Jo tėvai buvo menininkai, tėtis – garsus dailininkas, nevengęs alkoholio. Nusprendęs eiti abstinencijos keliu, Algirdas pirmasis Lietuvoje pradėjo anoniminių alkoholikų draugijos veiklą. Šiandien Algirdas Orantas yra dizaineris, su žmona auginantis tris vaikus. Jis sako, kad paprastai galvoji, jog ligos ir iššūkiai aplanko kitus, o ne tave, tačiau vieno vaiko liga stipriai pakeitė gyvenimą.
– Kaip atrodė tavo vaikystė, tie žmonės, kurie ateidavo į svečius, į dirbtuves, į namus, kokie jie buvo?
– Į svečius mažai kas ateidavo, nes gyvenome bendrabutyje, jis nebuvo tinkamas priimti svečius. Tai buvo vienas 12 kvadratinių metrų kambarys, jame gyvenome trise, dalijomės bendra virtuve, dušu ir kitais dalykais. Turbūt, kaip įprasta menininkams, pirmus penkerius metus praleidau pas močiutę, nes tėvai turėjo savų iššūkių, ne visada galėdavo pasirūpinti.
– Tačiau viena iš priežasčių, dėl ko tu išvažiavai gyventi pas močiutes, – tėčio gėrimas.
– Be abejo. Tokią temą turbūt sunku būtų pakomentuoti, bet natūraliai galima suprasti, kadangi tėtis turėjo tuo metu priklausomybę nuo alkoholio ir, kaip pats atsiminimuose rašo, dingdavo kelioms dienoms, savaitei ar dar ilgesniam laikui, pasinerdavo į daugiadienes. Tai turbūt nepadėdavo šeimos gyvenimui. Visas kompleksas ir lėmė, kad močiutė sako: palikit pas mane, aš pasirūpinsiu, o jūs ieškokite savo atsakymų ir kelių.
– Tavo tėtis yra išleidęs ir iliustravęs knygų, surengęs parodų, turi unikalų braižą. Tačiau kai tu grįžai mokytis į Vilnių, koks tėtis buvo?
– Aš asmeniškai nemačiau ir turbūt nepatyriau dramų, kurias išgyveno tėvai. Buvau pakankamai saugomas. Turbūt esu matęs vieną ar du tėvų konfliktus. Kaip vaikas, tėvą visą laiką pažindavau kaip smagų, linksmą žmogų, nes aš jo nemačiau kitokio. Kartais prisimenu dienas po jo daugiadienių, kai manęs prašydavo nueiti į vaistinę miltelių, kuriuos užpylus vandeniu išeidavo gazuotas gėrimas.
Iš tiesų tėvas visada ieškojo kelio į blaivybę ir nukeliavo į „Žinijos“ draugiją. Ten atvažiuodavo, rodos, psichologas, į jo paskaitas tėvas nusitempdavo ir mane, gal jam taip buvo drąsiau. Puikiai atsimenu, kaip mes sėdime salėje ir mums pasakoja apie Vydūną, gyvenimo būties paslaptis, tikėjimą. Man tai buvo turbūt vienas ryškiausių momentų. Sėdėdavau salėje ant girgždančių kėdžių ir klausydavausi nejudėdamas.
– Jūsų namuose lankydavosi amerikiečiai, kodėl?
– Laikraštyje „Gimtasis kraštas“ išėjo žinutė, kad yra anoniminių alkoholikų, kurie važinėja po Sovietų Sąjungą su misija papasakoti apie galimus būdus nustoti gerti. Pamatęs žinutę tėvas parašė jiems laišką, per pažįstamus jį išvertė į anglų kalbą ir jie visai netikėtai atvyko į Lietuvą, atėjo pas mus. Trys amerikiečiai iki paryčių sėdėjo mūsų namuose, čia įvyko pirmasis anoniminių alkoholikų susirinkimas Lietuvoje. Vėliau tokiems susirinkimams reikėjo vietos, todėl viskas persikėlė į mūsų namus. 2–3 metus pirmadieniais–ketvirtadieniais namuose susirinkdavo grupė alkoholikų.
– Tai tavo tėtis tapo draugijos steigėju?
– Jis turbūt daugiau buvo iniciatorius. Nors veikla ilgą laiką sukosi aplink jį, jokių pareigų neužėmė – jis buvo kuklus žmogus ir mėgo prisidėti savo veikla ir darbais.
– Kai jūs laidojote tėtį, tai buvo įspūdingos laidotuvės, tiesa?
