Teisininko, pirmą algą gavusio už vaidmenį vaikų spektaklyje, o šiandien – garsaus renginių, televizijos ir radijo laidų vedėjo, „Radistų“ dueto nario Rolando Mackevičiaus kelias link rampų šviesų nebuvo nuobodus. „Tikiu, kad gyvenime daug dalykų numatyti iš anksto“, – sako jis. Ir nors tėvų raginimai susirasti rimtą darbą R. Mackevičiui nesutrukdė siekti karjeros, pats savo vaikų gyvenimo kreipti kuria nors linkme neketina.
Vasara – ne tik atostogų, bet ir naujų patirčių metas, kai moksleiviai ar studentai suka galvą, kaip užsidirbti, ir susiranda pirmuosius savo darbus. LRT.lt tęsia tekstų ciklą apie žinomų žmonių ir kūrėjų vasaros darbus, pirmuosius uždarbius.
R. Mackevičius tvirtina nuo mažens žinojęs, kokiu keliu nori žengti, – svajonę pasufleravo tuo metu populiarus serialas „Eli Makbyl“ (angl. Ally McBeal). „Nuo vaikystės svajojau tapti teisininku ir įsivaizdavau, kad su kostiumu žygiuosiu į darbą, ginsiu žmones ir gelbėsiu pasaulį“, – su šypsena portalui LRT.lt pasakoja R. Mackevičius.
Užaugus noras neišblėso, tad R. Mackevičius baigė net dvejas teisės mokslų srities bakalauro studijas. „Naudos iš jų – nulis“, – dabar juokiasi pašnekovas, aukštojoje mokykloje įgytų žinių praktiškai taip ir nepanaudojęs.
Su draugu, kuris irgi vaidino spektaklyje, ėjome namo, sustojome prie kioskelio ir galvojome: pirkti ką nors ar ne? Suspaudėme tuos pinigėlius – pagailo.
Gyvenime nutiko taip, kad jaunojo teisininko keliai pasisuko kita linkme. Tiesa, posūkis nebuvo netikėtas: kad R. Mackevičius turi artisto gyslelę, pastebėjo jo mokytoja. Ji vaikų spektaklyje jaunajam talentui patikėjo pagrindinį plėšiko Hocenploco vaidmenį – už jį, būdamas dar pradinukas, R. Mackevičius gavo pirmą uždarbį.
„Mokytoja pastatė spektaklį, pradžioje jį suvaidinome savo mokykloje, o paskui pradėjome rodyti kitose. Žiūrovų buvo prašoma už renginį susimokėti po litą. Mokytoja sau pinigų neėmė ir visą sumą po lygiai išdalijo aktoriams. Kaip šiandien prisimenu, mano pirmas uždarbis už spektaklį buvo 4,5 lito“, – pasakoja R. Mackevičius.
Staiga praturtėjęs vaikas tada ir pajuto, ką reiškia dirbti ir užsidirbti. „Buvo pasaka. Su draugu, kuris irgi vaidino spektaklyje, ėjome namo, sustojome prie kioskelio ir galvojome: pirkti ką nors ar ne? Suspaudėme tuos pinigėlius – pagailo. Tai buvo akimirka, kai pirmą kartą pajutau savo uždirbtų pinigų vertę“, – uždarbį, kurį gavo būdamas 11-os, prisimena R. Mackevičius.
Tiesa, kitą dieną jaunasis aktorius neatsispyrė – už uždirbtus pinigus nusipirko šokoladą, traškučių ir tuo metu itin populiarios plaukų želės.
Po kelių dienų man paskambino laidos redaktorė ir pasiūlė padirbėti televizijoje. Nedvejodamas sutikau ir dar paklausiau, kiek reikės primokėti, kad galėčiau tai daryti.
Pradėjęs lankyti vyresnes klases, R. Mackevičius aktorystę apleido, tačiau pasinėrė į socialinę veiklą. Būdamas 16-os, jis tapo Lietuvos moksleivių asociacijos nariu, vėliau – jos prezidentu, priklausė Lietuvos moksleivių parlamentui.
Aktyvus jaunuolis turėjo įdomų pomėgį – užsiiminėjo vadinamuoju bitboksu. Būtent dėl jo 2003-iaisiais pirmakursis R. Mackevičius buvo pakviestas pasisvečiuoti televizijos laidoje „Dušas“.
„Po kelių dienų man paskambino laidos redaktorė ir pasiūlė padirbėti televizijoje. Nedvejodamas sutikau ir dar paklausiau, kiek reikės primokėti, kad galėčiau tai daryti, – šypsosi R. Mackevičius. – Niekada nesiveržiau ką nors atlikti už mokestį. Labai mėgau pirma padaryti, o paskui būti už tai apdovanotas. Manau, taip yra iki šiol. Bet gal čia mano bėda – jei būčiau vaikęsis pinigų ir buvęs verslesnis, galbūt gyvenime viskas būtų buvę kitaip.“
Kartais imu baimintis, kad darau per daug, mąstau, gal reikia nurimti, kad neerzinčiau žmonių.
