Karjeros laiptais lipanti Brigita Mačiulytė iš pažiūros atrodo tiesiog labai sėkminga moteris. Tačiau jai stiprybę teikia ne paviršutiniškas ir naivus optimizmas. Prieš 7-erius metus Baltijos jūros gelmėse dingo jos tėčio ir jo kolegos lėktuvas „An-2“. Žuvo abu lakūnai. Patirtas sielvartas jos nesugniuždė, priešingai – visam laikui paskatino dar labiau mylėti gyvenimą.
– Brigita, tu esi keliautoja, žmogus, mėgstantis išmesti save iš komforto zonos ir vis kažką naujo pabandyti, pamatyti pasaulį ir savo aplinką kitaip. Kas tave šito išmokė?
– Matyt, tai atsinešame iš šeimos. Aš gimusi dar sovietiniais laikais, nelabai kur nors tada galėjai pakeliauti, bet su tėvais mes keliaudavome po Lietuvą. Mano amžiną atilsį tėtis yra gyvenęs Latvijoje. Mes važiuodavome pas jo gimines į Latviją. Kelionių troškulys manyje buvo visą laiką. O tai, kad tėtis buvo lakūnas, tikriausiai irgi uždeda didžiulį pliusą, nes jis daug keliaudavo, parsiveždavo smagių istorijų, smagių dalykų. Kartą grįžo su maišu gyvų vėžių, kuriuos mes paskui virėme.
– Ar tu mažytė paskraidydavai su tėčiu?
– Taip, ir ne tik mažytė, aš skraidžiau iki pat jo mirties – tai nuostabiausi momentai. Iki šiol prisimenu tą jaudulį ir kutulį pilve, kai leidiesi lėktuvu pavertęs sparną tam, kad jis greičiau nusileistų ir sudegintų mažiau kuro. Mano tėtis buvo savo klasės lėktuvų profesionalas ir galėdavo daryti su juo neįmanomus dalykus.
– Ar tavo vaikystėje buvo lėktuvas, lėktuvėliai ir visokių formų skraidyklės?
– Juokingiausia, kad iki tam tikro amžiaus aš bijojau skristi lėktuvu. Bijojau ne paties skrydžio, bet variklio gaudimo, nes tas burzgimas net karuselėse man buvo baisus. Tačiau kai šitą baimę nugalėjau, bet kokiai progai pasitaikius visada lipdavau į tėčio lėktuvą. Esam skridę per Baltiją į Gotlando salą Švedijoje. Tai buvo viena iš nuostabiausių kelionių. Mes pamatėme, kaip galima gyventi laisvoje šalyje. O smagiausi skrydžiai – su vienmotoriu lėktuvu pasižvalgyti po Klaipėdą, Kuršių neriją.
– Ar niekada nesvajojai pati sėstis prie šturvalo?
– Palietėme skaudžią temą. Aš labai apie tai svajojau. Po visų mūsų kelionių po Skandinaviją aš mąsčiau, kad grįžusi paprašysiu tėčio, jog jis išmokytų mane skraidyti. Deja, nespėjau. 2015-ųjų vasarą mes sulaukėme žinios, kad skrisdamas virš Baltijos jūros mano tėčio lėktuvas dingo.
– Kaip atrodė ta akimirka, kai tau pranešė?
– Su pussesere buvome išėjusios į miestą. Vilniuje buvo kažkokia šventė, labai daug žmonių. Mes tikrai labai gerai leidome laiką. Man paskambino sesuo ir pasakė, kad dingo tėčio lėktuvas. Nuo tos akimirkos aš panirau į transą. Kai dingsta žmogus, tu nežinai, kas atsitiko, yra labai daug vilties, ir ji nedingsta tol, kol tu nepamatai jo negyvo. Nėra nieko baisesnio už nežinomybę. Tai sukelia potrauminio streso sindromą.
– Ar atsimeni jūsų paskutinį pokalbį?
