Iš pradžių skeptiškai į šokių projektus apskritai žiūrėjęs tituluotas šokėjas Justas Kučinskas, ryžęsis tapti projekto „Šok su žvaigžde“ teisėju, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ prisipažįsta – po kiekvieno teisėjavimo vakaro grįždavo įkvėptas reginio, tad tai troško patirti ir šiemet.
Projekto „Šok su žvaigžde“ teisėjas J. Kučinskas buvo ir pernai. Ar tai, kad jis į teisėjo kėdę sėdo ir šiemet, rodo, jog pernai teisėjauti buvo smagu?
„Man iš tiesų patiko. Kai buvau pakviestas dalyvauti šiame projekte, prisipažinsiu, neturėjau geros nuomonės apie šokių projektus apskritai. Man atrodė, kad ir pats šokis yra tapęs mažiau svarbus, o svarbios įvairios kalbos ir užkulisiniai dalykai. Šokio nuvertinimas mane, kaip šokėją, choreografą, skaudino. Apskritai populiariosios televizijos laidos mane šiek tiek gąsdina“, – kalba J. Kučinskas.
Tačiau jo nuomonė pasikeitė pradėjus dirbti su LRT ir pamačius, kaip visa komanda yra įsitraukusi, kad padarytų renginį puikų kokybės prasme, kad teisėjai – laisvi turėti savo nuomonę, jais pasitikima. Be abejo, anot jo, labai jautėsi ir BBC parama.
„Visi šie dalykai susidėjo į vieną gerą patirtį. Aš, tiesą sakant, po kiekvieno teisėjavimo vakaro grįždavau įkvėptas šio reginio, šventės. Norisi vėl patirti tokius vakarus“, – sako tituluotas šokėjas.
J. Kučinskas teigia bijojęs ne prodiuserių patarimų, kaip vertinti šokius, o to, kad kalba galimai pasisuktų ne apie šokimą – jam nesinorėjo, kad teisėjai taptų pramoginėmis lėlėmis, linksminančiomis žiūrovus. Tiesa, pastarųjų šiemet LRT į didžiąją studiją nekviečia – pandemija neišvengiamai šiek tiek pakoregavo ir „Šok su žvaigžde“ formatą.
Atrodo, kad judesys privalo išeiti. Mokytojas parodė, paaiškino – pyktis ant savęs, kodėl neišeina, galbūt nusivylimas. Galbūt tai kyla iš noro per greitai tobulėti.
„Tai didelis iššūkis projekto dalyviams ir profesionaliems šokėjams. Vis dėlto šokis, kaip įvykis, skirtas parodyti kitiems žmonėms. Paprastai parodymas vyksta arba scenoje, taigi žiūrovai yra pasiekiami, arba šokių aikštelėje, kur žiūrovai aplinkui, tu juos, jų reakcijas jauti. Net jeigu jie neploja, komunikacija vyksta.
Šokiu mes norime žiūrovui perteikti kažkokią žinutę. Ir štai studija bus tuščia. Bus kameros ir būsime mes, teisėjai. Atsakomybė būti ir įsitraukusiu žiūrovu, ir vertinančiu teisėju tenka mums. Man smalsu, kaip tai vyks, įdomu, kaip tai veiks, pakeis pačius pasirodymus“, – pasakoja J. Kučinskas.
Anot choreografo, jaudulio momentas, kuris nesant žiūrovų gali išnykti, šokėjui svarbus, nes suteikia gyvybės. J. Kučinskas tikisi, kad jaudulį pavyks sukurti kitais būdais, tačiau sykiu dalyviams pataria atsipalaiduoti.
Tituluotas šokėjas neslepia – paauglystėje būta akimirkų, kai šokti ir pats visai nebenorėjo. „Atrodo, kad judesys privalo išeiti. Mokytojas parodė, paaiškino – pyktis ant savęs, kodėl neišeina, galbūt nusivylimas. Galbūt tai kyla iš noro per greitai tobulėti. Taip nutinka sportiniuose šokiuose, nes, reikia pripažinti, šokame ne vien tam, kad mums patiems būtų smagu, bet ir tam, kad varžybose susirungtume su savo oponentais“, – mintimis dalijasi laidos svečias.
Pasibaigus profesionaliai šokėjo karjerai judesio mokyklą su žmona įkūręs J. Kučinskas sako nė kiek nuo šokio nenutolęs – tik dar labiau prie jo priartėjęs. Žinoma, ne prie tokio, kuris lydėjo visą gyvenimą, bet prie šokio, kaip judesio, apskritai.
„Man kyla klausimas, ką reiškia žmogui judėti, jeigu nebeskirstytume savo judėjimo galimybių į institucinius parametrus: sportas, viena disciplina, kita... Bet ką reiškia žmogui judėti apskritai? Kėliau tą klausimą“, – teigia J. Kučinskas.
Plačiau – spalio 3 d. laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
