Augant Lukai Lesauskaitei visi žinojo: bus istorikė arba prezidentė, o dabar LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“ pati juokiasi: „Būti prezidente dar ne vėlu.“ Meilę Lietuvai sustiprino būtent istorijos studijos: per jas ji atrado mūsų šalį sukūrusius žmones, o juose – paliktą atsakomybę toliau auginti Tėvynę. „Visą laiką galvojau, kad mano atsakomybė yra stiprinti šalį ir dalytis ta motyvacija“, – sako pašnekovė.
Lietuvos Raudojo Kryžiaus komunikacijos vadovę, LRT RADIJO laidos „Vardan tos“ vedėją, istorikę L. Lesauskaitę kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.
– Kaip atrodo tavo darbo diena? Įsivaizduoju, kad didieji darbai susiję su Lietuvos Raudonuoju Kryžiumi, ar ne?
– Tikrai taip. Pirmos savaitės apskritai buvo ir be miego, ir be maisto, tikrai buvo sunku ir susitvarkyti su emocijomis, ir pagauti kažkokį ritmą. Dabar stengiuosi grįžti į gyvenimą, į rutiną, prie kažkokių pomėgių, nes suprantu, kad kitaip būtų sunku funkcionuoti. Iš tiesų dabar laiko kitiems dalykams tikrai nėra. Lieka radijas ir visa veikla, susijusi su parama ukrainiečiams čia, Lietuvoje.
Kažkaip visiems tai buvo labai natūralu, juokdavomės: arba būsiu prezidentė, arba istorikė. Juokiuosi, kad būti prezidente dar ne vėlu, gal kada nors ir būsiu.
– Vakar vakare galvojau, kaip čia su tais kitais klausimais. Ko gero, visi suprantame, kad vis vien pats svarbiausias klausimas šiuo metu yra Ukraina. Ar tai yra vienintelis svarbus klausimas ir ką reikėtų vardan to aukoti? Galvoju, ar etiška būtų feisbuke parašyti bičiuliams, kad jeigu kažkas galvoja eiti išgerti kokteilių, gal geriau tas lėšas ir ypač tas kelias valandas skirtų savanorystei Ukrainos tema? Ką tu manai?
– Labai sudėtingas klausimas dėl to, kad jeigu taip visą laiką atakuoji, žmones statai į labai sudėtingą poziciją. Kai labai daug savęs atiduodi ir matai, kas vyksta Ukrainoje, matai, net nesiverčia liežuvis sakyti, lavonus, girdi tas žiaurias istorijas, apima bejėgiškumo jausmas. Su ne vienu savanoriu kalbėjau, pradedi galvoti: tiek savęs atiduodi ir niekas nesikeičia, supranti, kad nelabai ką gali padaryti.
Sakyčiau, labai svarbus balansas ir neperdegimas. Galbūt nereikėtų sakyti, gal geriau neikite į miestą ar kiną ir paaukokite, galbūt geriau sakyti: atraskite laiko ir tam, ir tam, galbūt išgerkite dviem kokteiliais mažiau, kad tie 15 eurų keliautų į kokį nors paramos fondą.
Reikia laiko ir tam. Pirmos savaitės buvo tokios, kad aš, pavyzdžiui, pati nuoširdžiai jaučiausi blogai netgi išėjusi su šuniuku į lauką, man atrodė, kad dabar gaištu laiką, galėčiau kažką daryti. Tai jau nesveikas požiūris. Turime saugoti ir save. Atėjo suvokimas, kad tik būdami patys emociškai pailsėję ir sveiki galėsime padėti Ukrainai. Aš irgi nuolatos raginu aukoti, bet atėjo suvokimas: gal geriau aukoti kiekvieną mėnesį po truputį nenuskriaudžiant ir savęs, ir kad nesibaigtų tas aukojimas. Matome, kad visuomenė jau pavargo, aukojimas tikrai mažėja.
– Tu esi istorikė. Kodėl susidomėjai istorija? Kai dabar mąstai apie karą Ukrainoje, ar matai kokias nors istorines paraleles?
– Susidomėjau dar vaikystėje, nes labai anksti išmokau skaityti. Pradėjau skaityti įvairias knygas, susijusias su istorija. Kažkaip visiems tai buvo labai natūralu, juokdavomės: arba būsiu prezidentė, arba istorikė. Juokiuosi, kad būti prezidente dar ne vėlu, gal kada nors ir būsiu. Kad būsiu istorikė, tiesiog žinojau, buvau iš tų laimingų moksleivių, kuriems nereikėjo savęs ieškoti. Sau pasakiau, kad studijuosiu istoriją, nežinojau, ką veiksiu, kur dirbsiu, bet tiesiog žinojau, kad man tai labai patinka.
Tai augo paraleliai su meile Lietuvai. Istorijos studijos tą meilę Lietuvai tik dar labiau sustiprino, kai kiekvieną dieną sužinai kažką naujo apie savo šalį, jos didybę, apie žmones, kurie buvo pasiryžę už tą mūsų šalį net numirti, kūrė ją, tikėjo jos idėja. Aš visą laiką galvojau, kad tai yra mano atsakomybė ir toliau stiprinti savo šalį ir dalytis ta motyvacija ypač su jaunais žmonėmis.
Kalbant apie Ukrainą – kai mokėmės universitete ir mokykloje apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Abiejų Tautų Respubliką, supratome, kad Ukraina kažkada su mumis buvo bendra šalis, bet man nušvitimas buvo, kai lankėmės Ukrainoje su „Nacionaline ekspedicija“. Ten praleidome visą mėnesį.
