Vedybos yra didelis pokytis mano gyvenime, pats to nesitikėjau ir vis dar negaliu patikėti, kad taip yra, LRT laidai „Laimės dieta“ ir jos vedėjai Rimantei Kulvinskytei sako prieš kelis mėnesius vedęs aktorius Arūnas Sakalauskas, pripažįstantis, kad po vedybų apie save sužinojo labai daug dalykų.
– Arūnai, vedėte. Kaip smagu, kai sutinki savo žmogų. Ir nebūtinai, kaip mums įkalta, 25-erių. Ką sužinojote apie save vedęs?
– Sužinojau labai daug dalykų. Labai daug. Jau pačios vedybos yra didelis pokytis mano gyvenime. Pats nesitikėjau ir vis dar negaliu patikėti, kad taip yra. Kartais atrodo, kad gyvenu, tarsi, kažkokiame filme. Galbūt aktoriai turi mąstymą matyti save iš šono, bet visą laiką atrodo, kad viskas ne su manimi vyksta.
Pasakyti, kad prieš metus žinojau, jog taip nutiks, negalėčiau. Viskas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus ir man pačiam, ir mano draugams, pažįstamiems. Ką padarysi, taip nutinka gyvenime ir verčiau pasidžiaugti, kad taip nutinka.
– Jei iš skirtingų jūsų gyvenimo laikotarpių būtų pastatyti filmai, kuris būtų perkamiausias?
– Man atrodo, kad visi. Tai būtų frančizė – trys filmai su trimis moterimis.
– Filmas be moters neįmanomas?
– Žinoma, ne.
– Ir be dramos?
– Drama visada mus lydi. Tik arba joje vaidiname, arba ne. Atėjo mintis, kad visada turime kažkokią problemą. Ir mes ją sprendžiame dabar, kad rytoj jos nebūtų, o jei jos nėra šiandien, ji gali atsirasti rytoj. Pastovus dramos sprendimas, iš tragedijos į melodramą... pastovus judėjimas.
– Ar yra santykiuose kai padarote mažą nusilenkimą, reveransą ir padarote ką nors, ko įprastai nedarytumėte?
– Yra labai daug, kur aš tiesiog turiu taip elgtis. Turiu ir taip darau, ir nepasakyčiau, kad man tai yra nemalonu ar mane trikdo. Anksčiau taip nedarydavau, nes buvau savo kiaute – tas man patinka, tas nepatinka, taip darysiu, taip nedarysiu... O dabar kažkaip atsirado kitoks matymas. Kitaip žiūriu.
– Galvoju apie tuos kiautus ir savų taisyklių pristatymą kitiems. Iš kur tai kyla?
– Man atrodo, kad mes susikuriame sau patogią aplinką. Norime kitus žmones padaryti tokius, kaip mes, kad mes jaustumėmės patogiai. Iš esmės mes nenorime pakeisti žmogaus, nes tai neįmanoma, bet mes jį keičiame, sakydami jam elgtis vienaip ar kitaip. Iš pasąmonės eina, kad norime jaustis komfortiškai. Todėl sakome priekaištus, o gal net ne priekaištus, o pataisymus. Norime nulipdyti kitokį žmogų, nei jis yra, nes priimti jį tokį, koks jis yra, sunku.
– Nepatogu.
– Gal nepatogu, nes turi kažką atiduoti.
– Kas nutiko, kad sumanėte iš kiauto išlįsti?
– Būna gyvenime kažkokie užstrigimai laike. Atrodo, kad nebegyveni, viskas. Viską jau moki, neįdomu. Staiga suvoki, kad metai bėga, kažkaip tu sukiesi kaip voverė rate. Nebedžiugina balionėlis. Galbūt tai gali skaudinti kitus, bet taip yra.
– Gera būti ten, kur esi, kur saugu, baisu rizikuoti. Bet buvimas ten, kur esi gali būti didesnė rizika, nei išėjimas...
– Taip ir manau. Jei visi nori padaryti žingsnį, bet niekas nedrįsta, tą žingsnį turi žengti tu. Aišku, tu sutrauki visą ugnį, papuoli į tam tikrą zoną, nes žengei pirmas.
– Net jei esi pagalvių pilnoje duobėje, tu vis tiek esi duobėje.
– Ir ne pagalvių duobėje buvau. Mano keliai buvo nubrozdinti iš tos duobės belaipiojant. Tiek to. Būna, kad reikia kažką daryti, kažkokius žingsnius. Kažkada savo sienoje dalijausi – negali skristi, bėk. Kaip rašoma Olgos Tokarczuk knygoje „Bėgūnai“, jei sustosi, tave mediniu basliu prismeigs prie žemės, tada tau terūpės banko sąskaitos, benzino kaina ir niekur negalėsi eiti. Turi judėti.
– Buvo jūsų gyvenime akimirkų, kai pagalvodavote „kiek man dar gali nutikti dramų“, „už ką man“?
– Žinoma. Kodėl aš? Kodėl su manim taip? Už ką man? Ieškai kaltų, bet iš tiesų dabar, kai mokausi priimti emocijas tokias, kokios jos yra iš tikrųjų, suprantu, kad visada buvau labiau susitelkęs į save ir man atrodė, kad tik su manim taip vyksta, tik aš toks. Dabar matau, kad visi tokie, visi jaučia jausmų skalę, kurią jaučiame, tik tie jausmai susimaišę ir persimaišę. Iš esmės visi esame vienodi.
Beje, turiu ir dar vieną teoriją. Save galime įvertinti tik pagal kitus. Taip matuojame. Jei tas protingas, ar aš kvailas? Jei tas moka tą, o ką aš sugebu? Mes norime atrodyti skirtingi ir tuo savo noru išsiskirti esame vienodi. Skirtingai vienodi arba vienodai skirtingi.
