„Pirmoji naktis ligoninėje labiausiai suvirpino vidų. Per vieną pamainą – keturias valandas – iškeliavo trys žmonės. (...) Į tas nuolatines mirtis reaguojame, bet tai atbukina ir jos tampa skaičiumi. Kadangi mes, šauliai, vieni kitus pažįstame, tai kitam sakai: „Plius aštuoni, minus du“, – portalui LRT.lt pasakoja Šaulių būrio vadas Augustas Žukauskas, savanoriaujantis ligoninėje.
Šauliui įsiminė ir į ligoninę atvežta sunkiai serganti močiutė – matai, kad ji tikriausiai net ryto nesulauks, sako A. Žukauskas. Visiškai tuščiu stikliniu žvilgsniu žiūri į lubas, nereaguoja, todėl vis prisimeni ją ir pagalvoji – kaip jai, ar jau išėjo, ar dar ne, dalijasi šaulys.
A. Žukauskas pasakoja, kad gruodžio viduryje Šaulių sąjunga sulaukė ligoninės kreipimosi dėl savanorių pagalbos. Anot jo, tai ir buvo paskata prisidėti – juk šauliai ir pirmosios koronaviruso bangos metu budėjo mobiliuosiuose punktuose, jei reikėdavo, blokuodavo kelius, teikė kitą pagalbą.
„Įprasta, kad šauliai yra vieni pirmųjų, kurie padeda, teikia pagalbą valstybei. (...) Mus pakvietė – mes atėjome“, – sako A. Žukauskas.
Apie kasdieną lydinčias mirtis, užsipildančias ligoninės lovas ir savanorio kasdienybę – portalo LRT.lt interviu su Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje ir Santarų klinikose budėjusiu savanoriu A. Žukausku.
– Septynis kartus budėjote Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, o šiandien, aštuntąjį kartą, – Santaros klinikose. Koks buvo šis budėjimas? Būna ramesnių naktų ar dienų?
– Šis budėjimas buvo ryte, ne naktį, o paprastai budėdavau naktimis. Tai buvo pirmasis budėjimas reanimacijoje – tai visiškai kitoks budėjimas nei ligoninėje Antakalnyje.
Viena greitoji atveža du arba tris sergančius. Po vieną nebevežioja, tikriausiai visai nespėtų.
Ten visai kitokios užduotys – Antakalnio ligoninėje nuolat zuja, veža naujus ligonius, juos reikia padėti vežti į palatą, ruošti dokumentus, nes viena greitoji atveža du arba tris sergančius. Po vieną nebevežioja, tikriausiai visai nespėtų. O Santaros klinikose kiek kitoks darbas, dar negaliu palyginti, ar buvo rami pamaina, ar ne.
– Kas buvo kitaip? Ką čia darėte?
– Visiškai kitokios užduotys. Jei Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje mes buvome fizinė pagalba, kai reikia kur nors nueiti, atnešti, padėti, nuvežti ligonius, atvežti kokią nors dėžę... Toje ligoninėje liftai labai senoviniai, taigi yra liftininko pareigos.
Santaros klinikose visai kitaip. Čia yra toks darbas, lyg tave perkeltų iš automobilio į kosminį laivą arba bent jau į lėktuvą. Visai kita įranga, visai kitos užduotys.
Padedame dirbti su kritinės būklės pacientais, juos reikia kelis kartus per parą vartyti, dirbame absoliučiai visus darbus, ką reikia daryti su pacientais, kurie kelias savaites guli be sąmonės. Slaugome, padedame gydytojams su visomis užduotimis.
– Santaros klinikose buvo daugiau darbo su pačiais pacientais, daugiau kontakto su jais?
– Taip, čia gerokai daugiau kontakto su pacientais. Ligoninėje Antakalnyje, kai budėdavau naktimis, pagrindinis mano kontaktas būdavo pacientus sutikti ir padėti pristatyti juos į palatą. Tas kontaktas baigdavosi, o kitos užduotys būdavo daugiau ūkinės paskirties. (...)
Labai skiriasi – užeini į skyrių, tai didžioji dauguma ligonių Antakalnyje yra kalbantys, bendraujantys, o čia, reanimacijoje, yra vos keletas sąmoningų žmonių. Net ir tas kontaktas absoliučiai kitoks.
– „Facebook“ paskyroje rašėte apie tai, kad pacientų nespėja paguldyti, kad pacientai netelpa, turi palaukti. Kokie buvo pirmieji jūsų budėjimai, kokią situaciją ligoninėje pamatėte?
– Kai pradėdavau budėjimą, pirmiausiai nueidavau į priimamąjį pasiklausti, kiek likę laisvų lovų, kad galėtum prognozuoti, kas tavęs šiandien laukia. Laisvų lovų dažniausiai būdavo likę iki 10. Kažkas iškeliauja naktį – lova atsilaisvina. Prieš savaitgalį, prieš šventes gydytojai stengiasi išleisti žmones į namus, tada atlaisvinama šiek tiek vietų.
