Aktorius Gytis Ivanauskas labai dėkingas sunkiu etapu padėjusiems draugams, bet sako: „Jie išeidavo ir niekas nežino, kas vykdavo po to.“ Su mama, kaip pasakoja LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“, jis šokdavo iki šešių ryto, ji buvo jo geriausių draugų geriausia draugė. G. Ivanauskas ir vadindavo mamą vardu it draugę, kuri, tiki, iki šiol padeda išspręsti įvairias situacijas.
Aktorius, šokėjas ir choreografas, „Gyčio Ivanausko teatro“ įkūrėjas, vadovas, režisierius – be abejo, tai pats G. Ivanauskas. Nenusakomo amžiaus artistas dėl smulkios kompleksijos kviečiamas plačiam vaidmenų spektrui, savo žinomumo aukštumas pasiekė dar auksiniu Kauno dramos teatro laiku. Dirbęs ir tebedirbantis su garsiausiais scenos profesionalais G. Ivanauskas savo vardu garantuoja kokybę, bet viskas, ką apie jį girdime, – profesinis gyvenimas. O koks yra jis, kai atsitraukia nuo teatro? Pašnekovą kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Dažnai apie save girdi gerų dalykų ar retai?
– Žinai, kai stengiesi daryti 100 procentų, tiek, kiek tau atrodo, kad yra maksimumas, nors kartais galbūt gali padaryti dar daugiau, visą laiką ir stengiuosi, kad apie mane gerai atsilieptų, nes įdedu daug darbo ir pastangų. Bet piktų žmonių yra visą laiką, komentarų ir viso ko, tik aš dabar jiems visiems turiu stebuklingą atsakymą: „Nu i kas?“
– Kokioje šeimoje užaugai ir kur?
– Aš gimiau ir iki 16 metų gyvenau Ukmergėje. Mano tėtis buvo futbolininkas, o mama – psichologė. Kažkada prieš tai ji buvo anglų kalbos mokytoja ir atvažiavo iš Plungės į Ukmergę atlikti praktikos. Ten jis ją ir nuskynė.
– Kada tu apsisprendei, kad reikia patraukti Vilniaus miestan?
– Aš mokiausi dailės mokykloje ir ją pabaigęs pratęsiau studijas dar metus, o viena iš mokytojų pasiūlė: Čiurlionio menų gimnazijoje yra stojamieji. Bet aš bandžiau stoti jau vienuoliktoje klasėje, kas tais laikais buvo neįmanoma. Jeigu stoja į baletą, stoja į penktą, į aštuntą, bet kad stotų į vienuoliktą, taip nebuvo. Susitranzavau mašiną, susikroviau visus darbus į iš tėvų paklodės pasiūtą dėklą...
Mes buvome labai labai artimi, šokdavome klubuose iki šešių ryto. Visi bernai ją nešiojo ant rankų. Mes galėdavome kalbėti apie viską taip atvirai, ko net su kai kuriais draugais negali padaryti.
– Tai ambicijų turėjai nuo jaunystės.
– Turėjau, bet važiavau tiesiog – man pasiūlė nuvažiuoti ir pabandyti, ir aš: gerai. Ir aš įstojau į tą Čiurlionio menų gimnaziją. Grįžau į Ukmergę ir sakiau tėvams: aš įstojau. Sako: ką tu čia nusišneki, nebesvajok. Tai reikėjo sulaukti dar rugsėjo 1-osios, kai su mama nuvažiavome kartu, kad ji tikrai įsitikintų, jog aš tą padariau.
Pabaigiau ten Dailės skyrių ir kažkodėl į Dailės akademiją stoti nenorėjau. Ten buvo visokių peripetijų, Dailės akademijos dėstytojai nelabai mėgdavo stojančiųjų iš Čiurlionio menų gimnazijos, buvo laikai, kai kažkodėl dvi įstaigos...
– Tiesiog jiems reikėjo neapdirbto deimanto. Jie norėdavo patys formuoti savo braižą, o vaikai ateidavo jau su tam tikru suformuotu požiūriu.
