„Turiu plačių užmojų. Ir gal žmonėms iš šono gali pasirodyti, kad esu lengvai išprotėjusi, man taip neatrodo“, – portalui LRT.lt su plačia šypsena sako operos solistė, „Šok su žvaigžde“ finalininkė, radijo laidų vedėja Jomantė Šležaitė-Paukštė. Ji prisipažįsta, kad reikėjo laiko išmokti savęs negraužti, jei viskas nesiklosto taip, kaip svajota, bet sako įsitikinusi, kad savęs plakimas tik trukdo pasidžiaugti tuo, kas vyksta. Ir nors mėgstamos veiklos vos telpa į dienotvarkę, Jomantė tik šypsosi: „Kada, jei ne dabar?“
– Birželį prisijungėte prie LRT KLASIKOS vedėjų komandos, kiekvieną savaitę vedate laidą „Savaitės kompozitorius“. Kaip sekasi prisijaukinti radiją?
– Tai ilgą laiką buvo slapta, neišsakyta vidinė svajonė, o radijas man atrodė įdomi, patraukli ir kitokia sritis, kurią norėjau išbandyti. Be to, manau, kad turiu tam tinkamą balsą – juk radijas reikalauja tam tikro tembro, išraiškos.
Nepaisant to, svajonė būti eteryje buvo užgniaužta, kol iš Julijaus Grickevičiaus (radijo programos LRT KLASIKA vadovo – LRT.lt) nesulaukiau pasiūlymo dirbti.
Radiją reikia prisijaukinti. Pirmiausia todėl, kad darbą eteryje įsivaizdavau kiek kitaip, o kalbėjimą į mikrofoną prisijaukinti užtruko ilgiau, nei tikėjausi. Pasirodo, prieš televizijos kameras jaučiuosi daug geriau ir laisviau, labiau savimi. Kalbėti vienai į mikrofoną ir įsivaizduoti savo klausytoją yra gana sudėtinga.
Kada, jei ne dabar? Metai bėga, nė vienas nejaunėjame, tad savo jaunystę ir aktyviausią laikotarpį noriu prisiminti kaip labai įdomų, gyvą.
– Eteryje jau darbuojatės porą mėnesių, galbūt jau pastebite, kaip patobulėjote?
– Perklausiusi dar ankstyvą vasarą įrašytą savo bandomąją laidą, likau siaubingai nepatenkinta. (Juokiasi.) Natūralu, kad montuodama laidų įrašus girdžiu savo klaidas, kas man nelabai patinka ar kas yra gerai, tad nuolat vyksta savotiška savo darbo analizė. Pastebiu, kad dabar yra daugiau laisvumo, esu labiau atsipalaidavusi.
– Ne kartą sakėte, jog esate labai sau reikli, perfekcionistė. Nauja sritis veikiausiai yra puikus laukas šiai jūsų savybei keroti ir vešėti.
– Nemėgstu nieko daryti, kaip sakoma, puse kojos. Žinoma, galėčiau numoti ranka ir sakyti, kad bus gerai ir taip. Tačiau tai – ne mano būdui, jei jau ėmiausi šios veiklos, noriu viską iki galo padaryti gerai. Ir pirmiausia rezultatas turi tenkinti mane, o man įtikti gana sunku. (Juokiasi.)
– Ką pavadintumėte didžiausiais iššūkiais kuriant laidą?
– Pirmiausia – laikas. Šiuo metu kuriu laidą „Savaitės kompozitorius“, penktadieniais vedu „LRT KLASIKOS koncertų salės“ transliacijas, o nuo rugpjūčio vidurio vesiu ir popietės koncertus. Džiaugiuosi galėdama susipažinti su muzika, kurios esu negirdėjusi.
Kita vertus, sudėtinga ją surasti, atrinkti, pritaikyti, surasti daugybę reikalingos ir įdomios informacijos, kurios ne visada yra, juolab lietuvių kalba. Visa tai reikia sudėlioti į rišlią ir klausytojui įdomią laidą, tai reikalauja labai daug laiko.
