Apie klausymąsi: kodėl kiti mūsų nesiklauso ir kaip išmokti susikalbėti?

Dėstytojaudama vis svarstau, kaip geriausia į pusantros valandos užsiėmimą sudėti tai, ko galima mokytis ištisus metus – kaip klausytis kito, arba, kitaip, kaip įgyti aktyvaus klausymosi įgūdžių. 

„Mes manome, kad klausomės, bet labai retai klausomės su tikru supratimu, tikra empatija. Vis dėlto būtent tokio ypatingo pobūdžio klausymasis yra viena stipriausių man žinomų jėgų, įgalinančių pokytį“, – teigė Carlas R. Rogersas.

Šiemet studentai, draugiški ir atviri, man sako, kad viską apie aktyvų klausymąsi jau žino, gyvenime intuityviai jį taiko, sunku tik sulaikyti save nuo savo nuomonės išsakymo klausantis kito. Aš, žinoma, džiaugiuosi: nieko nėra geriau už intuityvius klausymosi gebėjimus. Vis tik dalis manęs išlieka skeptiška – ar tikrai taip lengva kokybiškai klausytis, ar tikrai užtenka vien įprastų bendravimo įgūdžių, susiformavusių augant?

Gal ką tik suaugusiems žmonėms to užtenka, bet esu visiškai įsitikinusi, kad vyresnėms kartoms (tarp jų ir maniškei) tai nėra savaime lengvas ir įprastas dalykas. Galiausiai svarstau, ar nebus klausymosi įgūdžiai iš tų, kuriuos reikia lavinti nuolat. Juk kaskart sutinkus žmogų, seną pažįstamą ar visai nematytą individą, tenka vis kitaip jo klausytis. Kartais klausytis reikia švelniai, empatiškai, „rogersiškai“ nesikišant, kitais kartais – aktyviai klausiant ir perfrazuojant, kad pavyktų kuo labiau suprasti, ką žmogus sako, jaučia ir galvoja.

Tokiam lankstumui reikia daug pastabumo, kokios būsenos yra žmogus, ko jis nori pokalbio metu. Reikia ir adekvatumo situacijai suprasti – jei tai pokalbis prie kavos puodelio su geriausia drauge, klausytis ir gilinti pokalbį turbūt teks kitaip, negu kai tai bus pokalbis darbe su kolegomis.

Daugelis mūsų turbūt ne sykį yra pasijutęs neišgirstas ir neįdomus, kartais net neegzistuojantis, išnykstantis šalia kitų žmonių. Ne sykį turbūt esate pastebėję ir save patį neleidžiantį būti kitam, o tik plepantį apie save. Turbūt pažįstamas ir jausmas, kaip kartais skaudu būti negirdimam, bet ir kaip kartais sunku klausytis kito. Tad šiame straipsnyje nutariau išsakyti kelias mintis, skirtas tiems, kurie nori tapti geresniais klausytojais arba kurie nori suprasti, kodėl kartais patiriame, kad kiti mūsų nesiklauso.

Tie, kas lanko psichologo konsultacijas ar psichoterapiją, dažnai gerai pajaučia, koks brangus yra laikas, ta viena valanda per savaitę, kai konsultacijas lankančio žmogaus iš esmės tiesiog klausosi kitas žmogus. Ir klausosi iš tikrųjų, sakyčiau, 100 procentų, reaguoja, klausia papildančių klausimų, domisi kliento savijauta, nuolat primena klientui stebėti savo kūno pojūčius ir jausmus.

Kas yra aktyvus klausymasis?

Ir dabar, kai kartais suima profesinis kuklumas ir pagalvoju, už ką gi moka man mano klientai, primenu sau, kad valanda per savaitę, kai žmogaus kažkas iš tikrųjų kokybiškai klauso, tikrai yra verta tų pinigų, kuriuos psichoterapija kainuoja.

Beje, tai turi ir ilgalaikį išliekamąjį efektą – pirmiausia, per tokį asmeninį pavyzdį imi mokytis klausytis kitų. Paskui pradedi mokytis klausytis savęs paties.