– Daugeliui žmonių tai buvo labai netikėta mirtis – sustojo širdis. Šimtai žmonių atėjo padėkoti už savo gyvybes. Šarvojimo salėje visi eina, spaudžia ranką, kažką sako. Daug žmonių. Iki paauglystės didžiąją laiko dalį būdavau su tėvu, pažinojau visą senąją gvardiją, kaip aš vadinu, nes jie jau šeimomis draugavo ir kartu į keliones vykdavo. Jie man buvo labai artimi. Todėl natūraliai atpažįsti tuos, kurie prieš trisdešimt metų nustojo gerti, o naujų tu nepažįsti, bet jie eina, eina ir eina.
– Dabar pats esi trijų vaikų tėtis. Papasakok, kokie yra tavo vaikai?
– Mokytojai. Jie to nežino, bet, manau, puikiai nujaučia. Vyriausioji dukra jau baigusi trečiąjį universiteto kursą, sūnus laukia šešioliktojo gimtadienio, ir mažoji, kaip sakau, širdelė, kuriai dvylika metų. Visi labai skirtingi, su savo pamokomis, džiaugsmais ir išbandymais atkeliavę.
– Algirdai, tu esi minėjęs, kad kai žmona laukėsi vaikelio, atrodė, kad serga kitų vaikai, bet tik ne tavo. Bet atėjo išbandymas ir į tavo šeimą. Kas tai buvo?
– Mes gyvename standartizuotame pasaulyje, galvojame, kad pasaulis yra vienas ir vienintelis, visi vienodai matome ir girdime, pažįstame, tačiau atkeliauja vaikai, kurie kitaip mato šitą pasaulį, kitaip jaučia ir kitaip jį pažįsta. Sūnus dar mažiukas išsiskyrė charakteriu, buvo be galo užsispyręs ir tu tai priimdavai kaip vaiko užsispyrimą.
Antras dalykas – be galo mėgdavo kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, žvakes. Metams bėgant jis pradeda kalbėti ir supranti, kad jis ne visur jaučiasi jaukiai, kur mes, ne visi svetimi žmonės jam atrodo tokie draugiški, kaip mums. Ir čia turbūt pagrindinis dalykas, kad standartizuotas pasaulis kartais yra negailestingas nestandartizuotiems žmonėms, kurie mato dalykus kitaip.
– Užsiminei, kad jūsų sūnus turi, pavadinkime, sutrikimų. Kas tai?
– Tai yra nejaukumas būnant su žmonėmis aplinkoje, nes negali nuskaityti kitų žmonių emocijų arba atpažinti jų. Tai kelia įtampą. Socializacija yra turbūt didžiausias iššūkis, iš kurio kyla daug visokių kitų šalutinių dalykų.
– Ko tave tokia situacija moko, kaip ją vertini?
– Turbūt pirmiausia išmoko atpažinti dalykus, nes mes manome, kad visi yra vienodi. Kitas dalykas – išbandymai. Tu mokaisi daug dalykų. Jis turi savo sukurtą pasaulį. Turi labai daug kūrybinių idėjų, reikia net stabdyti, nes jis nuolat turi ką nors kurti. Tarkime, jis turi tris elementus, kurie yra visur – šviesa, vanduo ir laikas. Jo kambaryje yra jau 18 fontanų, 76 elektros lizdų kištukai ir bijau pameluoti, bet apie dešimt laikrodžių, kurie visi tiksi naktį. Tie dalykai jam sukuria pasaulį, kuriame jam gera būti.
– Ar sūnus pakursto tavo kūrybiškumą?
– Pakursto pavydas matant, kaip staiga gimsta šviestuvai. Tas nenugalimas noras padaryti. Jei sakau, kad neįmanoma taip padaryti, nepavyks, jis sėda ir padaro. Jo atkaklumas yra begalinis.
– Kas tau po visų patirčių šiandien yra grožis?
– Gali būti banalu, abstraktu, bet vidinis grožis, gražus žmogus, iš jo gimstantis grožis, gėris. Gyvenime turbūt yra daug paklydimų, kelionių ir negali žmogus visą laiką būti gražus, bet yra momentų, kada grožis atsiskleidžia: padaryti geri darbai, pasakyti žodžiai. Žmogus gali pragyventi visą gyvenimą tamsoje, bet vienas gražus atsivėrimas viską atperka.
Plačiau – rugpjūčio 24 d. laidos „Pažinimai“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
