Skirtumai šokiruoja, tačiau čia ir slypi pasaulio žavesys, portalui LRT.lt sako televizijos laidų vedėjas Ignas Krupavičius, per porą mėnesių pabuvęs ir karo tarnyboje, ir skurdžiau gyvenančiuose Afrikos kraštuose, ir prabanga tviskančiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jis neabejoja – kelionės ne tik plečia akiratį, bet ir keičia žmones, padeda persidėlioti vertybes, kitaip pamatyti artimą žmogų.
– Porai mėnesių buvai pradingęs iš televizijos ekranų – baigiantis vasarai kelioms savaitėms sugrįžai į karo tarnybą, ten galėjai atnaujinti žinias, paskui iškeliavai pakeliauti po platųjį pasaulį, Tanzaniją ir Jungtinius Arabų Emyratus...
– O sugrįžęs žiūrėjau į rudeniškai auksinį Vilnių ir jaučiausi tarsi patekęs į savotišką kosmosą – rodos, ką tik kepino 30 laipsnių karštis, o čia – lietuviška dargana. Taip supranti, kad pasaulis ir didelis, ir mažas, vienas etapas pasibaigia, prasideda kitas... Išties buvau labai pasiilgęs laidos „Labas rytas, Lietuva“ žiūrovų.
– Bet pradėkime iš pradžių. Kai kalbėjomės prieš tavo sugrįžimą į kareivines, prisipažinai, kad pirmą kartą teko stoti į tam tikrą akistatą su savimi, o šios ne visada būna malonios. Ar ir šįkart buvo savotiškų akistatų, o kareivinės tapo tam tikros terapijos vieta?
– Šįkart viskas buvo kiek kitaip, lengviau – keliaudamas jau žinojau, kas manęs laukia. Ir iš tiesų tos penkios savaitės prabėgo akimirksniu – tai buvo daugiau nei puikios atostogos, labai gerai praleidome laiką su broliais kariais žygiuose, miškuose, poligone... Pratybos ir atnaujintos žinios pridėjo man, kaip kariui, daugiau tvirtybės ir stiprybės, o kareivinėse praleistas laikas – labai turiningas, tiesiog neįkainojamas. Akistatų su savimi taip pat nebuvo. Gal todėl, kad šįkart tarnyba truko trumpiau.
Pamatėme tikrumą, kurį ne visuomet galima pamatyti mūsų dažnai butaforiniame pasaulyje.
– Turbūt valgydamas kareivišką maistą ir daug aktyviai judėdamas grįžai palengvėjęs...
– Tiesa, grįžau visapusiškai palengvėjęs – ir kūnu, ir siela, ir širdimi. Tačiau po tarnybos pakako mėnesį paatostogauti ir kūnas vėl grįžta į senas vėžes... Ne taip paprasta griežto režimo laikytis kasdienybėje.
– Tu po kareivinių į įprastą kasdienybę negrįžai, patraukei į Afriką. Kas judu su žmona Vaida ten paviliojo?
– Turbūt gyvenime nereikia nieko planuoti – likimas ir jo ženklai tave pasiekia. Nepasakyčiau, kad labai ilgai renkamės kelionę, kartais pakanka to, kad šalies pavadinimas skamba ganėtinai egzotiškai. Taip nutiko ir su Tanzanija. Kai prieš metus rinkomės bilietus, per sekundę apsisprendėme keliauti būtent ten.
– Turbūt po Lietuvos tai buvo didelis kontrastas, tiesa?
– Tanzanijoje praleidome apie 10–11 dienų. Nukeliavę į šalies šiaurę buvome užsisakę viešbutį tik vienai nakčiai – norėjome ten nuspręsti, ar norime toje vietoje pabūti ilgiau, ar norime keliauti toliau. Taigi, pirmiausia aplankėme garsiuosius Afrikos nacionalinius parkus, tada skridome į Zanzibarą, kur laukė gražiausi paplūdimiai.
Trumpai apibūdinti kelionę sudėtinga, tačiau ten pamatėme tikrumą, kurį ne visuomet galima pamatyti mūsų dažnai butaforiniame pasaulyje. Turbūt labiausiai Afrikoje ir sužavėjo nesuvaidintos žmonių emocijos. Jie tikrai nežiūrėjo į mus kaip į turistus, iš kurių galima uždirbti. Jie visada noriai siūlė savo pagalbą. Galbūt tiesiog mes esame sugadinti ir į viską žiūrime labai įtariai, bijome, kad kiekviename žingsnyje mus nori apgauti.