Aktyvus klausymasis – ne tas pats, kas tiesiog įprastas klausymasis. Tai klausymasis, kai klausytojas yra aktyvus, net jeigu išoriškai nieko ir nedaro.

Taigi situacija, kurioje žmogaus klausomasi, gali būti gydanti (žinoma, psichoterapija nėra vien tik klausymasis, taikomos ir kitos intervencijos, bet bazinė technika yra neatsietina nuo aktyvaus klausymosi ir psichoterapeuto nuostatos, nusiteikimo ir noro būti tuo aktyviu klausytoju).

Aktyvus klausymasis – ne tas pats, kas tiesiog įprastas klausymasis. Tai klausymasis, kai klausytojas yra aktyvus, net jeigu išoriškai nieko ir nedaro. Tai reiškia, kad klausytojas išties girdi norėdamas suprasti, ką kalbėtojas sako ir išgyvena. Tai ir technikų rinkinys, kuris padeda gilintis į kalbėtojo mintis, reaguoti į jas ir skatinti, gilinti pokalbį.

Aktyvaus klausymosi pradmenis aš pati įgijau dar studijų metais paruošiamuosiuose kursuose „Jaunimo linijoje“, ten to buvo mokoma ištisus šešis mėnesius. Praktikuodavomės vienas su kitu, simuliuodami įvairias situacijas.

Pamenu, kad pirmosios pamokos buvo apie aktyvų tylėjimą, taip, tai irgi labai svarbi, gal net pagrindinė technika, kai prasmingoje tyloje ar su minimaliais įsiterpimais tiesiog klausomasi kito žmogaus. Kartais toje tyloje išsigirsta koks nors sudėtingas jausmas, o kartais tyla paskatina žmogų kalbėti ir atsiverti, nes jis supranta, kad nereikės skubėti, kad klausytojas skirs jam reikiamą dėmesį.

Sunku klausytis, kai nuobodu ir neįdomu

Aktyvaus klausymosi reikia mokytis, gilinantis į technikas, bet ir stebint save bendravimo situacijose. Galima netgi užduoti sau klausimą – o kas trukdo man klausytis? Kada pertraukiu kitą? O kada nuklystu mintimis į savo gyvenimą ir nebedalyvauju pokalbyje, nors mano fizinis kūnas dar vis jame?

Tačiau technikos visada liks tik tuščiais įgūdžiais, jeigu nebus svarbiausio dalyko – noro klausytis. Mano studentai, diskutuodami apie sunkumus klausytis, dažnai įvardija, kad sunkiausia klausytis, kai neįdomu. Neįdomus kitas žmogus, o gal kartais tiesiog neįdomi pokalbio tema. Neįdomu ir kai kalbėtojas kalba per daug, tuomet ir pats klausytojas pasijaučia neįdomus savo pašnekovui.

Kokybiškam pokalbiui reikia, kad abu pašnekovai bent kažkiek gebėtų aktyviai klausytis vienas kito, kad jie vienas kitam būtų nors kiek įdomūs.

Ir, žinoma, čia akivaizdu, kad kokybiškam pokalbiui reikia, kad abu pašnekovai bent kažkiek gebėtų aktyviai klausytis vienas kito, kad jie vienas kitam būtų nors kiek įdomūs, kad jie gebėtų ne tik kalbėti, bet ir dėmesingai tylėti.

Šioje minties linijos vietoje man norisi kiek pagilinti klausymosi ir nesiklausymo temą, prieinant prie bazinių bendravimo ir ryšio mezgimo aspektų – susidomėjimo kitu ir buvimo įdomiam (ar jautimosi, kad toks esi) kitam, empatijos patyrimo ir gebėjimo būti empatiškam.

