Judesio mokyklos įkūrėjas Justas Kučinskas siekia į tai, kas įprasta, pažvelgti neįprastu žvilgsniu. Kad ir į vaikščiojimą, kurį atliekant sąmoningai galima atpalaiduoti mintis ir įgauti jėgų. „Daug kalbama apie kūną, kaip formą, kurią mes nuolatos tobuliname, bet retai savęs paklausiame, o kaip aš šį kūną vairuoju?“ – LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ sako jis.
Šokėją, filosofą J. Kučinską kalbina LRT RADIJO laidos „Vasaros popietė“ vedėjai Gabrielė Martirosian ir Ramūnas Zilnys.
– Įdomus dalykas tavo gyvenime – judesio mokykla. Manau, retam suprantama ši formuluotė. Kas yra judesio mokykla?
– Galimas dalykas, ši formuluotė nesuprantama, kaip ir daugybe aspektų mums nepažįstamas mūsų kūnas. Nuo mažens mokomės įvairiausių dalykų: šokti, žaisti krepšinį, kovos menų, įvairiausių kitų dalykų, bet retai kada paklausiame, ką žmogui reiškia išmokti judėti bendrąja prasme?
Mūsų kultūroje labai daug kalbama apie sveiką, gražų, daug galintį kūną – kūną, kaip daiktą, tam tikrą formą, kurią mes nuolatos tobuliname, bet labai retai savęs paklausiame, o kaip aš šį kūną vairuoju? Ne kaip jį taisau ir remontuoju, bet vairuoju, ką gali šis kūnas? Pati gamta užduoda mums šį klausimą, kai mes dar vystomės, esame vaikai – jie nuolat išbando save, savo judėjimo galimybes. Bet kažkuriuo metu pradedame šį klausimą užmiršti, tai, kas mums yra artimiausia, mūsų kūnas, lieka nuo mūsų paslėpta.
Pavyzdžiui, žuvis, plaukiodama vandenyje, vargu, ar gali pamąstyti apie vandenį. „Kaip šiandieną vanduo?“ – paklausė žuvis. Būtų labai keistas klausimas. Panašiai ir mes savo kūne esame betarpiškai. Klausimo, ką reiškia būti judančiu žmogumi, sau neužduodame. Judesio mokykla ir yra šito klausimo išskleidimas.
Bandome pasižiūrėti į žmogaus judesio galimybes per keletą perspektyvų: kas žmogui natūralu, kokias kultūriškai apibrėžtas formas žmogus gali atlikti: kovoti, šokti, žaisti, o tada klausiame, kas bendro tarp šitų dalykų. Studijuojame šiuos dalykus, kurie tampa įrankiais, per kuriuos žmogus atrakina bet kurią sporto discipliną. Žmogus pažįsta save, o kai pažįsta save, gali daryti bet ką.
Mūsų misija – pasižiūrėti į tai, kas įprasta, neįprastu žvilgsniu, pamatyti, ką dar galime: kad eiti galime geriau, kad pasivaikščioję galime atgauti jėgas, atsistatyti. Jeigu vaikščiotume ne teisingai, o sąmoningai, suprasdami, kas vyksta, būtume mobilesni, ne tokie sukaustyti.
– Bet atėjus ir bandant pažinti savo kūną kartais gali pagalvoti, kad nemoki vaikščioti, koordinuoti galūnių, kad jų – per daug, nors tai tik dvi rankos ir dvi kojos.
– Pažinimas prasideda nuo nuostabos: pasižiūrėti į save tarsi pirmą kartą, pamatyti savo ranką, suprasti savo alkūnę, kelius, klubus... Kai pasižiūrime iš naujo į, pavyzdžiui, ėjimo koordinaciją, pažvelgę atidžiau pamatome, kad tai be galo kompleksiškas dalykas – stovėti ant dviejų kojų.
Mūsų misija – pasižiūrėti į tai, kas įprasta, neįprastu žvilgsniu, pamatyti, ką dar galime: kad eiti galime geriau, kad pasivaikščioję galime atgauti jėgas, atsistatyti. Ėjimas – koordinacija, kuri mus pripildo jėgos. Jeigu vaikščiotume ne teisingai, o sąmoningai, suprasdami, kas vyksta, būtume mobilesni, ne tokie sukaustyti. Taip vaikšto pietiečiai, tautos, kurios arčiau žemės, kur daugiau ritmo, šokio, ekspresijos. Jeigu taip eitume iš vieno susitikimo į kitą, ateitume pailsėję ir geresnės nuotaikos. Tai, kas vyksta kūne, vyksta ir prote: jeigu sukaustome save eidami, įsitempiame ir mintyse.
– Ar turite vieną iš tų populiarių programėlių, kurios skaičiuoja, kiek kilometrų, žingsnių nueini per dieną?
– Labai geras klausimas, kuris principinis: ar apskritai reikėtų matuoti žingsnius, nubėgamus kilometrus?.. Tai suteikia motyvacijos, leidžia save palyginti su vakarykščiu savimi, bet gyvenimas – ne apie progresą. Mes kažkuriuo metu vystomės, bet kažkuriuo metu pasiekiame plokštumą, kreivė pradeda leistis, nebenorime savęs lyginti su tuo, kokie buvome jauni, todėl apskritai nustojame judėti: jeigu nebegaliu daugiau, nei anksčiau, tai kam išvis stengtis?
Matavimas turi keletą aspektų. Vienas iš jų – tarnavimas skaičiams, nusivylimas, nebegalėjimas jų pagerinti, padaryti progreso. Kitas dalykas, pamatuoti galime ne viską, tik tuos dalykus, kurie išreikšti kiekybiškai, o judesys savaime – kokybinis dalykas.
Plačiau – liepos 14 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