– Norite išsiskirti ar paskęsti minioje?
– Raityčiau uodegą, jei sakyčiau, kad nenoriu išsiskirti. Aišku, norisi kažkaip išsiskirti, mąstyti ne taip, kaip kiti, turėti daugiau įžvalgų, būti protingesniu, labiau išsilavinusiu... Bet esi toks, koks esi.
– Kodėl mes darome dalykus, kurie mums nepatinka ir mėgstame dalykus, kurių niekada nedarome? Yra tokių dalykų?
– Yra. Dabar kaip tik stengiuosi įgyvendinti visus savo užspaustus norus. Stengiuosi. Pas žmones yra toks kentėjimo momentas. Jei yra kažkokie sunkumai, tampame aplinkybių aukomis. Kažko nemėgstame, bet darome. Pabūname auka, pagailime savęs. Nežinau, gal čia manipuliacija kitais...
Bet savyje atskiriu tokius dalykus. Pradedu kalbėti, pasakau ką nors ir suprantu, kad čia jau raštas išimtas iš aukos stalčiuko. Atseki, kur mintimis vaikštinėji. Dar būna, kad kas nors pamiršta tavo prašymą, ko nors nepadaro, papriekaištauja. Ir tu tai nuryji su mintimi „gerai, nieko nesakysiu, jei jūs nepastebite...“ Atsiduri aukos vaidmenyje.
Beje, dar yra dalykai, kuriuos reikia padaryti ir dalykai, kurių padaryti nereikia. Kodėl darome dalykus, kurių nemėgstame ir nenorėtume, bet darome. Yra blogi įpročiai, nekalbu vien apie rūkymą ar miegojimą iki pietų, yra dar bambėjimas, neigiamas požiūris.
– Jei būtumėte augalas, koks būtumėte?
– Narcizas! (Juokauju.) Nežinau, negalvojau. Dabar matuojuosi visus medžius – ne beržas, ne...
– Vienas jūsų laimės receptų, kurį akcentavome – žodžių parinkimas, pagavimas savęs einant į aukos vaidmenį, aplinkybių nebekaltinimas...
– Kokie nors įvykiai, ar koks nors nutikimas, užrašas televizijoje. Ar tai yra verta mūsų reakcijos. Ar tikrai būtina išreikšti savo nuomonę? Bet mes mėtome savo vertinimus, segame etiketes...
To nereikia daryti. Kiek galima vaikščioti ir piktintis naujais architektais, kurie bjauroja Senamiestį? Ką tai pakeis, niekas tavęs negirdi. Arba žiūri televizorių ir atrodo, kad nekalbi su televizoriumi, bet ką nors išgirdęs, vis tiek kažką pasakai.
– Įdomu, kad mūsų atmintis nėra stalčiai, mes jų nesaugome, bet jie yra – užuodi kažką, kažkokios aplinkybės susiklosto, ir smegenys viską atkuria pagal dabartinį tave. Kai pagalvoji, kiek net ir tos nemalonios patirtys davė dabartiniai man, turbūt nieko nekeisčiau.
– Dažnai manęs klausia, ką keisčiau, jei viską pradėčiau iš naujo. Nieko nekeisčiau. Atvirai sakant, vėl iš naujo viską? Ne. Prisimeni jaunystės blaškymąsi ir pan.
– Aš tėvų klausiau, kokiame savo amžiuje norėtų užstrigti. Jie atsakė, kad maždaug ties 45-eriais.
– 40 metų – optimalus amžius. Nors viduje mes liekame nesuaugę, manau. Bent tikiuosi. Pastebiu kažkokius paaugliškus savo poelgius. Pamačiau, kaip vaikas ėjo pasišokinėdamas ant vienos kojos. Prisiminiau, kad taip vaikščiojau į mokyklą, ir tada taip šokinėjau vos ne visą kelią iki namų. Taip, beje, prisiminiau mokyklą.
Bet yra toks dvilypiškumas – viduje esi jaunas, bet žiūri į veidrodį... Kol nenešiojau akinių, nemačiau raukšlyčių.
– Baisu amžėti?
– Nebaisu, nors šiek tiek gąsdina ateitis. Kiek galėsiu išbūti toks žvalus, sveikata. Visi mes į tą pačią pusę plaukiame.
Beje, dar kalbėjome apie įpročius. Mes nejaučiame, kaip jie stipriai valdo. Neseniai radau puikų pavyzdį, kaip patikrinti, kas yra įpročiai ir kaip jie veikia. Galbūt esate pastebėję, kad kai kylate veikiančiu eskalatoriumi, jums viskas gerai.
Tačiau, kai jis nevažiuoja ir reikia juo lipti, jaučiamės kažkokie nekoordinuoti. Įprotis yra juo lengvai čiuožti, o reikia lipti. Esmė, kaip mūsų kūnas elgiasi. Tai ir yra įprotis. Kiek mes nepastebime tų įpročių ir čiuožiame lengvai, bet kai juos reikia numesti...
– Atsigręžimas į savo kūną padeda man susigrąžinti intuiciją, atpažinti emocijas ir valdyti savo laimę. Kūną buvau nuneigusi, lyg jis tik pūvanti mašina nešioti mano kilniai sielai.
– Mano žmona sako, kad kūnas yra vienintelis namas, kuriame gali gyventi. Tad ir žiūrėti į jį reikia, kaip į namus. Kūnas – tobulas. Pažiūrėkite, kaip ranka padaryta. Nėra tokio roboto sukonstruoto.