Mano manymu, situacijose, kai žmogus jaučiasi neišgirstas ar neįdomus, neretai įsisuka problema, kad žmonės vieni kitiems tiesiog būna neįdomūs. Dažniausiai jie to nepripažįsta ir slepia savo nuobodulį po mandagiomis frazėmis, paviršutiniškais pokalbiais, veiklomis, kuriomis užsiimant nereikia daug kalbėtis, bet galima apsimesti, kad būni kartu, alkoholyje ir juokeliuose, nebūtinai skoninguose ir dažnai dvelkiančiuose patyčių ir pašaipų aromatu, užgožiančiuose monologuose, kai kito buvimas šalia tapatus veidrodžio pasistatymui greta...

Kuo čia dėtas veidrodis?

Ir čia sustosiu. Nes užsiminiau apie veidrodį, simbolį to, kas gali lemti kokybiškų santykių nebuvimą. Grubiai tai pavadinti galima narcisistiniais asmenybės bruožais, o jei švelniau – galbūt neišmylėtumu ankstyvuose vaikystės santykiuose, atspindžio iš kito svarbaus žmogaus stoka ir iš to einančia kasdiene savo paties atspindžių suaugystės santykiuose paieška.

Apie narcizus ir narcisizmą populiariojoje literatūroje ir žiniasklaidoje šiuo metu tiek daug informacijos, kad kartais darosi kraupu – kodėl taip lengvai vartojami tokie žodžiai?

Kraupu todėl, kad tokie drąsūs etikečių klijavimai visada siejasi su projekcijos mechanizmu (savo šešėlinių, neįsisąmonintų asmenybės dalių projektavimu į kitus žmones, vėlgi naudojant juos kaip veidrodį). Kuo labiau skaldome, skeliame pasaulį į „mes“ ir „jie“ arba „aš“ ir „jie“, tuo daugiau autonomiškos projekcijos galima įtarti šiose sąveikose. O, remiantis analitinės psichologijos pradininku Carlu Gustavu Jungu, kuo autonomiškiau pasąmoninės gynybos (projekcija – viena iš jų) dalyvauja mūsų gyvenimuose, tuo žiauresnė ir kraštutiniškesnė gali būti viso to išdava.

Taigi, vadindami ir diagnozuodami kitus žmones narcizais, atmetame savo pačių narciziškumą, lyg jo neturėtume. Tačiau, žiūrint realistiškai, vargu ar daug yra mūsų visuomenėje žmonių, kurie neturi nė užuominos narcisizmo bruožų savo viduje. Pavyzdžiui, noras pasigirti, išsiskirti iš kitų ir būti įvertintam jau galėtų būti narcisistinis bruožas. Nepripažinti, jog jį turi, atrodytų labai nereflektyvu.

Sugrįžtant prie klausymosi, norisi paminėti kelias mintis iš jungiškosios krypties psichoanalitiko Mario Jacoby knygos „Individuacija ir narcisizmas“. Narcisizmo tema šitoje knygoje nagrinėjama įvairiapusiškai ir be vertinimų (kurie taip mėgstami narcizinėje mūsų visuomenėje). M. Jacoby rašo, kad mūsų narcizinė dalis gali subręsti (visa knyga iš esmės apie tai, kaip tai gali pavykti), o tai atsiskleidžia pirmiausia nauju humoro jausmu (rodančiu, kad žmogus išmoko pripažinti savo netobulumą); empatijos gebėjimo išsivystymu (signalizuojančiu, kad žmogus išlenda iš objektinių santykių (tų, kuriuose kitus matai kaip veidrodį) ir pradeda kitus matyti kaip atskirus subjektus, vertingus savaime ir neturinčius kaip nors patvirtinti asmeninės savivertės); kūrybinės energijos suaktyvėjimu (nes tikslas jau bus ne įrodyti savo tobulumą, bet kurti tai, kas atspindi tikrąją savastį) ir išminties užgimimu (apimančios gyvenimo laikinumo, savaiminės žmogaus vertės ir kitus klausimus).

Matyti kitą, kaip vertą būti šiame pasaulyje savaime, įdomų savo savitumu, atskirą ir ypatingą, – kokybiško klausymosi ir, žinoma, kokybiškų santykių pagrindas.