– Ne, neatsimenu. Matyt, kalbėjome apie tai, kad mes atvažiuosime jo aplankyti į Klaipėdą. Praėjo nemažas laiko tarpas nuo paties įvykio, atsiminimai tapo labiau generalizuoti. Atsimeni labai gražias akimirkas, dalykus, kurie, pavyzdžiui, lėmė tavo pasirinkimus. Įdomiausia, kad aš su svarbiais pasirinkimais eidavau pas tėtį. Ką man studijuoti, ar važiuoti į užsienį?
– Kai karinės pajėgos Baltijos jūros dugne rado nuskendusį lėktuvą, tau reikėjo labai daug jėgų, kad išprašytumei, jog tėčio kūnas būtų iškeltas į viršų. Kas vyko tavo viduje?
– Kai tu išeini į žmones, kai tau reikia kažką pasiekti, tu save suimi į rankas. Mobilizacija yra tokio lygio, kad atrodo, jog tau kažkas sako, ką tu turi daryti. Jausmas toks, tarytumei nebūtų durų, kurių tu negalėtumei atidaryti. Kas dėjosi viduje? Tai natūralu: didžiulė, gili neviltis, gailestis, siaubas, skausmas. Bet visa tai atėjo tik tada, kai mes tėtį palaidojome, nes man atrodė, kad aš dabar padariau savo gyvenimo darbą.
– Ar tave pačią kaip žmogų pakeitė patirtas skausmas ir tokia nekasdieniška, dramatiška situacija?
– Tokie dalykai negali tavęs nepakeisti. Mano praeitų metų studijos apie asmenybės psichologiją sako, kad labai sukrečiantys įvykiai, ar jie būtų skausmingi, ar džiaugsmingi, tave pakeičia. Pasikeičia tavo požiūris, ką galbūt norėtum sužinoti apie save, apie pasaulį, apie žmogų, apie žmogaus psichologiją. Aš labai atvirai prisipažinsiu, kad be psichoterapijos man būtų buvę labai sunku išlipti iš tos duobės. Sakyčiau, kad prideda asmenybės brandos dalykų ir suvokimo.
– O kaip tu manai dabar, ar skausmas žmones labiau žlugdo, ar augina?
– Labai priklauso nuo kiekvieno asmeninės patirties, kaip tu išeini iš tų patirčių. Mane vienareikšmiškai paaugino kaip asmenybę. Atsirado tam tikrų suvokimų, galbūt paprastesnis požiūris į dalykus. Aš iš tų žmonių, kurie ką nors spręsdami modeliuoja blogiausią situaciją. Manau, kad jei gebėsiu susitvarkyti su blogiausia situacija, vadinasi, viskas yra išsprendžiama. Pagal šitą įvykį aš matuoju dalykus.
– Tu sakei, kad šitas dramatiškas įvykis, tėčio žūtis, suteikė tau motyvacijos. Ir dabar tau yra tokia paspirtis nenuleisti rankų, net kai atrodo kažkas sudėtinga.
– Gal ir yra sudėtingų dalykų, nes niekada nebūsi kosmonaute arba negalėsi programuoti. Bet rankų nenuleidimas yra tai, kad jeigu tu matai bent menkiausią galimybę, jeigu yra bent 0,001 proc., tu gali tai padaryti.
– Ar dabar kiekvieną dieną sugrįžta jausmas, kad trūksta tėčio, kad galėjo viskas būti kitaip?
– Susitaikyti ir tarsi priimti situaciją man padėjo psichoterapija. Klausiu savęs: ar galėjo būti viskas kitaip? Galvoju apie bet kokį įvykį savo gyvenime, ar sprendimas, ar nutikimas galėjo pakeisti visą gyvenimo tėkmę. Tai yra labai yra susiję su ilgesiu ir su tuo, kad tu galbūt norėtumei išgirsti jo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Norėčiau, kad jis matytų, kaip augo mano ir sesės vaikai. Kokie yra jų pasiekimai. Labai dažnai aš labai gailiuosi, kad jis to nemato.
Plačiau – liepos 27 d. laidos „Pažinimai“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