Dar vienas iššūkis – norminė lietuvių kalba. Veikiausiai su tuo susiduria ne vienas žurnalistas ir laidų vedėjas.
– Radiją prisijaukinote, galbūt metas į televiziją? Jos užkulisius pažinote dalyvaudama projektuose „Triumfo arka“ bei „Šok su žvaigžde“, galbūt dabar sutiktumėte tapti ir laidos vedėja?
– Tai dar viena iš mano vidinių svajonių, tad jei tokia galimybė pasitaikytų, sutikčiau su malonumu. Televizija mane labai žavi, tai dar platesnis ir galbūt net įdomesnis laukas nei radijas.
Ir ugnis kartais turi paliepsnoti ramiai, be vėjo gūsių.
– Prieš tai sakėte, kad vienas iššūkių – laikas. Jūs ir veiklų turite nemažai – be radijo, dirbate Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, koncertuojate, tapote... Kaip viskam išdalyti savo dieną – kažkuri veikla nukenčia, mažiau miegate ar viską dar preciziškiau planuojate?
– Tikrai neaukoju miego. (Juokiasi.) Žinoma, tenka dar kruopščiau planuoti dieną, laikytis disciplinos, bet man tai yra įprasta – visada taip ir buvo. Kai dalyvavau projekte „Šok su žvaigžde“, tikrai reikėjo viską iki smulkmenų susiplanuoti. Palyginti su tuo laikotarpiu, visko yra žymiai mažiau.
Tiesa, kai prieš savo atostogas turėjau paruošti eteriui kelias laidas, užvirė šioks toks beprotnamis – atrodė, kad rašau tiesiog be pertraukų, visa mano diena buvo užpildyta kūryba, kuri ir vargina – vis dėlto, tai – įtemptas intelektinis darbas.
Aišku, kaip ir minėjote, kažkiek laiko tenka pavogti iš kitų veiklų. Dabar kiek kenčia tapyba. Liūdna, bet visko aprėpti ir visko suspėti neįmanoma, taigi teko rinktis.
Metai bėga, nė vienas nejaunėjame, tad savo jaunystę ir aktyviausią laikotarpį noriu prisiminti kaip labai įdomų, gyvą.
– Vėl prisiminėte „Šok su žvaigžde“. Tie, kurie seka jus socialiniuose tinkluose, gali pamatyti trumpus įrašus iš repeticijų ar pan. Vadinasi, šokiai jūsų gyvenime liko?
– Liko su vėjeliu ir dideliu pagreičiu! Kaip tik neseniai buvau sutikusi projekto prodiuserį Audrių Giržadą ir jam padėkojau už man suteiktą galimybę ir atvertą naują kelią, naujos meninės aistros atradimą.
Dabar šokių salėje sukuosi penkis kartus per savaitę. Ir toliau šoku su savo projekto partneriu Rafalu. Labai džiaugiuosi, kad išlikome ne tik partneriais, bet ir tapome puikiais draugais, ką jau ne kartą kartojome ir projekto metu.
Norime kartu sudalyvauti Pro/Am varžybose, tik dar nežinome, kada tiksliai tai nutiks. Kol kas intensyviai ruošiamės. Turbūt čia vėl prabudo mano vidinė perfekcionistė – rodos, kam šokti vien savo malonumui, kai galima išsikelti sau naujų iššūkių. (Juokiasi.)
Šokiai jau įsilieja ir į mano koncertinę programą – mano koncertų žiūrovai netgi gali išvysti mano ir mano tango mokytojo Sigito Repšio šokį. Beje, tango šokti mokomės ir kartu su vyru.
– Kaip sakėte ankstesniame interviu, žmogaus galimybės yra begalinės, tik dažnai patys nusibrėžiame ribas, apsistatome sienomis, prisitaikome klišes. Atrodo, kad jūs svajojate drąsiai ir dideli siekiai jūsų negąsdina.
– Negąsdina. Turiu plačių užmojų. Ir gal žmonėms iš šono gali pasirodyti, kad esu lengvai išprotėjusi, man taip neatrodo. Gyvenu su didelėmis svajonėmis, tačiau kodėl nesvajoti ir nesiekti? Galbūt ne viskas pasiteisina ar ne iš karto pavyksta, bet jei pavyksta, būna labai įdomu ir lieka labai maloniu prisiminimu.