Taigi, norint būti iš tikro geru klausytoju, svarbu pradėti susipažinti su savo narciziškąja dalimi, pereiti deficitines įtampas, neturinčias humoro jausmo, ir tik tuomet įsileisti empatijos gebėjimą į savo gyvenimą. Matyti kitą, kaip vertą būti šiame pasaulyje savaime, įdomų savo savitumu, atskirą ir ypatingą, – kokybiško klausymosi ir, žinoma, kokybiškų santykių pagrindas.

Čia noriu paskatinti skaitytoją savęs paklausti, kokia jūsų paties ar pačios nuostata kito žmogaus atžvilgiu. Ar jums įdomu būti su kitu žmogumi? Ar tą žmogų matote kaip atskirą, ar galite susidomėti jo ypatybėmis, net jeigu kažkas jums ir nepatinka, netinka? Kaip galėtumėte tai keisti, jei jaučiate, kad reikia tai keisti? Kokia jūsų vidinė dalis trukdo susidomėti kitu? Kas jumyse yra neišmylėto, nepamatyto, nepastebėto? Ar galite pats ar pati tai išskleisti ir matyti savyje? Kas dar galėtų pabūti jūsų atspindžiais, jeigu tokių jums trūksta?

Šie klausimai apie trūkumą ir neišmylėtumą neišvengiamai skaudūs ir sudėtingi. Nėra lengva į juos atsakyti, nelengva ir pripažinti, kad kažko viduje trūksta. Bet jeigu pavyksta, noriu bent trupučiuką paskatinti refleksiją apie tai, kad nebūtina naudotis kitais žmonėmis (kurie to nenori), siekiant atstatyti savo vidines savivertės namo sienas.

Eidama link šių kelių, galbūt per daug neišplėtotų, bet, tikiuosi, įkvepiančių, minčių pabaigos, noriu priminti, jog iš tikro mums pasisekė. Dauguma mūsų, gyvenančių šiandien, aplink save turime žmonių, su kuriais galime praktikuoti aktyvų klausymąsi. Noriu tikėti, kad galime rasti ir žmonių, kurie pabus mūsų aktyviais klausytojais.

Turime daugybę galimybių ieškoti įvairių kitiems nekenkiančių būdų, kurie gali mums padėti pasijusti išklausytiems. Mums pasisekė, nes dauguma mūsų turime laiko klausytis. Turime ir laiko bei galimybių reflektuoti, kokie klausytojai esame, ko galbūt neišmokome vaikystėje, bet galime išmokti būdami suaugę. Taip pat turime labai daug erdvės, kurioje galime stiebtis į viršų mokydamiesi domėtis kitu, gerbti kitą ir, žinoma, klausytis kito. Ir kartu manau, kad turime atsakomybę su šiuo laiku elgtis išmintingai. Jeigu baisu likti neišgirstam, gal verta paanalizuoti, o iš kur kyla tokia baimė, kodėl tokia stipri vara veja mus nuolat garsiai rėkti savo nuomones ir patirtis, užuot išlaukus, kol kažkam ta nuomonė iš tikrųjų parūps, o ir žodžiai jai išsakyti susigulės ir susidės į prasmingą mintį?

O kartais gal ir priešingai, kodėl baisu išsakyti tai, ką galvoji, nuoširdžiai ir aiškiai, pasitikint kitu? Manau, kad turime ir atsakomybę gerinti savo klausymosi gebėjimus, mokytis klausyti kitų, išlaikydami tylos pauzes, be nerimo, kad kažko nespėsime, kad pokalbyje mūsų bus per mažai ir taip liksime nepastebėti ar išnykę. Galiausiai, manau, turime atsakomybę kartkartėmis siekti ir metalygmens, kalbėtis apie kalbėjimąsi ir klausymąsi, apie santykius, ko juose trūksta ir kas juose gera.

Grįžtant prie straipsnio pradžioje pateiktos C. R. Rogerso citatos, empatiškas klausymasis – stipriausia jėga, įgalinanti pokytį. Tad jei gyvenime norisi pokyčių, svarbu rasti, kas klausytųsi, ir nuolat mokytis klausytis.