Antras budėjimas, pirmoji naktis ligoninėje labiausiai suvirpino vidų. Per vieną pamainą – keturias valandas – iškeliavo trys žmonės.
Pirmoji diena buvo pažintinė, pačioje pradžioje gydytojai dar nelabai suprato, nežinojo, kad yra savanorių. Dirbau ūkinius darbus – nunešti, pervežti darytis rentgeno, o vėliau, naktį, pradedi dirbti taip pat su gydytojų priežiūra, bet dirbi pakankamai savarankiškai.
Antras budėjimas, pirmoji naktis ligoninėje labiausiai suvirpino vidų. Per vieną pamainą – keturias valandas – iškeliavo trys žmonės. Taip pat per bičiulio pamainą iškeliavo, tada suvoki, kad tikriausiai, kai mane pakeis, per kito žmogaus pamainą taip pat iškeliaus.
– Viename įraše pasakojote, kad džiaugiatės, kadangi pirmąją jūsų budėjimo naktį nė vienas žmogus nemirė. Tačiau ryte iš kolegos jau gavote žinią, kad atvežtas sunkus ligonis numirė tiesiog ant rankų. Lydinti mirtis tampa ir gydytojų, ir jau savanorių dienos dalimi?
– Į tas nuolatines mirtis reaguojame, bet tai atbukina ir jos tampa skaičiumi. Kadangi mes, šauliai, vieni kitus pažįstame, tai kitam sakai: „Plius aštuoni, minus du“. Po truputį tai tampa skaičiais, nes tai visada vyksta, kiekvieną parą.
Toks išsireiškimas netinka, tikrai netinka, bet tai darosi normalu. Visuomenė tikriausiai prie tų skaičių taip pat tiek priprato, kad jų nebešokiruoja tai, kad miršta 50 žmonių, kas yra dvi mokyklinės klasės.
– Nebe taip jaudina žmones?
– Kaip sako – vieno žmogaus mirtis yra tragedija, 100 žmonių mirtis – statistika.
– Kaip jūs pats jaučiatės? Tiek psichologiškai, tiek fiziškai – girdime, kaip sunku išbūti su apsaugine apranga, jūs pats rašėte, kaip norisi, atrodo, paprasto dalyko – įkvėpti šviežio oro.
– Savijauta gera, nes visada partneris bus motyvuotas žmogus, kadangi eina tik labiausiai motyvuoti šauliai. Ten dirbant nėra jokios slogios nuotaikos – gyveni įprastu ritmu, tiesiog tavo užduotys galbūt neįprastos. Aš psichologiškai nejaučiu spaudimo. Žinau, kad yra, kas jaučia galbūt labiau, bet galiu pasakyti, kad mano draugai tikrai gerai laikosi.
Visuomenė tikriausiai prie tų skaičių taip pat tiek priprato, kad jų nebešokiruoja tai, kad miršta 50 žmonių, kas yra dvi mokyklinės klasės.
Be abejo, ryte važiuojant namo po pamainos pro mintis viskas prasisuka ne vieną kartą. (...) Vieną paskutinių budėjimų atvežė močiutę, mes su bičiuliu ją vežėme, mano bičiuliui tai buvo pirmas budėjimas.
O mes matome, kad močiutė tikriausiai net ryto nesulauks, ji visiškai tuščiu stikliniu žvilgsniu žiūri į lubas, nereaguoja, mes ją padėjome perkelti į lovą. Nori, nenori, vis prisimeni tą močiutę ir pagalvoji – kaip jai, ar jau išėjo, ar dar ne?
– Galbūt per budėjimą spėjate pasikalbėti su gydytojais – kaip jaučiasi jie?
– Kartais ir gydytojams būna taip, kad tos vienos mirties, kuri, atrodytų, turėtų būti eilinė mirtis, būna per daug. (...)
– Jūs situaciją ligoninėse pamatėte iš arti. Kaip jaučiatės, kai matote žmones, neigiančius situacijos rimtumą, bandančius apeiti karantino taisykles, apvažiavimus iš miestų, eiles parduotuvėse..?
– Aš jaučiu tik viena – pyktį. Kitaip negaliu – neapykantos nejaučiu, bet nuoširdžiai jaučiu visa savo širdimi pyktį, nes jie nesupranta, kad važiuodami nuveža mirtį kitam, kad gali nuvežti, kad gali parsivežti į savo šeimą, į savo ratą. Dėl ko? Kad į „Akropolį“ reikia? (...)
Labai sėkmingai atšventėme Kalėdas vienas kitam nepripirkę dovanų. Dovanos yra materialus daiktas, kuris iš tikrųjų neturi vertės. (...) Aš nesuvokiu, ką turi galvoti tas žmogus, kuris elgiasi visiškai absoliučiai nusispjovęs nuo atsakomybės. (...) Kiekvieno žmogaus požiūris, jei jis negerbia, nemyli to, kuris yra šalia, ką galima tokiam žmogui pasakyti?