– Aš galvojau, kad nesivelsiu į tą gandų ir pletkų sūkurį, kaip alternatyvą pasirinkau Gedimino technikos universitetą. Niekada nebuvau tiksliukas, bet galvojau, kad architektūra yra šalia to, ką aš norėčiau daryti, – pabandysiu. Įstoti į architektūrą man pritrūko kelių balų.
Antra specialybė popieriuose buvo įrašyta statybų inžinerija. Ir aš įstojau į statybų inžineriją, tik labai greitai supratau, kad tai visiškai ne mano. Niekada gyvenime nebuvau tiksliukas, visą laiką buvau humanitaras. Bet iki šiol prisimenu, kad transponuotos matricos transponuota matrica yra pati matrica. Dabar, kai pagalvoju, – logiška.
– Tu nuo vaikystės buvai toks plastiškas ar tai išmokti dalykai?
– Ne, turbūt ir į Muzikos ir teatro akademiją įstojau dėl to, kad buvau grynas neapdirbtas deimantas, iš to molio galėjo minkyti. Bet kažkada vaikystėje Ukmergėje vienas iš būrelių buvo pramoginių šokių. Vaikystėje lankiau ir dziudo, ir futbolą, ir krepšinį, ir kažkokių gyvūnėlių priežiūros būrelį. Įstojęs į statybų inžineriją iš karto supratau, kad tai visiškai ne mano, manęs ten netraukė, mano širdis yra ne ten. Kaip ir vaikystėje nuėjęs du kartus į dziudo supratau, kad nenoriu daužytis, geriau piešiu arba šoksiu. Visą laiką linkau į meną.
Į aktorinį įstojau paraleliai besimokydamas statybų inžinerijos ir dar būdamas Čiurlionio menų gimnazijos paskutinėje klasėje. Lankiau dramos būrelį pas Titą Varną ir klasiokė pasiūlė: nueik, nes trūksta bernų. Aš sakiau, kad neturiu laiko, o klasiokė sakė: nueik, pabandysi, nepatiks, išeisi. Kaip nuėjau, taip iki šiol neišeinu.
Kai įstojau, po dviejų savaičių supratau, kad tai yra tai, ko man reikia. Žinote, kaip būna: kažką darai, stengiesi, bet nepavyksta, rezultatas – ne iki galo, o ten galvojau: aš galiu daryti viską, galiu scenoje numirti, bet ne suvaidinti, o jei taip atsitiktų, man būtų gera.
– <...> Kad jau prakalbome apie teatrinę šeimą, noriu pakalbėti ir apie tavo paties šeimą, kas turbūt yra tavo mama. Tavo santykis, ryšys su mama kažkoks ypatingas, dar ypatingesnis buvo tas komunikavimas su tavimi, tavo draugais. Tavo mamos vardas Aldona?
– Taip, Aldona.
– Ir tu ją vadindavai Aldona?
– Taip.
– Atsimenu, kad visi tavo draugai ir draugės ją mylėjo, visi ją pažinojo.
– Ji buvo mano geriausių draugų geriausia draugė. Kai kurie žmonės, kurie į savo mamas kreipiasi „jūs“, ko aš niekada nesuprasdavau, man sako: kodėl tu savo mamą vadini Aldona? Bet sakau: jos toks vardas, kaip man ją vadinti, Irena? „Tai ne – mama.“ Bet sakau: ji ir taip man yra mama, o jos vardas Aldona, tai kodėl aš ją turiu pravardžiuoti?
Taip, mūsų santykis buvo toks, kad... Gali sakyti: oi, niekas tokio santykio neturi ir turbūt neturės gyvenime, bet mes buvome labai labai artimi, mes šokdavome klubuose iki šešių ryto. Mano chebra, visi bernai ją nešiojo ant rankų. Mes galėdavome kalbėti apie viską taip atvirai, ko net su kai kuriais draugais negali padaryti. Tai buvo kažkoks neįkainojamas dalykas.
Žinote, kaip sako: taip myliu savo mamą... O tai buvo... Kai ji išėjo, liko skylė. Na, numirė mama. Numirė, tai ką padarysi. Ne – atrodo, kad išplėšė gabalą, ir tu žinai, kad ten nebeužsisiūs.
