Vaizduotė – instrumentas kurti ateitį, sako LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ pašnekovas Giedrius Bardauskas. Dar vaikystėje skaitydamas knygas apsigyveno tarp indėnų ir nė kiek nesistebi, kad taip vėliau nutiko ir iš tikrųjų. „Kai supranti, kad viskas keičiasi, nebeprisiriši prie idėjų ar kažkieno sukurtų formų, sistemų“, – gyvenimą 1990-aisiais atmena ir savo požiūrio taškus nurodo mąslusis keliautojas.
Tatuiruočių meistrą, keliautoją, indėniškos sielos žmogų G. Bardauską kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.
– Giedriau, dėkoju, kad įsileidai. Lyg planavome pasikalbėti Vilniuje, bet iš to, ką apie tave girdėjau, turėjau tokią nuojautą, kad geriausia kalbėtis čia, tavo sodyboje, vienkiemyje, namuose. Čia labai gražu, apačioje matyti vynuogynai, prie pat Neris... Kaip ši vieta atsirado tavo gyvenime?
– Įvyko toks stebuklas. Prieš 7, gal 8 metus radau šitos sodybos skelbimą. Atvažiavau su kemperiu, pasistačiau jį viršuje, kad nereikėtų važiuoti, nes kelias sudėtingas. Leidausi žemyn ir mane pasitiko vilkas. Žiūriu – priekyje ateina didelis vilkšunis. Atėjo iki manęs, apuostė, apsuko ratą ir eina, veda, atsisukinėja.
Jis atvedė mane čia. Šitas šuo su mumis dabar kartu ir gyvena, jis yra šitos sodybos dvasia. Jam jau 16-a, bet jis dar judrus, geros formos, tik, aišku, nebe toks nuotykių ieškotojas, koks buvo jaunystėje, kai per Nerį į kitą pusę – pas panas, paromis nebūna, grybautojus išgaudo miškuose.
– Koks jausmas čia gyventi? Ar sakytum, kad kitur nenorėtum ir negalėtum gyventi? Čia – visi dėmenys, ko tau ir reikėjo?
– Iš tikrųjų tai aš visa tai sukuriu. Kaip įsivaizduoji, taip ir atsitinka, kas vaizduotėje, tas ir realybėje. Mano gyvenime – visada taip. Galiu sukurti tai kažkur kitur ir bus lygiai taip pat, kaip buvo su Ekvadoru. Turėjau sodybą Ekvadore, susikūriau ją taip, kaip įsivaizdavau, ir ten buvo viskas, ko man reikėjo, kad aš gerai jausčiausi, kad šeima būtų laiminga. Ten gimė dukra ir gyvenimas tekėjo 10 metų. Su patirtimi iš Ekvadoro įsigijau sodybą čia ir atkartojau tą pačią techniką. Kas vyksta vaizduotėje, vyksta realybėje, galiu tai tiksliai pasakyti. Tai jau išbandyta.
– Sėdime čia ir yra taip ramu, geriame labai skanią arbatą su imbieru... Kai pagalvoji, visai netoli nuo čia, už 1,5 tūkst. kilometrų, vyksta karas Ukrainoje – agresyvus, šlykštus... Ką manai apie tai? Ką stengiesi daryti, kad to nebūtų?
– Karas yra dėmė, maras. Karas ir maras – žmonijos nelaimės. Bet maitintis šita nelaime – tas pats, kas prie jos prisidėti. Mano kelias yra kūrėjo, aš kuriu. Tai – antipodas karui. Savo kūryba aš visą tą karo tamsiąją energiją atstumiu – kurdamas, darydamas gražų, šviesų, žydintį pasaulį ir laimingus žmones. Kuriu erdves, savo mintyse kuriu, statau gražius rūmus, miestus, ten gyvena laimingi žmonės, ten – amžinos vertybės, ne tos laikinos, kurios netikros.
Vaizduotė – veidrodis. Kokia tavo mimika, tokią mimiką ir atspindi.
– Nukeliaukime į pradžių pradžią. Esi gimęs 1973 metais Šiauliuose.
– Šiauliai, banditizmas, 1990-ieji...
– Tuo metu buvai paauglys.
– Mane buvo įtraukę normaliai. Bet valdžia keičiasi, pinigai keičiasi, mes irgi keičiamės... Viskas keičiasi. Kai supranti, kad viskas keičiasi, nebeprisiriši prie idėjų ar kažkieno sukurtų formų, sistemų. Viskas pasikeis, praeis.
