„Pradedu gyventi taip, kaip seniai svajojau“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ tikina dainininkas Ovidijus Vyšniauskas. Nėra lengva, nes yra visiems reikalingas, daug dirba ir koncertuoja, tačiau nebevaržo savęs, jei nori kažką pamatyti ar įsigyti. Ne vieną santuoką nutraukęs vyras sako, kad kaip peilis į širdį smidgavo vaikai, tačiau ypač džiaugiasi, kad su jais palaiko puikius santykius.
O. Vyšniauskas – žymus Lietuvos estrados dainininkas ir kompozitorius, kurio balsas ir stilius dažnai lyginami su Joe Cocker. Vien iš to, kad O. Vyšniausko pavardė mūsų scenose skamba jau daugiau kaip tris dešimtmečius, galima suprasti, kokio tai lygio atlikėjas. Jis pirmasis atstovavo Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse, groja net keliais instrumentais, koncertavo ir keliavo po pasaulį su roko operomis ir miuziklais, buvo garsių televizijos projektų dalyvis ir komisijos narys, rengia solinius koncertus.
Tačiau net aštuonis albumus išleidęs maestro nė neapsimeta, esą muzika – visas jo gyvenimas. O. Vyšniauskas – jau tris vaikus užauginęs ir dar sykį santuokai pasiryžti nepabijojęs vyras. Meilė ir muzika – ko daugiau reikia? Jį kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Tu visą laiką turėjai motociklą, nuo jaunystės ar dabar neseniai įsigijai?
– Rimtai tai jau turiu trejus metus, o šiaip visąlaik norėjau ir neturėjau. Turėjau tokių pirpaliukų, bet norėjau kažko rimtesnio. Galvoju, kad jau truputį pradedu gyventi sau, reikia kažkokį žaisliuką pasidovanoti.
– Tai jaunystėje turėjai motociklą?
– Ne, kniaukdavau nuo tėvo. Jis jų turėjo ne vieną. Darydavau rakčiukus iš kieto medžio, obels, bet jie sulūždavo. Paskui iš vinies išplakdavau, užlenkdavau, išdildydavau pagal rakčiuką ir turėdavau savo. Tada žaisdavau. Visko buvo: buvau ir į tokį upelį įsivertęs, ir prispaustas motociklo buvau. Buvo visokių nutikimų. Aš žinojau, kad tai pavojinga, bet vis tiek man buvo smagu.
– Neseniai skaičiau kažkokį tavo interviu, sakei, kad gyveni savo aukso amžių. Taip ir yra?
– Pradedu gyventi taip, kaip seniai svajojau. Po truputį pradedu gyventi sau. Nėra taip lengva, nes kažkaip esu visiems labai reikalingas, bet tas reikalingumas, ko gero, mano misija. Tačiau jau pradedu gyventi sau, nes anksčiau – ir leki. Pravažiuoji ir galvoji: kaip būtų gerai kada nors... Vadinasi, niekada. Dabar pamatai – dabar, nes kada nors nebus. Stengiuosi atsigriebti už praeitį.
– Bet labai daug dirbi, turi daug užsakymų, koncertų.
– Daug dirbu. Esu visiems reikalingas, gal galvoja: nebeilgai dainuos?
Pradedu gyventi taip, kaip seniai svajojau. Po truputį pradedu gyventi sau. Nėra taip lengva, nes esu visiems labai reikalingas, bet tas reikalingumas, ko gero, mano misija.
– O pats kaip galvoji – ar ilgai dainuosi?
– Nežinau, kad smagiai dainuojasi, tai ir dainuoju. <...> Suvalkijoje buvo miesto šventė, tai ten kiek mano amžiaus, tiek ir jaunesnių, gal daugiau ir jaunimo. Daug jaunimo, man smagu, kai renkasi vaikučiai, šoka. Matau Lietuvos ateitį. Yra tų vaikučių, visi neišvažiuos.
– Papasakok man, kaip susituokei. Kodėl per karantiną?
– Na, kam dabar, Edita, tau pasakoti – tu viską žinai!
– Žinau, nes buvau tavo liudininkė.
– Paėmiau ir susituokiau. Aš pripratęs: kada kur sunkiau, tai aš ten, niekas nesikiša, tai aš įsikišu. Kodėl gi ne – matyt, negaliu pasikeisti.
– Kaip tu reagavai, kad visi aptarinėjo, jog Vyšniauskas vedė žymiai jaunesnę žmoną ir t. t.? Visi galvojo, kad tai labai didelė naujiena.
– Kiti galvojo, kad maestro nusipirko grožį, jaunystę. Na, nusipirkau – taupykite.
– Kaip judu susipažinote? Labai gera istorija, kaip prikūlei tą kavalierių.
– Pirmą kartą aš ją pamačiau dideliame koncerte, kur buvo daug žmonių, bet aš pamačiau. O prieš tai susapnavau. Kažko nedasapnavau, piktas prabudau... Kaip tik buvo dukros, visi suvažiavę, sakau: kokį aš sapną, vaikai, sapnavau – tokią tautiškais rūbais apsirengusią... „Ai, tėveli...“ Iš tikrųjų, sakau, tokį sapną sapnavau, prabudau – man buvo liūdna.
