Pavadinimas „Laužytojai“ man kilo klausantis „Pink Floyd“ albumo „The Wall“, leidyklos „Alma littera“ žiniasklaidai išplatintoje knygos „Laužytojai“ pratarmėje rašo autorė Rita Valantytė. Kažkada, vos prieš trisdešimt metų, gyvenome kitoje realybėje – už geležinės uždangos, sienos, kurią reikėjo sugriauti. O kas gali griauti tarsi nepastebimai ir, atrodytų, gana nekaltai, jei ne muzika, teatras, knygos, televizija.
„Laužytojai“ – tai kūrėjai neformalai, kurie nebuvo atviri, sąmoningi disidentai, jie veikė labiau nesąmoningai, paveikti Vakarų kultūros ir jos principų. Tada būdami dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai jie nešė žinią apie kūrybos, vidinę individo laisvę, o tokie pasaulietiškai mąstantys žmonės buvo pavojingi sovietams.
Neformalūs vėlyvojo sovietmečio (1980–1991) lyderiai – nenuoramos ir neprisitaikėliai – kūrė ir elgėsi kitaip, maištingai, pasikliaudami intuicija, o ne tuomete sovietine ideologija. Vis dėlto daugelis jų savo senelių ir tėvų istorijas (dauguma senelių buvo ištremti, o tėvai įbauginti) sužinojo tik Sąjūdžio laikais ar net vėliau.
Knyga sudėliota iš nedidelių istorijų-etiudų, kurie atskleidžia ne tik tuometį žymių žmonių gyvenimą, bet ir to meto subkultūras (pankų, hipių, montanų ir t. t.), viešų institucijų (mokyklos, armijos ar psichiatrijos ligoninės) nerašytas taisykles bei daugelį subtilių ar sovietų laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų (tokių kaip blatas ir pan.).
Sovietmečiu materialūs daiktai nebuvo paprasti daiktai, kurių dabar galime įsigyti bet kuriame prekybos centre. Tai buvo svajonės išsipildymas, protestas, laisvės simboliai. Pavyzdžiui, džinsai ne tik kieta, bet ir protestas prieš tuometę pilką sistemą. Daugelis vyresnių žmonių savo rūsyje ar sandėliuke dar ir dabar turi užsilikusių senų daiktų: plokštelių, kasečių, knygų... Tai kelia sentimentų, primena jaunystę, todėl dažnai nelengva su jais atsisveikinti ir tiesiog išmesti.
Šioje knygoje norisi tapyti rašant, kad skaitant būtų užuodžiami mediniai mokyklos suolai, matomos atsilupusios baseino plytelės ar girdimas gitaros brązgėjimas sandėliuke. Žodžiu, nusikelti į tuos laikus, kai visko trūko ir visko norėjosi, o ore tvyrojo nuotaika, kad netruks įvyks kažkas didelio ir nesustabdomo.
Apie autorę Ritą Valantytę
Gimiau 1981 metais Sovietų Sąjungoje, o konkrečiau – Naujoje Akmenėje. Kai buvau ketverių, persikraustėme į Klaipėdą. Mama pasakojo, kad tais laikais sklandė juokelis: „Jei užlipsi ant „Klaipėdos“ viešbučio stogo, pamatysi komunizmą.“ Mamai taip ir neteko ten atsidurti, nes tada į šio viešbučio prieigas ne kiekvienas mirtingasis galėjo papulti.
Bet mes komunizmą pamatėme iš labai arti komunaliniame bute, kur nebuvo jokio privatumo: bendra virtuvė, bendras tualetas, bendra vonia... O kokia marga kiemo publika: lietuvių ir rusų vaikai, jūreiviai, girtuokliai, mokytojai... Priešais namus stovėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kur nuolat kaukė greitoji, atveždama nelaimėlius, ten ir mes, vaikai, savarankiškai prisistatydavome į priimamąjį, jei iškrisdavome iš medžio ar ką nors prasiskeldavome.