Bet gyvenimas buvo įtemptas. Buvo daug nelegalių dalykų, streso. Pats save varai į stresą, lipi ant to paties grėblio, daug kartų gauni per galvą, kol supranti: kur aš einu, kur mano kelias? Ateina momentas, kai įvyksta lūžis, pažadama sau. Labai svarbus gilus, tikras pažadas sau. Niekam kitam to nesakai, viduje pažadi ir padarai.
– Tu esi baigęs audiovizualinių menų studijas Šiaulių pedagoginiame universitete. Ar galima sakyti, kad būdamas paauglys tokiame laikotarpyje, kai visi stengėsi būti kieti, jausmingumas nebuvo labai suprantamas, priimtinas, tu buvai meniška asmenybė?
– Taip, aš iš tikrųjų tame rate buvau keistuolis. Bet keisti žmonės nesulaukia konfrontacinės agresijos. Visi į tai atsižvelgdavo.
– Keistuoliams tuo metu Šiauliai buvo geras miestas? Kultūrinis, muzikinis laukas buvo visai neblogas. Yra meniškų kolektyvų iš Šiaulių.
– Pogrindis labai gerų suformavo, atvedė ir „Bix`us“. Daug palikome žymių Šiauliuose, yra įgyvendinta įvairiausių idėjų.
– Tau vaikystėje, paauglystėje labai svarbios buvo knygos apie indėnus. Kodėl?
– Aš gimiau fotografo ir menininkės šeimoje. Mano tėvas Edmundas Bardauskas turėjo didelę biblioteką, kurdavo filmus, fotografuodavo, mama tapydavo. Paveldėjau tą meninę gyslelę. Knygų apie indėnus man pasiūlė tėvas. Buvo daug tų knygų, visada jas skaitydavau. Neleisdavo skaityti naktį, tai skaitydavau po antklode su prožektoriumi.
Klaidų daug pridaryta – visko išmoksti pakeliui.
Skaitant knygas vaizduotė labai dirba, lavinasi. Matai tą saulėlydį ir esi tarp tų indėnų. Kažkada taip ir atsitiko: atsimenu momentą, stoviu Ekvadore balkone ir matau tą atmosferą, saulę, už horizonto – kalvos, vandenynas, į vandenyną leidžiasi saulė. Aš žinojau, kad tai jau yra buvę, suvedžiau tai su vaikystėje skaitytomis knygomis. Mano svajonė nuvažiuoti į Ameriką tarp indėnų irgi realizavosi. Vaizduotė – instrumentas tavo ateičiai.
Sako, kad vaizduotė – veidrodis. Kokia tavo mimika, tokią mimiką ir atspindi. Veidrodis – gan magiškas simbolis, išėjimas į kitą pusę.
– Bandžiau rasti, ar turi socialinius tinklus. Kartais iš jų galima sužinoti, kur žmogus buvo, ką veikė, mąsto apie vieną ar kitą reiškinį. Apie tave to nepavyko rasti. Feisbukas, kaip suprantu, nėra tavo bičiulis?
– Aš dalinuosi istorijomis su žmonėmis gyvai. Aš tai panaudoju gyvenime. Bet kada bendraujant kokia nors istorija gali išeiti į šviesą. Tiesiog yra tokia pilnatvė, kai nebereikia dar kažko kito, nes yra pilnatvė.
– Užtenka to, ką turi. O kaip atėjai iki to momento? Ar buvo, kad buvo kitaip? Ar buvo, kad norėjosi kažkokių dirgiklių?
– Buvo, aišku. Gi jaunystė žinai, kokia kvailystė: eini, kliūni, griūni, keliesi ir vėl eini. Klaidų daug pridaryta – visko išmoksti pakeliui. Lūžiu laikau kokius 25-erius. Tada pradedi eiti gilyn. Jau ne tik knygos apie indėnus – prasidėjo visokie burtai, medžioklės būdai. Eidavome medžioti, darydavome pagal jų technikas lankus, vykdavome į medžioklę į Radviliškio pelkes, statydavome tipius. Tada jau dariau tatuiruotes, tatuiravau visus indėnus. Tai buvo šviesus laikas, kai „išlindome“ iš 1990-ųjų.
Visas pokalbis – balandžio 23 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