Ir nors galbūt ne visada viskas susidėlioja taip, kaip norėjau ar tikėjausi, nepuolu graužtis ar save plakti. Kas nuo to pasikeistų? Tikriausiai tik kankinčiausi ir nepasidžiaugčiau tuo, ką turiu dabar. Nors pripažįstu, reikėjo ne vienerių metų, kad mano požiūris pasikeistų, buvo verta pasistengti – neplakdamas savęs pamatai daugiau galimybių, gerų dalykų ir tai įvertini.
Nemėgstu nieko daryti, kaip sakoma, puse kojos. Žinoma, galėčiau numoti ranka ir sakyti, kad bus gerai ir taip, tačiau tai – ne mano būdui.
– Kaip tiek veikiant, siekiant ir išbandant neperdegti?
– Apie tai neretai susimąstau ir permąstau, ar tikrai ne per daug visko imuosi, ar nereikėtų ko nors atsisakyti.
Vis dėlto žvelgdama į visas savo veiklas filosofiškai pasvarstau – kada, jei ne dabar? Metai bėga, nė vienas nejaunėjame, tad savo jaunystę ir aktyviausią laikotarpį noriu prisiminti kaip labai įdomų, gyvą.
Žinoma, yra ir nuovargio, bet jis yra visai kitoks nei nuo veiklos, kurią prisiimi kaip prievolę, – aš gaunu ir labai daug malonumo.
Skirstant veiklas ir skiriant laiko pailsėti, perdegimo sindromas gali ir neištikti. Kaip ir minėjau, miego neaukoju. Manau, kad miegas ir maistas – du dalykai, kurie yra labai svarbūs ir negali būti apleisti net ir turint galybę veiklos. Kitaip gali ištikti ir perdegimas, ir apatija...
Turiu plačių užmojų, tad gal žmonėms iš šono gali pasirodyti, kad esu lengvai išprotėjusi.
– Svarbus ir poilsis, atostogos, kurias taip pat paminėjote. Tačiau sunku patikėti, kad vietoje nenustygstanti Jomantė bent savaitę galėtų tiesiog nieko neveikti, stebėti jūros bangas ir šildytis saulėje.
– Atostogoms buvo numatytos dvi savaitės. Vieną jų su vyru praleidome Kretos saloje, kur buvo ir aktyvių išvykų, ir ramaus laiko pajūry. Tiesa, antroji savaitė atostogų visai nepriminė – ruošiausi koncertams, taigi buvo daug repeticijų su orkestrais.
Vis dėlto savaitė svetur labai pravėdino, išvalė mintis. Sutinku, menas – paleisti mintis ir nukreipti save kita linkme, tačiau tai dariau tikslingai, gal šiek tiek prisiverdama, bet tai suveikė. Grįžusi puoliau ruošti naujas laidas ir pastebėjau, kad viskas klostosi greičiau, šviežiau, įdomiau.
– Turbūt jus dažnas apibūdintų kaip nenustygstančią vietoje, energingą, linksmą... Esate moteris – ugnis, o kas į jūsų gyvenimą įneša ramybės?
– Ir ugnis kartais turi paliepsnoti ramiai, be vėjo gūsių. Ramybė turbūt pirmiausia siejasi su maloniais dalykais, o tie, kas mane gerai pažįsta, žino, jog man didžiausias malonumas yra saviraiška per meną – muziką, šokį, tapybą.
Kitas mano ramybės uostas – knygos. Grįžtu vakare, nuprausiu nuo savęs besibaigiančią dieną, įsitaisau ir pasineriu į kitą realybę, kitokius apmąstymus. Man reikia laiko sau, kai galiu pabūti visiškoje tyloje, galiu tiesiog tylėti, nebendrauti ir būti sau. Tai ir padeda man palaikyti vidinę pusiausvyrą.
Visas J. Šležaitės-Paukštės kuriamas laidas „Savaitės kompozitorius“ rasite čia.