Užaugome su raktais ant kaklo, be mobiliųjų telefonų. Nors man, tada vaikui, sovietmetis nekelia šviesiausių prisiminimų, jo ir nedemonizuoju – būta ir gražių dalykų.
Santvarka pasikeitė, tapome laisvi ir dideliais žingsniais einame pirmyn. Man laisvė siejasi su atsakomybe už save ir pasirinkimo galimybe. Taip, demokratija nėra tobuliausia valdymo forma, bet tai geriausia, ką kol kas žmonija išrado formuodama nepriklausomų valstybių pagrindus.
Žemiau pateikiame knygos „Laužytojai“ ištrauką.
Algirdas Kaušpėdas
Pablo su juoda berete ir gitara rankoje (1971–1976)
Studijos kitokios nei dabar
1969 metais pradėjo veikti Vilniaus Inžinerinis Statybos Institutas, VISI (dabar Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas), o aš į architektūrą įstojau 1971-iais. Kadangi vilniečiams bendrabučio neduodavo, gyvenau pas tėvus. Dar kurį laiką priglaudžiau vietos bendrabutyje negavusį studijų draugą.
Išskyrus nuobodžiai dėstomą aukštąją matematiką bei statybinę fiziką studijos institute buvo gan įdomios, ypatingai užkabino projektavimas, todėl nuoširdžiai mokiausi architektūros. Žinoma, man buvo svarbu, koks mano statusas kurse, kaip mane vertina kursiokai, bendrakursės. Išsiskyriau savo pretenzingu meniškumu ir beatodairišku konceptualumu.
Pasirodo, keturi metai vaikų dailės mokykloje davė savo – ranka buvo išlavinta. Kai reikėdavo sustatyti pastato perspektyvą ar nupiešti kvartalo vizijas, man tai sekdavosi puikiai. Mūsų dėstytojai Arnas Dineika, Vytautas Dičius išpažino bauhaus mokyklą, švarųjį modernizmą (Bauhaus – 1919–1933 m. veikusi menų ir amatų mokykla, kurioje siekta sujungti masinę produkciją su menu, estetiką – su funkcionalumu. Šis stilius, dar vadintas tarptautiniu stiliumi, – įtakingiausias moderniojoje architektūroje, stipriai paveikė visų sričių dizainą).
Tačiau mums, studentams, didelę įtaką darė postmodernistai: amerikiečių architektai Robert Venturi, Michael Graves, Luisas Kahnas, savotiškai juos kopijavome ir implikavome į savo kūrybą.
Prisimenu, koks nepaprastas laikas buvo praleistas respublikinėje bibliotekoje, valiutinių meno leidinių skyriuje, ten galėjai rasti karščiausias architektūros naujienas – blizgiais viršeliais akinančius architektūros ir dizaino žurnalus. Palaipsniui išsiaiškinau, kokios architektūros tendencijos vyrauja Vakaruose, kokia linkme lavintis – postmodernizmas tapo mano slapta aistra.
Šis stilius tuometėje pasaulio architektūroje buvo ant bangos, man tai atrodė romantiška, istoriška, paslaptinga, todėl patiko į tai gilintis. Daug vėliau supratau, kad postmodernistiškai galima kurti ir muziką, eklektiškai maišant skirtingus muzikos stilius, postmoderni gali būti ir literatūra.
Studijos buvo kitokios, nei dabar: turėjome savo auditoriją, darbo ir mokslo vietas, kur vykdavo ištisiniai projektavimai, darydavome maketus, prieš darbų perdavimus sėdėdavome studijoje ištisas naktis. Viskas buvo sutelkta vienoje vietoje, esi savo mikro bendruomenės dėmesio lauke – tai sukuria labai gerą vaibą. Pagalba vienas kitam, tikslinga kritika inspiruoja tavo vystymąsi ir augimą.
Jaučiu, kad dabar architektūros studijos yra labiau konsultacijų, susitikimų, bendrų paskaitų vieta negu kūrybinio proceso dirbtuvės.
