Milijonai skaitytojų visame pasaulyje pasirengę gaudyti kiekvieną Freidos McFadden romaną, o ji slapstosi po slapyvardžiu ir tik neseniai atskleidė savo tikrą vardą! Kodėl ji dangstėsi slapyvardžiu, atskleidžiama leidybos namų „Balto“ pranešime žiniasklaidai.
Šį pavasarį išskirtiniame interviu „USA Today“ rašytoja prisipažino, kad realiame pasaulyje yra Sara Cohen, kuriai ką tik sukako keturiasdešimt šešeri. Tais retais atvejais, kai gerbėjams pasirodo viešumoje, ji užsideda peruką („bet tik todėl, kad nežinau, kaip tinkamai susitvarkyti plaukus“), o akiniai nėra konspiracijos dalis, jų reikia ir kasdien.
„Mano gyvenimas kur kas nuobodesnis nei tas, kurį aprašau romanuose“, – pabrėžė.
Velnias dėvi gydytojo chalatą
Gerbėjai ir žurnalistai iki šiol yra atkapstę tik kuklias McFadden gyvenimo smulkmenas. Ji pati kartą išsitarė gimusi Niujorke, šiuo metu su šeima gyvenanti netoli Bostono. Pagal išsilavinimą – medikė, jos specializacija – smegenų traumos. Prieš kelerius metus asmeninėje svetainėje rašė nenorinti, kad pacientai žinotų apie jos pomėgį rašyti: „Daugumai tai, ko gero, netrukdytų. Tačiau pati nežinau, kaip jausčiausi sužinojusi, kad mano gydytoja parašė romaną apie vieną po kito žudomus chirurgo pacientus. Tikriausiai nesaugiai. Todėl paprasčiausia apie tai nekalbėti. Atsiverti galima visada. Bet žodis – ne žvirblis.“
Rašyti jai patiko dar mokykloje, netgi lankė kūrybinio rašymo pamokas. Jau tapusi medike nutarė įgyvendinti vaikystės svajonę ir išleisti romaną. Tiesa, viena po kitos leidyklos rankraščiui pasakė „ne“, bet ji nutarė nenuleisti rankų ir pasinaudoti savilaida populiariajame „Amazon“. Pradėjo ne nuo trilerių, o nuo moteriškos grožinės literatūros – įkvėpta garsiojo romano „Ir velnias dėvi Prada“ parašė savąją versiją „Velnias dėvi gydytojo chalatą“ („The Devil Wears Scrubs“), kuri pasaulį išvydo 2013 metais.
„Medicinos praktika yra kur kas baisiau nei mados pasaulis. Norėjau skaitytojams papasakoti, ką man teko patirti. Ši knyga ir jos tęsinys, kurio veiksmas vyksta dešimtmečiu vėliau, – į grožinį pasakojimą sudėti mano atsiminimai“, – prisipažįsta McFadden.
Kuo galima tikėti?
Romanai apie medikų gyvenimą sulaukė palankių atsiliepimų, tad svajonę įgyvendinusi gydytoja nutarė rašyti toliau. Kadangi nuo seno dievino trilerius, perėjo prie šio žanro – ėmė rašyti knygas, kurias patiktų skaityti pačiai. Ir dar milijonams skaitytojų. Dabar jos CV – daugiau nei 25 trileriai, tarp jų – ir autorę išgarsinusi „Tarnaitė“ (išleido BALTO leidybos namai). Netrukus lietuviškai pasirodys ir tarp antrojo „Tarnaitės paslaptis“ ir trečiojo „Tarnaitė stebi“ romanų įsiterpusi trumpa istorija „Tarnaitės vestuvės“.
Plačiai atvertas žvilgsnis į aplinkybes ir veikėjus – viena iš paslapčių, kodėl McFadden knygos nuolat įsitaiso populiariausiųjų sąrašuose. Kiekvienas veikėjas čia ne toks, koks atrodo, visi turi ką slėpti, o naujas siužeto vingis apverčia iki tol dėliotą pasakojimą. Doriausias personažas gali pasirodyti pamišėlis psichopatas, beširdis žudikas, o neabejotinas įtariamasis – stebuklingas gelbėtojas. Tikėti negali nei kieno nors žodžiais, nei savo akimis. „Vienintelis žmogus, kuriuo galiu pasikliauti, esu aš pati“, – sako viena iš „Tarnaitės“ veikėjų Milė. Ir galbūt irgi klysta.
Įdomiausi McFadden veikėjai – psichologinio paribio ir užribio žmonės. Jei „Tarnaitę“ būtų parašiusi kokia aktyvistė akademikė, apžvalgininkai aikčiodami cituotų mintis apie moterų priešybę ir vienybę. Tačiau McFadden pakanka darbščios gerų romanų autorės šlovės. O neišvengiamas medikės sarkazmas suteikia tikroviškumo – autorė įtikinamai ironizuoja apie prabangią kliniką, skirtą žmonėms, turintiems ne tik psichikos sutrikimų, bet ir pinigų, arba pašiepia nuobodžiaujančių Bruklino poniučių gyvenimo būdą. Laikai keičiasi, o pasiturinčios ladies who lunch („pietų liūtės“) – ne.
Pribloškia lengvumas, su kuriuo gudrus manipuliatorius įtikina artimiausius žmones savo aukos psichine negalia. Viens, du, trys – ir štai jau visi kaimynai žino, kad tavo žmonai varžteliai atsisukę. Kartą prilipusią pamišėlės etiketę sunku nusilupti – viskas, ką pasakysi ar padarysi, bylos tavo nenaudai. Iš pirmo žvilgsnio aiškų vaidmenį turintys veikėjai – netikusi žmona, gražus, kilnus ir turtingas vyras, dėl šeimininko galvą pametusi prasisiekėlė tarnaitė, niūrus sodininkas – per gerus tris šimtus romano puslapių keliskart keičia kailį. Ir užvertęs paskutinį ieškai tęsinio – juk romano pabaigoje Milė turi naują darbdavę...
Nenuostabu, kad didžiulio populiarumo sulaukė ir pagal romaną „Tarnaitė“ pastatytas filmas, kur herojes įkūnijo aktorės Sydney Sweeney ir Amanda Seyfried. Holivudas pasiryžęs ir toliau kaitinti gerbėjų aistras – jau ekranizuojamas ir tęsinys „Tarnaitės paslaptis“.
Per metus – krūva naujienų
F. McFadden gerbėjams neleidžia atsipalaiduoti: šių metų pradžioje pasirodė trileris „Dear Debbie“, netrukus bus galima atsiversti dar vieną – „The Divorce“, o rudeniui anonsuojamas naujas. Lietuviškai ką tik išleistas romanas „Nekviesta viešnia“, birželio pabaigoje lentynose atsiras jau minėta trumpa istorija „Tarnaitės vestuvės“, iki metų pabaigos turėtų pasirodyti ir „Niekada nemeluok“. Taip pat verčiami romanai „Dear Debbie“, „The Tenant“ ir „The Boyfriend“.
S. Cohen vis dar neatsisakė medikės darbo, tiesa, ligoninėje pasirodo itin retai – kaip pati prasitarė interviu, tik kartą ar porą per mėnesį. Trilerių meistrė savo oficialiame puslapyje prisistato taip: „Freida su savo šeima ir kate gyvena sename trijų aukštų name su vaizdu į šėlstantį vandenyną, kiekviename žingsnyje girgždančiais laiptais, kuriame niekas neišgirs, jei klyksi. Nebent rėksi tikrai garsiai.“