Gyvenimas per trumpas, kad laikytumėmės ko nors per daug įsikibę, ypač jei tai neteikia mums malonumo.
Ten tarsi atsidūrėme ant žemės ir pamatėme natūralumą ir žmonių šypsenas. Nesvarbu, kad jie gyvena nepritekliuje. Vaikų šypsenos, žmonių atvirumas, atsidavimas kitataučiui, kitos odos spalvos žmogui – stebėtinas. Rodos, mes dar tik mokomės priimti kitatautį, kitos rasės atstovą.
Suvokėme, kad gyvenimas duotas toks, koks duotas, ir turime jį gyventi pasimėgaudami. Kad ir kokiomis sąlygomis gyvename, turime surasti, dėl ko šypsotis. Nereikia geisti svetimos laimės – juk viskas priklauso tik nuo mūsų. Kokią laimę susikuriame, tokią ir turime.
– Deja, turtingesnėse pasaulio šalyse normalu laimę matuoti daiktais – kalnais drabužių, prabangesniu automobiliu, erdviu namu. Kaip suprantu, Afrikoje žmonės yra laimingi ir to neturėdami. Galbūt susimąstėte apie vartotojiškumą, kuris yra kasdienis mūsų palydovas?
– Mes ir prieš tai apie tai galvojome, po truputį stengiamės būti sąmoningesni – neapsikrauti daiktais, juos prikelti antram gyvenimui, dalytis ir pan. Juk jei norime gyventi tvariau ir tausoti gamtą, pirmiausia turime mažinti vartojimą.
Žinoma, sudėtinga tai padaryti, juolab kad Lietuva yra šalis, pirmaujanti pagal prekybos centrų skaičių vienam gyventojui. Turime daug, vartojame daug ir vertybes turėtume apsvarstyti.
– Ganėtinai šviesiai kalbi apie Afrikos žmonių gyvenimą, nors tikrai sudėtinga nereaguoti jautriai, kai matai skurdžiai gyvenančius žmones.
– Galbūt todėl, kad keliaudamas jau mačiau panašių dalykų. Tai nebuvo mano pirmas susidūrimas su skurdžiai gyvenančiais žmonėmis, pirmą kartą tai išvydau viešėdamas Indijoje. Aišku, visi mes žmonės, tad tokie dalykai tiesiog negali nesukrėsti, iš pradžių patiri lengvą šoką.
Tiesiog likimas lėmė, kad vieni gimėme vienur, kiti – kitur, gyvename skirtingomis sąlygomis, tačiau, kaip ir minėjau, visi esame žmonės ir mūsų visų gyvenimas – laikinas, todėl reikia daugiau bendrauti, geriau pažinti kitas kultūras ir įvairovę.
Ir Afrikoje žmones iš pradžių pažinome nedrąsiai, atsargiai leidomės į pažintis, tačiau įsidrąsinę pradėjome kalbinti vietos žmones, išmokome kelias frazes vietos kalba ir pasidarė labai lengva ir smagu.
Kokią laimę susikuriame, tokią ir turime.
– Kokių frazių išmokai?
– Hakuna matata! – tai reiškia „be rūpesčių“, „nesijaudink“, polepole – kuriuo žmonės ragina mėgautis neskubant, iš lėto.
– Po Afrikos, kelioms dienoms stabtelėję kaimyninėje Lenkijoje, su žmona nėrėte į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE), taigi, galima sakyti, iš Afrikos skurdo – į Dubajaus spindesį... Koks kontrastas!
– Taip, rodos, Tanzaniją ir JAE skiria vos kelių valandų skrydis, nukeliantis į visiškai skirtingus pasaulius. Kaip sakiau, Afrikoje labiausiai sužavėjo žmonių tikrumas ir atvirumas, o čia tarsi patenki į dirbtinį spindesio ir blizgučių pasaulį, kur svarbiausia pastatyti kuo aukštesnį dangoraižį, kuo didesnį fontaną, pritraukti kuo daugiau turistų.
Ir pats Dubajus iš pradžių kėlė tam tikrą atmetimo reakciją, čia daug betono, mažai žalumos, daug dirbtinumo. Tačiau sutinki vietos žmones, pradedi gyventi jų ritmu ir supranti, kad ir čia galima susikurti savo ramybės ir tikrumo oazę.