2007 metais pasikeitė televizijos, kurioje dirbo R. Mackevičius, valdžia, tad „Dušo“, kaip nepelningos laidos, buvo atsisakyta. Netrukus laidų vedėjas pasiprašė dirbti į neseniai įsikūrusią radijo stotį „Zip FM“.
„Radijuje jau buvo įsidarbinęs mano kolega Jonas Nainys. Vis girdėdavau jį grojantį klube ir juokaudavau: „Jonai, kada tave išmes iš to radijo ir priims mane?“ Netrukus Jonui pasiūlė kurti vakarinę laidą, tad jis nutarė susirasti partnerį.
Prisiminė mane – susiskambinome, pirmą vakarą pabandėme vesti laidą ir jau kitą dieną sulaukėme skambučio iš redaktoriaus. Jis pagyrė ir paragino galvoti naujos laidos pavadinimą. Taip atsirado „Radistai“, – pasakoja R. Mackevičius.
Netrukus darbų ratas įsisuko visu greičiu: radijas, renginiai, diskotekos, vėliau – sugrįžimas į televiziją, tinklalaidės, įvairūs projektai, laidų prodiusavimas, socialinių tinklų priežiūra. Kaip viską suspėti? Atsisėdi ir darai, sako R. Mackevičius.
„Kartais imu baimintis, kad darau per daug, mąstau, gal reikia nurimti, kad neerzinčiau žmonių. Bet paskui galvoju: jeigu spėju, jei man norisi, kaip aš galiu nedaryti to, kas patinka?“ – atvirauja R. Mackevičius.
Baigiau teisės mokslus, nes to norėjo tėvai. Jie ilgai – gal kokį dešimtmetį – įtariai žiūrėjo į mano veiklą, kol suprato, kad finansiškai laikausi stabiliai.
Tiesa, renginių vedėjo darbas nėra nei toks lengvas, nei vien malonus, kaip gali pasirodyti iš šalies, sako R. Mackevičius. Būna, kad po du renginius, į kuriuos susirenka po 800 žmonių, tenka vesti tris kartus per savaitę, darbas trunka 16 valandų, nužingsniuoji 20 kilometrų.
Vis dėlto R. Mackevičius šypteli – tikrai teisingas posakis „susirask darbą, kurį mėgsti, ir tau niekada neteks dirbti“.
„Visi mano darbai man mieli, tik labai nepatinka vairuoti, ypač kai tenka iš Vilniaus važiuoti, pavyzdžiui, į Klaipėdą“, – prisipažįsta R. Mackevičius.
Kad teisininkas tapo žinomu balsu ir veidu, matyt, bus sudėliojęs likimas, sako R. Mackevičius: „Tikiu, kad gyvenime daug dalykų yra numatyta iš anksto. Juk kai kurie žmonės ko nors labai siekia, o kitiems viskas tarsi nukrinta iš dangaus. Visko pasitaiko.“
Labiausiai bijau pražiopsoti ir nepastebėti vaikų pomėgių ir sričių, į kurias jiems įdomu gilintis.
Tapti tuo, kas yra dabar, R. Mackevičiui nesutrukdė ir tėvų raginimai susirasti „rimtą darbą“. „Baigiau teisės mokslus, nes to norėjo tėvai. Jie ilgai – gal kokį dešimtmetį – įtariai žiūrėjo į mano veiklą, kol suprato, kad finansiškai laikausi stabiliai. Senelė vis kartodavo: „Man labai smagu tave girdėti per radiją, bet kada susirasi tikrą darbą?“ Artimiesiems mano veikla atrodė kaip pramoga, nerimtas užsiėmimas.
Natūralu, juk mano močiutė pasaulį suvokia vienaip, jai atrodo, kad už ją viską turi padaryti valstybė. Mama mąsto kitaip – kad reikia turėti vieną stabilų darbą. Aš galvoju dar kitaip ir tikiu, kad kai užaugs mano vaikai, gal net nebeliks tokios savokos kaip darbas, bus tiesiog užduotys, kurias reikia atlikti“, – svarsto R. Mackevičius.
Dviejų vaikų tėtis sako nenorintis jų kreipti į vieną ar kitą pusę, nes tėvų užduotis – pastebėti ir padėti atžalai atrasti tai, kas patinka. „Labiausiai bijau pražiopsoti ir nepastebėti vaikų pomėgių ir sričių, į kurias jiems įdomu gilintis. Manau, atrasti tai, kas patinka, yra labai svarbu. Tai vaikams gali suteikti gerą profesiją, kuria jie mėgausis“, – sako R. Mackevičius.
