neretai aptinkamos tik tada, kai inkstai nustoja funkcionuoti.
„Tai yra genetinė liga, ja sirgo mano tėtis, todėl visą laiką buvau stebima medikų. Maždaug paauglystėje liga buvo rasta ir man. Beveik iki pat transplantacijos nejaučiau jokių simptomų. Jeigu mano sveikata nebūtų sekama, ko gero, ilgai nė nebūčiau žinojusi, kad sergu“, – portalui LRT.lt pradeda pasakoti Aistė.
Gyvenau tarsi pauzėje – niekur negali išvažiuoti, kažko susiplanuoti. Sėdi, gyveni ir lauki, ir nė nežinai, ko lauki.
Ilgus metus liga jai netrukdė gyventi įprasto gyvenimo, pakakdavo kasmet profilaktiškai atlikti kraujo tyrimus. Ligai ėmus progresuoti, vizitai pas medikus padažnėjo – kas tris, vėliau ir kas mėnesį. Galiausiai liga pasiekė galutinę stadiją, pamažu ėmė prastėti Aistės savijauta. Gydytojai pasakė, kad moteriai reikalinga inksto transplantacija.
„Jaučiau nuovargį, kasdien turėdavau bent šiek tiek, kad ir 10–15 minučių, pamiegoti, be to negalėdavau išbūti dienos. Taip pat ėmė šiek tiek niežėti odą, tačiau galiu pasakyti, kad esu laimingas žmogus – nejaučiau jokių skausmų, kamuojančių daugelį sergančiųjų šia liga“, – kalba Aistė.
Skambutis vidury nakties, po jo – 15 valandų ligoninėje
Išgirdusi, kad jai reikalinga transplantacija, Aistė buvo įtraukta į eilę, donoro inksto laukė metus. Ji neslepia – jautė didžiulę baimę, visas gyvenimas buvo sustojęs.
„Man atrodo, nesuvokiau, kad man reikės transplantacijos iki tol, kol ji neįvyko. Atrodė, bus kažkam kitam, bet ne man, nors ir ilgai gyvenau su liga, žinojau apie jos vystymąsi. Pabaigoje tapo labai baisu. Pastaruosius metus gyvenimas sustojo, nes transplantacijos negali suplanuoti, nežinai, kada atsiras donoras. Gyvenau tarsi pauzėje – niekur negali išvažiuoti, kažko susiplanuoti. Sėdi, gyveni ir lauki, ir nė nežinai, ko lauki“, – prisimena Aistė.
Į ligoninę, sulaukusi skambučio dėl galimos transplantacijos, moteris vyko penkis kartus. Keturis kartus, po keliolikos ligoninėje praleistų valandų, jai teko grįžti namo ir laukti toliau.
„Naktį, dažniausiai apie 2 valandą, sulauki skambučio. Turi greitai vykti į ligoninę Kaune arba Vilniuje, priklausomai nuo to, kur atsirado donoras. Tau atlieka įvairius tyrimus, o tada apie 15 valandų lauki, kol atrenka sveikiausią ir donorystei labiausiai tinkamą žmogų. Kviečia šešis, o inkstai dažniausiai būna du“, – pasakoja Aistė.
Moteris neslepia – sunku žodžiais apibūdinti, ką teko išgyventi per ilgas laukimo valandas. „Be proto bijojau ligoninės, operacijos, nežinomybės, kaip gyvenimas klostysis po jos. Laukdama tas 15 valandų sėdėdavau ir drebėdavau, vos galėdavau prakalbėti“, – prisimena Aistė.
Ji pasakoja, kad Kauno klinikose šeši organo laukiantys pacientai sėdi viename kambaryje, Vilniuje – atskirai, po vieną. Sėdint būrelyje, kalbos dažniausiai sukasi apie ligas, visi papasakoja savo istorijas, kiek laiko serga, kaip jaučiasi. „Bet tas visai gerai nuteikia – kai sėdi kartu ir pasidalini patirtimis, pajauti, kad pasaulyje toks esi ne vienas“, – sako Aistė.
