„Nei man, nei mano vyrui neišeitų neflirtuoti su kitais žmonėmis, toks gyvenimo prieskonis. Ir tai nieko bendra neturi nei su nepagarba, ar neištikimybe antrai pusei – juk yra aiškios ribos“, – LRT.lt laidos „Laimės dieta“ vedėjai Rimantei Kulvinskytei sako aktorė Emilija Latėnaitė, flirtą vadinanti žaidimu, o žaidimai ir yra vienas iš jos laimės receptų. Jei gebame laimę išgauti iš savo kūno ar buvimo čia ir dabar, tai yra lobis, sako ji.
– Kur jautiesi gyvesnė – scenoje ar gyvenime?
– Scena yra gyvenimo dalis. Ant jos sieki būti tokiu gyvu kaip gyvenime ir gebėti sukurti scenos gyvenimą, su sava logika, taisyklėmis, organika.
– Kaip aktoriumi reikia būti savimi, kai jų darbas – nebūti savimi?
– Geriausias būdas suprasti kas esi – pasimatuoti tai, kas nesi.
– Atsinešei net 11 laimės receptų... Kokie jie?
– Pirmasis – penki mano pojūčiai. Kažkada atradau, kad būdama vien savo galvoje, jaučiuosi nelaiminga, man būna sunku. Labiausiai atsipalaiduoti ir pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį įsivaizduoju, yra mano pojūčiai. Tikrai matyti, tikrai užuosti, tikrai pajausti faktūras... Man tai labai svarbu ir tikrai mėgstu tą žaidimą.
Taip pat supratau, kad laiką reikia ne taupyti, o įprasminti. Rodos, vis bandau sutaupyti savo laiką, bet kam? Kas iš to, kad kažkur nuvažiavau greičiau ar vienu šūviu nušoviau du zuikius? Grįžtu namo pervargusi, nors ir sutaupiusi laiko? Sąmoningai renkuosi laiką, kurį gyvenu žemėje, įprasminti per minėtus 5 pojūčius, tikrai būti ir mėgautis, kad gyvenimas nebūtų amžinas stresas vardan kažkokio mistinio laiko taupymo. Geriau rinktis kaip tą laiką leidi, tada net ir būdamas spūstyje gali save nustebinti.
Turbūt vienas aiškiausių mano laimės suvokimų – buvimas kaime, kai aš esu apsupta gamtos ir tais penkiais pojūčiais ją semiu, jaučiu. Tada man labiausiai patinka mano dydis. Esu tokia mažytė begalinėje visatoje, tarp nuolatinių procesų, vykstančių be mano įsikišimo ir aš niekam nieko neprivalau. Galiu pailsėti nuo įtampų, atsakomybių, reikalavimų sau. Gamta pastato mane į vietą.
– Kas dar tau teikia laimės?
– Leisti sau tai, ko nori, be racionalaus paaiškinimo. Tai yra apie impulsų girdėjimą – atrodo, kažko labai nori, bet bandai suprasti, kas tau iš to. Pamenu, labai norėjau bananmedžio, bet vis neradau racionalaus paaiškinimo, kodėl man jo reikia. Kai galiausiai įsigijau, buvau labai laiminga. Vien dėl to tai man buvo vertybė, nes supratau, kad galiu pasijausti laiminga neracionalizuodama.
– Iš kažkur atėjo nuostata, kad norai turi būti paaiškinami. Esame užsidėję kodą, kad apie kai kuriuos dalykus gali svajoti „tik tada, kai...“
– Pasidarė baugu, kai tapau žmogumi, kuris turi norų, bet ne svajonių. Viskas labai racionaliai. O iš tiesų, svajonės ir fantazija man – būtina psichohigienos dalis. Eini, pamatai medį ir fantazuoji, ar ten negyvena nykštukų kolonija. Juokas iš savęs ima, bet man patinka. Man patinka spūstyse galvoti, kur žmonės važiuoja, į kokius namus sugrįžta. Juk kiekvienas žmogus yra istorijos ir paslaptys. Nedaug ko žmonėms pavydžiu, bet fantazijos ir jos beribiškumo man pavydu.
– Pafantazuokime, kas tau yra prabanga?
– Butas Paryžiuje, visiškai kitoks nei manasis. Aš esu juodais, blizgančiais plaukais, net kūnas mano kiek kitoks. Ir tas vakaras. Tiesa, kodėl Paryžius? Nežinau, net prancūziškai nemoku, bet ta fantazija mane labai šildo.
Manau, kad fantazija ir žaidimai – dar vienas laimės receptų. Žaidimai yra tai, kas smagu ir jie mane lydi nuolat. Patinka su kiekvienu žmogumi surasti tam tikrą žaidimą. Net ir flirtas yra žaidimas.
– Mums visiems reikia pripažinimo ir dėmesio. Bet gyvename santuokos rėmuose ir...
– Nei man, nei mano vyrui neišeitų neflirtuoti su kitais žmonėmis, toks gyvenimo prieskonis. Ir tai nieko bendra neturi nei su nepagarba, ar neištikimybe antrai pusei – juk yra aiškios ribos.
– Judu su vyru jau daug metų kartu.
– Susituokėme 2008-aisiais, kai buvau 3 kurso studentė. Iki tol porą metų draugavome. Taigi kartu mes jau 16 metų.
– Šiais laikais atrodo, kad susituokei labai anksti.
– Ir tada mus daug kas atkalbinėjo, klausė, ką mes darome. Viso to kulminacija buvo susitikimas su kunigu, kai ir šis pradėjo atkalbinėti. Tikrino mūsų motyvaciją.