Tikrai ačiū mano draugams, kurie mane prižiūrėjo. Be jų būčiau išėjęs iš proto. Bet draugai išeina ir niekas nežino, kas vykdavo po to.
– Prieš kiek laiko iškeliavo tavo mama?
– Prieš metus, bet ji iki šiol padeda ir man, ir mano visiems draugams. Atsitinka kokia nors kuriozinė situacija ir vis tiek išsisprendžia, mes su draugais sakome: matai, kaip Aldona saugo? Aš tikiu tais dalykais. Labai tikiu mintimis ir energija, kad tai, ką mes čia patiriame, ką čia būdami išgyvename, tėra mažytė didžiulio dalyko dalis. Man atrodo, yra dar tiek daug, ko mes dar nežinome. Kartais gi jauti dalykus intuityviai. Man atrodo, mes patiriame tik paviršių.
– O kaip tu išvis išgyvenai po to, kai tavo mama išėjo anapilin?
– Kažkaip gyvenu. Galima sakyti: oi, didesnio skausmo niekas negali patirti ir panašiai. Aš net nežinau, kaip tą paaiškinti. Ir dabar tarp draugų juokauju, visi žvengia, bet niekas nežino, kaip man yra šūdinai.
– O sako, kad po metų truputėlį palengvėja.
– Supratau, kodėl taip sako. Todėl, kad, kol metai nepraėjo, kiekviena diena buvo pirma be to žmogaus.
– Jeigu tu dar taip šnekėsi, aš pradėsiu bliauti kartu su tavimi, nes tu jau bliauni.
– Ne, aš prisižliumbiau tiek, kad... Tikrai ačiū mano draugams, kurie mane prižiūrėjo. Be jų būčiau išėjęs iš proto. Bet draugai išeina ir niekas nežino, kas vykdavo po to.
Patiri, kad nebeturi kam nunešti gėlių. Turi, kam nunešti, tik nebepaduosi į rankas. Patiri tuos dalykus – kitą kartą per Motinos dieną man turbūt bus lengviau. Turbūt.
– Dabar papasakok man apie tą bobą su ragais. Kaip ji ten vadinasi?
– Ta boba su ragais vadinasi Lolita Zero.
– Ką ji ten daro ir kodėl?
– Oi, labai sudėtinga situacija. Manęs žmonės klausia, kas vis tiktai atsirado pirmiau: ar „Eurovizija“, ar Emilio filmas, ar Lolita Zero? Tuo metu mes iš tikrųjų mėtėme pėdas, kad būtų neaišku, kas čia pirmas, – višta ar kiaušinis? Ko mes ten tik nedarėme... Taip sumėtėme pėdas, kad praėjo ketveri ar penkeri metai ir aš jau dabar neatsimenu, kas atsirado pirmiau.
– Aš turiu tau didelį komplimentą, kaip moteris, kuri gerai įvaldžiusi meną avėti aukštakulnius. Niekada nesugebėčiau su jais išdarinėti tokių triukų.
– Aš juokaudavau, bet kiekviename juoke yra dalis tiesos. Sakydavau ir dabar sakau: nė viena moteris su kablais nevaikšto geriau negu aš.
Vienas dalykas, tai man buvo ne naujiena. Teatre aš jau buvau sukūręs turbūt du moteriškus vaidmenis. Kartais per kokias baliuškas, kai draugei skauda kojas, mes keičiamės batais.
– Ar Lolita Zero yra atskiras personažas su savo istorija, ar jis yra tu?
– Ne, aš visada puikiausiai atskiriu, kur yra scena ir kur yra gyvenimas. Aš dar kartą pasikartosiu: aš namuose kiaušinienės su kablais nekepu.
Aš įrašinėju dar keletą naujų dainų, kas man irgi yra tokia visai nauja praktika ir kas yra faina. Suradome tą muzikos stilių, bet tą aš galiu daryti kaip personažas, kaip Gytis Ivanauskas niekada neturėčiau ambicijų būti dainininku.
Visas pokalbis – vasario 10 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