Šalių skirtumai gali šokiruoti, tačiau tai ir yra pasaulio žavesys. Galbūt net nereikia lyginti skirtingų kraštų, galime tiesiog pasidžiaugti, kad pažindami kitas kultūras galime parsivežti labai skirtingų įspūdžių.
– Dubajuje aplankei jau 5-ąją savo pasaulinę EXPO parodą...
– Į parodas mane vis nuveda pusiau darbo, pusiau atostogų reikalai. EXPO yra didžiausia tokio masto paroda, kur gali bent kiek prisiliesti prie skirtingų pasaulio šalių, pajausti pasaulio pulsą. Beje, parodoje atrodo, kad pasaulis gyvena taikiai: šalia Izraelio paviljono – Palestinos paviljonas, netoliese įsikūrę Taivanas ir Kinija. Aišku, čia pasaulis netikras...
Kad ir kokiomis sąlygomis gyvename, turime surasti, dėl ko šypsotis.
– Sakoma, kad kiekviena kelionė keičia žmogų. Sutinki?
– Taip, tik manau, kad jos įtaka išsidėlioja ilgesnėje perspektyvoje. Taip ir praturtėjame – pamatę skirtingų žmonių, skirtingų kultūrų. Tik taip galime įvertinti savo gyvenimą iš tam tikro atstumo. Tik, kaip ir sakiau, ne viskas iš karto po kelionės nugula vidiniuose stalčiukuose.
– Akivaizdu, kad pora mėnesių atitrūkus nuo darbų buvo pilni įspūdžių, tiesa, ne kiekvienas ryžtasi daryti tokią pertrauką – rodos, baisu per daug atitrūkti. Galbūt esame per daug įsisukę į darbus ir per mažai susitelkę į laisvalaikį, asmeninį gyvenimą...
– Galbūt. Galbūt kartais ir prie daiktų per daug prisirišame, ir būstą įsigydami galvojame, kad jame gyvensime visą gyvenimą. Aš manau, kad ne pro šalį pasitikrinti, ar tikrai esi savo rogėse.
Galiausiai, juk gyvenimas per trumpas, kad laikytumėmės ko nors per daug įsikibę, ypač jei tai neteikia mums malonumo. Aplink yra daug įdomių dalykų, jie gali supurtyti ir atverti naujų galimybių. To bijoti nereikia.
Galbūt tiesiog mes esame sugadinti ir į viską žiūrime labai įtariai, bijome, kad kiekviename žingsnyje mus nori apgauti.
– Kelionė veikiausiai gali įnešti naujų vėjų ir į poros santykius – esame įpratę vienas kitą nuolat matyti įprastoje aplinkoje, rutinoje, o išvykus galbūt ir artimiausias žmogus gali kitaip atsiskleisti, pasirodydamas su nauja emocija ir įkvėpimu.
– Sutinku. Turbūt ne veltui sakoma, kad į rimtus santykius nerti nevertėtų kartu nepakeliavus. Kitoje aplinkoje atsidūrę žmonės atsiskleidžia, galbūt netgi būna daug atviresni ir tikresni. Galbūt kelionėje galite suprasti, ar šalia jūsų – tikrai tas žmogus. O tvirtiems ir ilgalaikiams santykiams kelionės taip pat visada išeina į naudą.
– Ar kada bandei suskaičiuoti, kiek skirtingų kraštų jau aplankei?
– Nemanau, kad skaičius turi prasmės. Tiesa, su žmona turime savų tradicijų. Namuose yra toks paveikslas, visas juodas, padengtas lipdukais. Aplankęs kokią nors šalį jos lipduką gali nuklijuoti ir atsiveria baltas plotelis. Kuo daugiau keliaujame, tuo daugiau plotelių mūsų paveiksle pabąla. Taigi, po kiekvienos kelionės turime savotišką ceremoniją – vakarieniaujame su visa šeima, dalijamės įspūdžiais ir nuplėšiame aplankytos šalies lipduką.
Suprantu, kad gyvenimo neužteks, kad galėtume nulupti visus lipdukus, tačiau tikrai – kuo daugiau pamatai, tuo šviesiau darosi. Nereikia skaičiuoti nei kelionių, nei aplankytų kraštų – į viską reikia žiūrėti paprasčiau ir mėgautis gyvenimo kelione.
Daugiau I. Krupavičiaus atostogų akimirkų – nuotraukų galerijoje.