Kai skaitome knygose, kad kažkada Lietuva buvo nuo jūros iki jūros, suprask, iki Juodosios, tai reiškia, kad Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausė ir Ukraina. Tai jau skamba didingai, bet kai nukeliauji ten fiziškai, supranti, kad tai beprotiškai didelis plotas. Į pačią Ukrainos istoriją patenka tiek įvairių kultūrų... Ten buvo netgi graikų kultūros, graikų polių. Galvojau, kai Vytautas iki ten nužygiavo ir pamatė tą graikišką kultūrą, ką jis turėjo galvoti, kai Lietuvoje turėjome, pripažinkime, šiokią tokią tundrą.
Kazokų istorija, bizantiškoji kultūra... Man atrodo, patys ukrainiečiai tik po truputį atranda savo kultūros dydį. Aš pamačiau, kad tai – neįtikėtina šalis. Mes dažniausiai nukeliaujame Lvivą, Kyjivą, dar į Odesą ir mūsų Ukrainos pažintis baigiasi. Keliaujant giliau pamatai įvairius miestus, miestelius ir kaimelius, netgi stepes. Tai tikrai kažkas tokio, tai turbūt mano viena mylimiausių šalių, kas liečia gamtą, kultūrą, istoriją.
O istorija kartojasi. Tai natūralu – viskas eina ratu. Ukrainiečių istorija apskritai yra be galo skaudi – prisiminkime Holodomorą. Jie labai neilgai džiaugėsi laisve... Ši šalis labai neilgai galėjo pasidžiaugti visiška nepriklausomybe – visą laiką buvo apglėbusi ta meškos letena. Iki šiol jie vaduojasi ir kovoja, bet aš vis tiek dedu labai daug vilčių, tikiu, kad viskas bus gerai.
Labai stipriai priimu šią atsakomybę, kurią mums paliko Lietuvos kūrėjai ir gynėjai: mes turime saugoti Lietuvą, ją toliau auginti, kurti. Labai tuo tikiu ir toje atsakomybėje randu įkvėpimo.
<...> Suprantu, kad jeigu, tarkime, taip atsitiktų, kad vieną dieną tas karas ateitų iki Lietuvos, iki Baltijos valstybių, greičiausiai žiaurumas ir brutalumas būtų dar didesnis. Kodėl aš taip sakau? Vis dėlto Ukraina yra slaviška tauta, tikrai neapsiverstų liežuvis pavadinti jų su Rusija broliškomis tautomis, bet kultūriniai panašumai vis tiek yra didesni negu mūsų ir Rusijos. Įsivaizduokite, kaip jie dar labiau nekenčia mūsų, nes mes esame Vakaruose.
Putinas savo kalboje dar prieš invaziją Ukrainą pavadino visišku nesusipratimu, galime daryti prielaidą, kad jis ir Baltijos valstybes, kitas posovietines valstybes laiko visišku nesusipratimu. Man baisu pagalvoti, kas būtų daroma su mūsų kraštų žmonėmis, moterimis. Aišku, tai labai šlykšti tema, bet apie tai reikia kalbėti, tuos nusikaltimus reikia viešinti kuo labiau.
– Minėjai, kad buvo etapų, kai žmonės buvo pasirengę mirti už Lietuvos nepriklausomybę. Kuris iš tokių etapų tau labiausiai virpina širdį?
– Labai skirtingi etapai. Šiaip aš labai mėgstu tarpukarį, man jis patinka dėl savo modernizmo, kūrybiškumo. Mane labai žavi ir mūsų 1918 metų vasario 16-osios signatarai, kiti tautinio judėjimo žmonės, nes jų kiekvieną matau kaip asmenybę, intelektualų, labai kūrybišką žmogų. Tikrai reikėjo turėti kūrybiškumo norint sukurti nuo pamatų Lietuvą. <...> Tai įkvepiantis, žavintis laikotarpis. Mane įkvepia žmonės, kurie kūrė Lietuvą ir tikėjo jos idėja.
Kitas man labai svarbus laikotarpis – mūsų rezistencija, laisvės kovotojai. Kai tu priimi sprendimą būdamas eiliniu žmogumi... Didžioji dalis partizanų nebuvo parengti kariai, tai buvo mokytojai, studentai, skautai, ateitininkai, žinoma, Šaulių sąjungos nariai, ūkininkai. Tai buvo žmonės, kurie lemiamu metu priėmė sprendimą palikti viską: svajones, būsimas studijas, darbus, šeimos kūrimą arba jau sukurtas šeimas, namus ir eiti ginti Tėvynės. Man tai – kažkas tokio, turbūt aukščiausias vertybinis dalykas, kai gali pasiryžti ginti savo šalį žinodamas, kad priėmęs šitą sprendimą gali ir negrįžti. Labai daug žmonių negrįžo.
Kai galvoju apie žmones, kurie kūrė, tikėjo, buvo pasiruošę ginti... Ir sovietmečiu turėjome disidentų, kurie pogrindyje tikėjo laisvės idėja. Būtent dėl tų žmonių tikėjimo turėjome Sąjūdį, Kovo 11-ąją, po to – Sausio 13-ąją. Mane tai įkvepia, bet labiau kalbėčiau apie atsakomybę. Man atrodo, laisvės karta dabar turėtų prisiimti atsakomybę. Labai stipriai priimu šią atsakomybę, kurią mums paliko Lietuvos kūrėjai ir gynėjai: mes turime saugoti Lietuvą, ją toliau auginti, kurti, niekas kitas – tik mes patys. Labai tuo tikiu ir toje atsakomybėje randu įkvėpimo.
Visas pokalbis – balandžio 9 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