Be proto bijojau ligoninės, operacijos, nežinomybės, kaip gyvenimas klostysis po jos. Laukdama tas 15 valandų sėdėdavau ir drebėdavau, vos galėdavau prakalbėti.
Vadina naujametiniu stebuklu
Penktasis Aistės vizitas į ligoninę buvo lemtingas. Ji sako eilėje buvusi trečia. „Medikai dažniausiai žino, kuris recipientas labiausiai tinkamas donoro organui, kuris – antroje vietoje. Jie ir turi didžiausią tikimybę gauti organą.
Vis dėlto visada kviečiama daugiau pacientų, išsamiai patikrinama jų sveikata: atliekami kraujo tyrimai, echoskopija, peršviečiami plaučiai. Paskutinį kartą organą turėjusiam gauti vyrui peršvietus plaučius pasimatė uždegimas, tad inkstas atiteko man“, – pasakoja Aistė.
Inksto transplantacija Kauno klinikose Aistei buvo atlikta praėjusių metų gruodžio pabaigoje. „Tai buvo kaip naujametis stebuklas, nes mano liga buvo pasiekusi paskutinę stadiją. Sausio pirmosiomis dienomis man turėjo įstatyti kateterį ir pradėti dializes. Laimė, jų nebeprireikė“, – sako moteris.
Operacija truko šešias valandas. Vos nubudusi Aistė turėjo tris klausimus. „Ar paskambino mamai, ar viskas gerai man ir ar viskas gerai mano inksto broliui, kuris gavo to paties donoro inkstą. Ir tada vėl lūžau miegoti“, – šypteli Aistė. Ji žino tik savo donoro amžių ir lytį – kita informacija tiek dėl donoro, tiek dėl gavėjo saugumo neatskleidžiama.
Iš reanimacijos parvežė su daina
Iš ligoninės moteris parsivežė tik teigiamas patirtis. Net juokauja, kad turėjo geras medicinines atostogas. „Lietuvoje girdžiu nemažai žmonių atsiliepimų, kad ligoninėse neskanus maistas, kad gydytojai nieko nesako, kad slaugytojos nedraugiškos. Mano patirtis visiškai kitokia.
Kauno klinikų kolektyvas labai draugiškas, visi rūpestingi, atsakė į visus klausimus. O vienas slaugutis į procedūras ar tyrimus mane visada vežiodavo su daina. Pamenu, kai mane vežė iš reanimacijos, sako: „Ar jūs nepyksite, jeigu dainuosiu?“ – su šypsena prisimena Aistė.
Ligoninėje ji praleido tris savaites, po jų sveikti grįžo į namus. Sako, visiškai atsigauti prireikė maždaug dviejų mėnesių. Apie operaciją priminė dažnesnis nuovargis, arkliškos, kaip pati sako, vaistų dozės ir likęs didelis, beveik 20 cm randas.
„Po operacijos visą likusį gyvenimą turėsiu gerti imunosupresantus. Organizmas inkstą atpažįsta kaip svetimkūnį ir nori jo atsikratyti, todėl reikalingi vaistai, smarkiai slopinantys imuninę sistemą“, – paaiškina Aistė.
Tai buvo kaip naujametis stebuklas, mat mano liga buvo pasiekusi paskutinę stadiją. Sausio pirmosiomis dienomis man turėjo įstatyti kateterį ir pradėti dializes.
Ji atvira – tiek prieš operaciją, tiek po jos recipientams itin praverstų psichologo pagalba. „Kai iškviečia į ligoninę ir reikia tas 15 valandų laukti, galvojau, kaip būtų gerai, jei ateitų kas pasišnekėti. Arba jau po operacijos. Pavyzdžiui, mano inksto broliui iš karto atmetė inkstą. Nė negaliu įsivaizduoti, kaip sunku turėtų būti“, – svarsto moteris.
Ji pasakoja, kad inksto atmetimo reakcija gali pasireikšti ir po kelių mėnesių. Ją galima sustabdyti, tiesa, labai svarbu laiku pastebėti.