Vieną kartą Palangoje išeinu į sceną – sėdi prieš mane. Na, galvoju, viskas. Bet juk nepulsiu ten ant kelių. Dainuoju, dainuoju, o ji į mane nekreipia dėmesio, bet man buvo geriausia išeitis, kai prie jos pradėjo kabinėtis kažkoks įėjęs, truputį nesureguliuotas. Aš supratau, kad ten niekas daugiau jos negins, ir šiaip pilietiškai man pasidarė gaila, galvoju: sėdi įmitę vyrai, nemato, kad griebia šokdinti per prievartą... Na, nenori žmogus, ne tie laikai. Tai aš padėjau mikrofoną.
Ai, nėra tai malonūs dalykai. Kai tas ekscesas vyksta, gerai, bet po to kažkaip... Galėjo ir nebūti.
– Tai kuo jam baigėsi?
– Jam baigėsi nekaip, o aš jau paskui buvau tas apgynęs. Taip pradėjome kalbėtis ir viskas, prisėdau po darbo.
Man vaikai buvo peilis į širdukę, bet ką padarysi. Matyt, man nesisekė. Kai dabar atsisuka visas filmas, man iš tikrųjų nesmagu dėl to, ką esu pridirbęs. Bet ką aš galiu padaryti? Taip išėjo.
– O tu šiaip mušeika buvai jaunystėje?
– Visaip būdavo. Du etatai – groji ir mušiesi. Visko būdavo. Mes visi lankėme sporto mokyklas, vyrukai tokie – nepastumsi, bet visos treniruotės prasidėjo su desantininkais. Plakdavomės oi oi oi... Buvome dviem metais jaunesni, bet labai apylygiai. Marijampolėje buvo sovietų armijos desantininkų pulkas.
O paskui nežinau... Nei aš kažkoks didvyris, nei galiūnas, bet pamatai kokį nors nelaimingą žmogelį, kurį kažkas skriaudžia, man neina praeiti. Būdavo, kariuomenėje iš kažko keliese tyčiojasi... Buvau pirmas, už visus tarnavau 2 mėnesiais ilgiau.
– Vis būdavai pasiunčiamas pabūti vienas.
– Jei negroju, tai sėdžiu kalėjime, bet man patikdavo neiti į kareivines, kur visi knarkia, sapnuoja namus, rėkia, per mėnesieną vaikščioja, – aš vienutėje. Lietuvių buvo ir valgykloje, ir sandėliuose, atnešdavo vaisių, net gitarą.
<...> Galvojau, geriau civilių kalėjime turbūt. Aš negalėjau pakęsti, jog kažkokiems invazistams turiu dar atiduoti duoklę, kad jie užėmė mano tėvynę, išniokojo. Aš dar jiems turiu atidirbti dvejus metus, dar priesaiką duoti, kad juos ginsiu! Tai man buvo nesuvokiami dalykai, tai aš ten tuos ruselius dėdavau, nesiaiškindavau, nes buvo priešiškumo jausmas.
– Pasakyk, kaip ten tau vis susiklostydavo, kad kiekvieną sykį, kai skiriesi, taip ir išeini pasiėmęs meškeres ir batus, vis iš naujo reikia pradėti. Reikia daug sveikatos turėti vis iš naujo tą gyvenimą pradėti?
– Tai nėra gerai, nėra malonu. Žinoma, man vaikai buvo peilis į širdukę, bet ką padarysi. Matyt, man nesisekė. Nesugebėjau būti... Iš tikrųjų visi faini žmonės, su kuriais buvau, bet aš nesugebėjau. Kai dabar atsisuka visas filmas, man iš tikrųjų nesmagu dėl to, ką esu pridirbęs. Bet ką aš galiu padaryti? Taip išėjo.
Su nė vienu vaiku nesu susipykęs, kontaktas superinis. Su visais tariamės, visi suvažiuoja – tas gerai, kad vis tiek liko, kas yra labai brangu.
– O kaip išvažiavai į „Euroviziją“?
– Dabar atrankos, viskas kažkaip civilizuotai, o anksčiau... Kažkas pasitarė, kažkas veža, kažkas kažką skiria... Pamatė, kas gerai, – jis tegul važiuoja. Nei mes ką supratome... Mus į repeticiją užmiršdavo paimti. Na, sudalyvavau. Aprengė vienas dizaineris – atkeršyčiau jam... Gerumu – kada nors padovanosiu jam tą kostiumą.
– O tai tas kostiumas buvo baisus?
– Gal dar būna baisesnių, bet kai dainuoji su tokiu rūbu, kuris nei scenai, nei gatvei, nei muštynėms, nei šokiams, tada dainuoti sunkiau, bet tai niuansas. Viskas buvo ontrep, kaip žemaičiai sako.
Visas pokalbis – vasario 17 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
