„Kad nusprendžiau savanoriauti, tėvams pasakiau tik po budėjimų maratono gavusi neigiamą COVID-19 testo rezultatą“, – portalui LRT.lt sako žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Rita Miliūtė, prieš pat šventes padėjusi medikams Vilniaus miesto klinikinės ligoninės skyriuje, kur gydomi COVID-19 pacientai.
– Kūčių išvakarėse nuėjote į pirmąjį savo budėjimą ligoninėje. Įrašą apie tai socialiniame tinkle pradėjote taip: „Mama norėjo, kad būčiau gydytoja. O aš nualpdavau ištiesusi bevardį pirštą kraujo tyrimui.“ Reikėjo daug ryžto?
– Kažkiek reikėjo – negali būti tikras, jog būsi naudingas, ar to visai nenorėdamas netapsi našta kitiems savanoriams ir personalui. Iš pradžių buvo truputį neramu, tačiau ėjau susikaupusi ir žinodama, kas manęs laukia. Greit paaiškėjo, kad pamačiusi kraują nealpstu, nesielgiu ar nereaguoju taip, kad trukdyčiau kitiems.
Jei išvydus kenčiantį, mirštantį (o pamatome ir vienų, ir kitų), sustingęs kampe stovėsi stiklinėmis akimis, iš tavęs nebus naudos.
– Kiek dažnai einate budėti ir kokius darbus tenka atlikti?
– Yra savanorių registracijos forma ir kas kada gali, tada ir registruojasi. Žmonės, kurie dirba įprastu darbo grafiku, dažniausiai budi anksti ryte, vakare ar naktį, o tie, kurių darbo grafikas lankstesnis, ateina dieną. Per šventes turėjau daug laisvo laiko, nes laidos buvo nufilmuotos iš anksto, tad į budėjimus eidavau kasdien. Dabar, kai vėl grįžo filmavimai, savonoriavimui galėsiu skirti mažiau laiko.
O darbų ten netrūksta: darome viską, ko reikia. Žinoma, tai pagalbiniai nekvalifikuoti darbai – padėti pavalgyti tiems, kurie negali, pasitikti į skyrių atvežamus pacientus ir juos palydėti, išlydėti pasveikusius ar palydėti ritualinių paslaugų įmonių darbuotojus, kurie išsiveža palaikus. Taip pat nešame šiukšles, dezinfekuojame paviršius, plauname grindis, nešiojame siuntinius ir pan.
O dar yra liftai, kurie yra labai seni ir veikia kitokiu, nei mums įprasta principu – pakilęs į kurį nors aukštą, liftą būtinai turi grąžinti į pirmąjį, kitaip jis liks kuriame nors aukšte ir visas korpusas liks be susisiekimo priemonės. Taigi liftininkas yra savotiškas ryšininkas.
Pagrindinė emocija – pyktis ant tų, kurie nesupranta ar dedasi nesuprantantys, kas vyksta ligoninėse, kone pasakoja, kad viskas yra išmislas ir nieko panašaus nėra.
– Nors savanoriai papasakoja, ką išvysta COVID-19 skyriuje, veikiausiai tie, kurie niekada ten nebuvo, negali tiksliai įsivaizduoti, kas iš tiesų ten dedasi. Koks buvo pirmasis jūsų įspūdis nuėjus į pirmąjį budėjimą?
– Negalėčiau pasakyti, kad mano lūkesčiai buvo kažkokie kitokie. Maždaug taip viską ir įsivaizdavau. Vis tik nėra taip, kad man staiga šovė į galvą mintis eiti savanoriauti ir aš tiesiog nuėjau. Buvome tam ruošiami, turėjome mokymus, buvo paaiškinta, kas ten bus, ko tikėtis, koks yra tinkamiausias būdas reaguoti tam tikrose situacijose.
Ko mažiausiai tikėjausi, tai kad pati ligoninė yra tokios būklės. Daug dalykų ten yra techniškai pasenę, jau nekalbant apie tai, kad ten yra labai daug moraliai pasenusių dalykų. Netgi tie minėtieji liftai tiesiog stringa. Jie gali tiesiog užstrigti tarp aukštų ir tada svarbu nepasimesti – reikia žinoti, kaip elgtis – nuvažiuoti į kitą aukštą ir vėl grįžti į tą, į kurį reikia.
Pati ligoninė yra graudi, nors joje yra ir kažkiek modernios įrangos, užtektinai apsaugos priemonių. Gydytojai ir ligoninės personalas sakė, kad dabar, priešingai nei buvo pavasarį, visko užtenka. Tačiau įsivaizduoju, kad savanoriai prie visko jau spėjo priprasti, ten atvykstantiems pacientams tikriausiai didesnis šokas.
Tas medikų puolimas skaudina ir žeidžia, ypač todėl, kad medikai patys net negali apsiginti.
– Jūs ir kiti savanoriai sakote, kad viską galima ištverti, prie visko galima priprasti. Jei jau skyriuje tvardote emocijas, kas būna užvėrus skyriaus duris? Kokius išgyvenimus išsinešate?
– Žinoma, nebūna taip, kad uždarai skyriaus duris ir visą tos pamainos atmintį palieki už jų. Viskas lieka galvoje. Ištverti įmanoma ir mes ištveriame, tiesiog žinome, kaip su tuo tvarkytis, kaip reaguoti ir darome viską, kad emocijos neužgožtų to darbo, kurio dirbti ateiname į skyrių. Jei išvydus kenčiantį, mirštantį (o pamatome ir vienų, ir kitų), sustingęs kampe stovėsi stiklinėmis akimis, iš tavęs nebus naudos. Tiesiog suvoki, kad nepaisant visko, kas dedasi aplink, tu čia atėjai tam, kad atlaisvintum rankas žmonėms, turintiems medicininį išsilavinimą, kad jie galėtų dirbti savo darbą.