Pablo ir Sofi
Carry me Caravan take me away
Take me to Portugal, take me to Spain
Andalusia with fields full of grain
I have to see you again and again
Take me, Spanish Caravan
(The Doors Spanish Caravan)
Vos pradėjus architektūros studijas, kurso draugas Edmundas Benetis sugalvojo man taiklią pravardę – Pablo. Kodėl Pablo? Ogi todėl, kad nešiojau didelę, juodą mamos megztą beretę, pakreiptą ant šono. Ilgainiui beretė dingo, o pravardė liko. Teko kurti vardą pateisinančią kilmės istoriją.
Prisiskaitęs Marquezo ir Cortazaro, sukurpiau legendą, kad esu pusiau ispanas. Mano motina Bentisiona Alvarado, fantazavau, buvo ispanų respublikonų Pablo Alvarado dukra. Francisco Franco režimo metais žuvus tėvui, tada dar maža mergaitė buvo išvežta iš Ispanijos ir atsidūrė Maskvoje.
Ten jau gerokai po karo ją sutiko mano tėvas Vytautas Kaušpėdas – lietuvis nuo Anykščių. Įsiliepsnojo audringas romanas ir gimiau aš. Pablo vardą gavau žuvusio senelio garbei. Štai kodėl, pasakodavau, mano akys rudos, plaukai tamsūs ir oda visada įdegusi. Te amo Espana muy! – sušukdavau.
Kadangi kurse merginų buvo ne viena, išsirinkau pačią gražiausią ir protingiausią panelę – Audrą Strielnikaitę, kuri jau ketvirtame kurse tapo mano žmona. Edmundas Benetis ją praminė Sofi (įtariu, kad ir Edma buvo ją įsimylėjęs ir man žiauriai pavydėjo). Kodėl Sofi? Ogi todėl, kad graži kaip Sofi Loren. Ypatingai lūpos ir skruostai – kaip iš superžvaigždės atviruko. Pablo ir Sofi. Ilgą laiką draugai mūsų kitaip ir nevadindavo.
Mokytoja ir mokinys arba kaip mokslinis komunizmas suartindavo žmones
She holds her head so high
Like a statue in the sky
Her arms are wicked, and her legs are long
When she moves my brain screams out this song
(The Doors Hello, I Love You)
Tik būdamas studentu, suvokiau, kad nemoku taisyklingai rašyti. Todėl, kad nepadaryčiau klaidų ar viešai neapsižioplinčiau, reikėjo rašto mokytis iš naujo. O mano kursiokė Audra buvo pavyzdinga mokinė, puikiai rašė be gramatinių klaidų. Ji tapo mano lietuvių kalbos taisytoja. Ir ne tik.
Ji man padėdavo spręsti aukštosios matematikos uždavinius, duodavo savo konspektus. Panelės visada buvo stropesnės ir alų ne taip gausiai vartodavo kaip mes. Lemiamas mūsų draugystės etapas sutapo su mokslinio komunizmo neišlaikyta įskaita (nuo 1963 metų mokslinis komunizmas buvo visiems studentams privaloma disciplina, kurioje buvo dėstomi „marksizmo – leninizmo pasaulėžiūros pagrindai“).
Profsąjungų rūmų bibliotekoje kartu konspektavome Leniną, Marksą, mokėmės atmintinai kažkokias jų citatas. Atsimenu, vakare po mokslų stovėjome nusileidę nuo Tauro kalno, laukėme troleibuso prie Konservatorijos ir jau tada sugebėjome labai susipykti. Nepamenu dėl ko. Abu buvome su charakteriu. Tie mūsų vaidmenys šeimoje neretai buvo vienas kitą dubliuojantys: artistiški, vadovaujantys. Galų gale, tai privedė prie to, kad po daugelio kartu pragyventų metų išsiskyrėme.