– Smagu, ir sūnus jau ūgtelėjęs. Matyt, nereikia bijoti.
– Jei jau tuo metu taip jaučiau... Galbūt tuoktis reikia tokiame amžiuje, dabar pagalvoju, jog turėčiau kitą partnerį ir nesituokčiau. (Juokiasi.) Buvo smalsu, kas ta santuoka. Tačiau atsakomybė mane pjovė. Pamenu, išvakarėse sėdėjau ant vonios krašto ir verkiau. Atėjo mano vyras ir paklausė, kas nutiko. Atsakiau, kad nežinau kaip pajausti, kad tas „taip“ tikrai bus visam gyvenimui. Jis pasakė, kad viską dar galima atidėti. Tai irgi mano būsenos nepalengvino, tik pamaniau, koks jis puikus. Tada atsiverčiau Šventąjį Raštą ir prašiau Dievo atsiųsti man ženklą. Verčiau puslapius ir atsivertė Meilės giesmė, kurią kitą dieną kunigas skaitė bažnyčioje.
– Galbūt per daug save apkrauname mintimis apie tai, kad santuoka yra iki gyvenimo galo, nors nežinome, kas bus rytoj. Tačiau grįžkime prie tavo laimės receptų, kas toliau?
– Vaikščiojimas. Kai jau nebežinau, kas su manimi darosi, išeinu pasivaikščioti. Pamenu, kartą važiavau į kaimą be automobilio. Pasiekusi artimiausią miestelį, turėjau 10 km eiti pėsčiomis. Esu labai už tai dėkinga – visos mano mintys susidėliojo. Matyt, ėjimas yra tokio tempo, kokiu mūsų smegenys spėja viską išjausti, pamatyti, susidėlioti.
Taip pat supratau, kad vėl gi, labai svarbūs mūsų pojūčiai – yra skirtumas tarp žiūrėti ir matyti, girdėti ir klausyti... Su amžiumi vis labiau tikiu, kad viską turime ir mums nieko nereikia. Kuo minimalistiškesni įrankiai, tuo jie vertingesni. Jei gebame laimę išgauti iš savo kūno ar buvimo čia ir dabar, tai yra lobis.
Dar prie mano laimės prisideda suvokimas, kad nereikia kovoti su pokyčiais. Man buvo labai sunku priimti, kad gyvenime vyksta pokyčiai ir kad gyvenimas apskritai yra pokytis. Nes atrodo, pasiekiau laimę, puikumą, fiksuojam! Bet neužsifiksuoja. Vis tik tai yra žavu.
– Koks kitas punktas?
– Eiti į nuotykį ir nustebti. Kai pradedu galvoti, kad reikia kažką naujo nusipirkti, ar kažkokių pokyčių, suprantu, jog iš tiesų man pasidarė nuobodu savo gyvenime. Tas nuotykis gali būti pasukimas į kiemą, kuriame nebuvai, užkalbinimas žmogaus, su kuriuo niekada nekalbėjai.
Pamenu, tada su vyru dar net nebuvome pora, nusprendėme keliauti į Maroką. Metų buvo 19, taigi pinigų turėjome tik bilietui į vieną pusę. Persikėlėme keltu ir per Europą tranzavome. Paskui pasigavome tranzavimo bacilą. Mūsų medaus mėnuo buvo Mongolijoje. O ten yra suvokimas, kad už tranzavimą reikia mokėti, tad prašydavome pavežti tiek, kiek gali pavežti be pinigų. Kartą mus paleido stepėje, kur nėra kelių... vos tik išgirsdavome mašinų gaudesį, lėkdavome!
– Toliau keliaukime per tavo laimės receptus.
– Fizinis kontaktas ir kuo daugiau laisvo buvimo. Kai būnu kaime, būnu laiminga, nes ten būnu taip, kaip man būnasi. Atvažiavusi į Vilnių, pradedu galvoti, ką turiu padaryti. Supranti, kad labai lengva nuslysti ir savo laiką užpildyti misijų vykdymu, o ne tiesiog buvimu. Mūsų genuose užkoduota, kad jei nestebime, nematome pasaulio, kažkas yra negerai.
Kuo daugiau turiu laisvo buvimo, tuo labiau suprantu, koks iššūkis yra būti nuosekliai, nešokinėti, neužsisukti mintyse ir neužsisukti planavime. Tikrai girdėti, pvz., paukščius, kaip jie bendrauja, kiek ten jų...
– Kas dar?
– Teigti save, o ne neigti. Labai liūdna, kai tas vidinis kritikas užsisuka manyje, kai siekti tapti tobuliausia savęs versija... Aš esu tobuliausia savęs versija ir man riekia pastiprinimo, ne reikalavimo, ne baksnojimo į tai, ko nemoku. Svarbu įvertinti save, kokia esu ir yra kuo džiaugtis ar švęsti.
Ir galiausiai – pokalbiai. Kalbėjimas man yra dovana. Kalbame ne tik žodžiais, bet ir neverbaliai. Esu įsimylėjusi savo profesiją, kuri ugdo visa tai, kas svarbu – gebėjimą skaityti žmones, naudoti 5 pojūčius, kalbėtis, matyti žmones, pažinti ir būti partnerystėje. Juk svarbiausia tai, kas yra tarp mūsų, santykis. Visi esame vertybės ir tik mes galime sukurti tai, kas yra tarp mūsų.
Visas pokalbis – laidos įraše.