„Po operacijos iš pradžių kas savaitę, vėliau kas mėnesį, o tada – kas metus lankysiuosi pas medikus. Praėjus trims mėnesiams, o paskui po metų atliekama biopsija. Paimamas gabalėlis inksto ir žiūrima, ar nėra atmetimo reakcijų, kurios plika akimi nematomos. Pirmieji metai, kol organizmas adaptuojasi, ypač svarbūs“, – paaiškina Aistė.
Dėl imunitetą slopinančių vaistų ji turi saugotis peršalimų, virusų. Pripažįsta – neramu, kaip bus toliau, ar dėl to nenukentės socialinis gyvenimas, ypač dar nesibaigus koronaviruso pandemijai. „Labai mėgstu dainuoti. Kai gyvenau Londone, vienu metu dainavau trijuose choruose. Šiuo metu man šiek tiek neramu, kad aš su tais savo lengvais peršalimais negalėsiu grįžti į šią sferą. Bet neleidžiu sau taip galvoti“, – šypteli Aistė.
Inkstą norėjusiam padovanoti draugui rado smegenų auglį
Po operacijos Aistę aplankė didžiulis palengvėjimas ir suvokimas: didžiausia gyvenimo baimė jau praėjo. „Dabar jaučiuosi taip, lyg kalnus galėčiau nuversti. Galiu daryti bet ką, ką tik sugalvoju. Atėjo įkvėpimas tiesiog gyventi. Kiekvieną dieną pabundu laiminga, kupina visokiausių norų, sumanymų, veiklelių.
Tiesa, iki galo mintys man vis dar nesusikrato. Tiesiog negaliu patikėti, kad atsirado žmogus ir išgelbėjo man gyvybę. Neįtikėtina, kad paskutinę minutę viskas įvyko taip, kaip tik geriausiai galėjo įvykti. Atrodo, jog kažkas mane saugo. Tai nusakyti vis dar trūkstu žodžių“, – atvirauja Aistė.
Ji žino, kad daugelis žmonių baiminasi donorystės – bijo korupcijos, papirkinėjimo, neva už pinigus kažkas išpjaus ir parduos organus. „Taip tikrai nėra ir tuo labai lengva įsitikinti, kai atsiduri ligoninėje ir pamatai, kad žmonės dirba, atiduodami visą savo širdį. O po mirties juk tų organų niekur nenusineši, tai gal geriau kažkam suteikti gyvenimą“, – svarsto Aistė.
Dabar jaučiuosi taip, lyg kalnus galėčiau nuversti. Galiu daryti bet ką, ką tik sugalvoju. Atėjo įkvėpimas tiesiog gyventi.
Ji prisimena, kad kai gyveno Londone, padovanoti jai inkstą norėjo geriausias draugas. „Londone kitokia sistema – ten donorais gali būti draugai, tolimi giminaičiai. Lietuvoje – tik artimi giminaičiai.
Inkstą man norėjusį duoti draugą medikai, kad įsitikintų, ar jis šimtu procentų sveikas, ištyrė nuo galvos iki kojų. Atliekant paskutinį tyrimą, galvos peršvietimą, rado smegenų auglį. Jis buvo ankstyvos stadijos, simptomų dar ilgai nebūtų buvę, todėl auglį su vaistais pavyko sustabdyti“, – prisimena Aistė. Sako, matyt, pats likimas geru atlygino kilnų darbą norėjusiam padaryti draugui.
Aistė ramina ir laukiančius donoro. Dabar, sveikstanti po inksto transplantacijos, ji žino – šis procesas nėra toks baisus, kaip atrodo, kol jo lauki. „Labai bijojau skausmo, bet jau antrą dieną po operacijos atsisakiau nuskausminamųjų, nes man jų tiesiog nereikėjo. Žinoma, operacija yra sudėtinga, sveikimas užima laiko, bet viskas įveikiama ir tikrai nėra taip baisu“, – sako moteris.