– Vis tik, kokios emocijos lydi pamainai pasibaigus, kai jau nereikia galvoti apie tai, kad tavo emocijos gali trukdyti kitiems?
– Pagrindinė emocija – pyktis ant tų, kurie nesupranta ar dedasi nesuprantantys, kas vyksta ligoninėse, kone pasakoja, kad viskas yra išmislas ir nieko panašaus nėra. Pyktis ant tų, kurie pasakoja, kad COVID-19 nėra grėsmė. Sausio 1-osios rytą važiavau iš ligoninės ir pakeliui pamačiau prie picerijos sėdinčią grupę žmonių. Iš tolo pasirodė, kad jie be kaukių. Privažiavus arčiau įsitikinau, kad buvau teisi. Suskaičiavau aštuonis žmones. Po budėjimo kovidinėje zonoje pamačius tą vaizdą atrodo, kad nori prieiti ir pasakyti ką nors labai pikto.
Apie tai, kad nusprendžiau budėti jiems pranešiau tik tada, kai po budėjimų maratono gavau neigiamą COVID-19 testo rezultatą.
– Galbūt žinote, ar buvo savanorių, kurie po pirmo ar antro budėjimo suprato, kad tokio krūvio emociškai pakelti negali?
– Nežinau, ar buvo tokių atvejų, tačiau pastebiu, kad budėjimuose sutinku žmones, kurie drauge yra budėję ir kitose pamainose. Daugiausia savanorių yra iš Lietuvos šaulių sąjungos, kuri yra pusiau sukarinta organizacija. Matyt, dauguma ateina ir vėl. Kaip ir minėjau, tai veikiau gerai apgalvotas sprendimas, nes apmokymuose ne kartą buvome įspėti, kad jei neatlaikome, turėtume patausoti savo nervus ir eiti daryti kitų darbų, kur bus praprasčiau, arba jei turime abejonių, neturėtume eiti savanoriauti kovidiniame skyriuje.
– Esant tokiai situacijai nerimaujame ir eidami į parduotuvę, ar didelė baimė užsikrėsti, kai eini į kovidinį skyrių?
– Tik kvailiai nieko nebijo, tad natūralu, kad tam tikra baimė yra. Juolab, kad einame į vietą, kur, jei netinkamai saugaisi ar netinkamai naudoji apsaugos priemones, rizika užsikrėsti išlieka. Taigi kruopščiai vykdai visus nurodymus, naudoji dezinfekcinį skystį, nenusiimi apsaugos priemonių ten, kur negalima, o į raudonąją zoną eini dėvėdamas specialų kostiumą, dengiantį kiekvieną odos lopinėlį, išskyrus veidą, kurį dengia respiratorius ir skydelis. Be to, savanoriai yra testuojami. Po šventinio budėjimų maratono man atliktas testas buvo neigiamas. Kitų su manimi testuotų savanorių taip pat. Matyt, tinkamai saugomės.
– Feisbuke rašėte, kad ruošdamasi pirmam budėjimui galvojote apie savo tėvus. „Labai bijau dėl jų, jau amžiuj, ir baisiai jaudinasi dėl manęs ir brolio“, – pridūrėte. Kada paskutinį kartą juos matėte?
– Susitikę buvome rugsėjį, mano tėvai gyvena Kretingoje, o aš – sostinėje. Taigi per visą karantiną susitikę nebuvome. Kadangi negalėjau šiemet per Kūčias pas juos nuvažiuoti, pagalvojau, kad galiu nueiti pas kitus žmones, kuriems reikia pagalbos, ir nusprendžiau per šventes budėti ligoninėje.
– Esate su tėvais artimi?
– Taip, mūsų santykiai labai geri, tad nerimaujame vieni dėl kitų. Todėl apie tai, kad nusprendžiau budėti jiems pranešiau tik tada, kai po budėjimų maratono gavau neigiamą COVID-19 testo rezultatą. Ilgai slėpti negalėjau, meluoti nenorėjau, bet negalėjau jiems apie tai pasakyti neturėdama kaip jų nuraminti.
– Esate sakiusi, kad nenorite ir negalite tverti nepagarbaus elgesio su medikais.
– Tie, kurie guli kovidiniame skyriuje, suvokia, kad jei ne medikai, jie galbūt neišgyventų. Tačiau esu girdėjusi atvejų, kai medikai yra be pagrindo puolami, kaltinami. Pavyzdžiui tuo, kad geria kavą ir nieko neveikia. Taip ir norisi priminti, kad net jei ir turėtų laiko, dirbantys COVID-19 skyriuje kavos atsigerti negalėtų techniškai – kovidiniame skyriuje jie negali nusiimti skydelio ir respiratoriaus.
Visokių komentarų skaičiau ir po to, kai per šventes Vilniaus miesto klinikinės ligoninės COVID-19 skyriuose dirbantys medikai tarp pamainų sušoko šokį pagal dainą „Jerusalema“. Kad bent kažkas šventiško būtų. O žmonės sugebėjo aplieti juos pamazgomis, teigdami, jog medikams šokant, kažkam stojo širdys. Reikia būti nevispročiu, kad galvotum, jog medikai šoka tuo metu, kai skyriuose reikalinga jų pagalba. Tas puolimas skaudina ir žeidžia, ypač todėl, kad medikai patys net negali apsiginti.