„Tauro ragas“
Show me the way
To the next whisky bar
Oh, don't ask why
Oh, don't ask why
(The Doors Alabama Song)
Buvome antra laida, kuri mokėsi studentų miestelyje Saulėtekyje, Antakalnio gale. Atmosfera buvo gana šalta, naujas panelinis pastatas, jokių kavinių, barų aplinkui. Atsigaudavome tik per karinį parengimą, kuris vyko miesto centre. Ten atsėdėję kelias paskaitas nusiplaudavome. Tada traukdavome į „Tauro ragą“ – tą alaus girdyklą gerai atsimenu, dviejų aukštų milžiniškas alubaris.
Tai, ko gero, architekto Algimanto Mačiulio darbas. Ten pakliūti būdavo sunku, bet valandą pastovėjęs eilėje galėjai patekti į vidų. Tuo metu tai buvo pati kiečiausia vieta išgerti alaus (J. Jasinskio ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje, dabar ten apleistas pastatas). Tačiau tas gėrimas buvo tik panašus į alų – labai prastas, atskiestas, be putos. Nepaisant to, iš karto užsisakydavom po 2–3 bokalus, nes ir viduje eilės buvo didžiulės.
Tada nežinojome, kas yra geras alus, todėl džiaugdavomės tuo, ką duodavo. Gaudavau visai nemažą stipendiją – 40 rublių (išvertus į eurus – 400 eurų), kuri nemaža dalimi dingdavo bevartojant tą praskiestą alų. Iki vakaro bokalų kiekis ženkliai išaugdavo, būdavo suvartodavome ir iki dešimties bokalų. O prie gėrimo visada vykdavo begalinės šnekos apie panas, architektūrą, meną, sportą.
Dar egzistavo toks legendinis viešbučio restoranas „Lietuva“ arba kiti prie valiutinių viešbučių įsikūrę restoranai. Bet mes, studentai, dėl neįkandamų kainų neturėjome ten, ką veikti. Jei lygintume pasilinksminimo vietų gausą, kurią dabar turi studentai, tai mūsų gyvenimas buvo absoliučiai pilkas ir nuobodus.
Tik nesveiki žmonės bėga iš tokios laimingos šalies
When you're strange
Faces come out of the rain
When you're strange
No one remembers your name
(The Doors People are Strange)
Gal ir keista, bet žodis „okupacija“ neegzistavo kalboje tarp kursiokų, draugų, tėvų. Daugelis vyresnių žmonių nukentėjo nuo sovietų persekiojimų arba kai kurie buvo užverbuoti KGB, todėl palaipsniui savicenzūra pasiekė aukščiausią lygį – visi kruopščiai sekė savo kalbėseną. Jeigu pradėsi šnekėti apie žmogaus laisvę ar į tą pusę, tai galėjai labai greitai būti išmestas iš aukštosios mokyklos, todėl tokių pokalbių temų išvis neegzistavo.
Pats žinau, kad vienas mano kursiokas bandė pabėgti į Norvegiją, bet jį pagavo ir uždarė į durnyną. Visi turėjome suprasti, kad tik nesveikas žmogus gali norėti pasprukti iš tokios laimingos šalies – TSRS, iššifruoju: Tarybų Socialistinė Respublikų Sąjunga.
Dabar gal net ir sunku įsivaizduoti, kokia tai buvo militaristinė šalis. Gatvėje kas trečias ketvirtas su uniforma – masė kariškių, milicininkų ir bala žino dar kokių pareigūnų. Atrodė, kad šita galybė niekada nesugrius, nebent būtų trečias pasaulinis karas... TSRS į mano sąmonę buvo įdiegta kaip duotybė, su kuria reikės gyventi iki grabo lentos. Tai prieštaringas jausmas: iš vienos pusės, nuolatinis savęs gailėjimas, kad nesu ir nebūsiu laisvas, o iš kitos – išgyvenimo instinktas, kad turiu kažkaip prisitaikyti ir gyventi.
