Už pirmąją paauglystėje gautą algą – ne šiaip kokią, o net 25 rublius – žurnalistė, prodiuserė, laidų vedėja Edita Mildažytė kaimo parduotuvėje prisipirko tiek braškių, kad uogoms yra alergiška iki šiol. Dar studijų metais pradėjusi dirbti televizijoje, E. Mildažytė nesibodėjo ir kitų darbų. „Juk reikėjo gyventi, dirbti ir užsidirbti“, – sako ji, tuo pat metu, kol sukosi ekrane, garinusi ir turguje pardavinėjusi sijonus.
Vasara – ne tik atostogų, bet ir naujų patirčių metas, kai moksleiviai ar studentai suka galvas, kaip užsidirbti, ir susiranda pirmuosius darbus. LRT.lt pradeda tekstų ciklą apie žinomų žmonių ir kūrėjų vasaros darbus, pirmąjį uždarbį.
Pirmą kartą sultingų sunkaus darbo vaisių E. Mildažytė paragavo būdama paauglė. Tuo metu per vasaros atostogas jaunuolius buvo įprasta vežti į darbo stovyklas, ten jų laukdavo žemės ūkio darbai. Nuo jų neišsisuko ir E. Mildažytė – nieko nelaukus, jai į rankas buvo įbruktas kauptukas ir nurodyta, kiek lauko vagų nuravėti.
„Pirmą sykį į, rodos, Naradavos valstybinį ūkį nuvažiavau 14-os. Įprastai ten visi tinginiaudavo, o aš iki pietų savo vagas nusiraviu ir darau, ką noriu: einu į mišką, ilsiuosi.
Pamenu, vieną dieną ateina į kambarį toks diedukas, klausia, gal kas gali nuravėti jo arus. Mat, jei vagos būdavo nuravėtos, žmogus iš kolūkio gaudavo ganyklos savo gyvuliams, o jei žemė būdavo neprižiūrėta, ją atimdavo. Visos mergos guli pavargusios nuo savo kauptukų, o man taip pagailo to senuko, tiek to, galvoju, nuravėsiu.
Praėjo pora dienų, žiūriu, ateina tas diedukas ir atneša man 25 rublius. Tais laikais tokia suma buvo kosmosas! Iš pradžių dar bandžiau atsisakyti, bet jis liepė paimti pinigus. Užsidirbusi pirmąją algą, už ją nusipirkau ir prisivalgiau tiek braškių, kad įsivariau alergiją visam laikui, ir šių uogų nemėgstu iki šiol“, – portalui LRT.lt pasakoja E. Mildažytė.
Nuėjau į darželį, prisidaviau vedėjai, kad norėčiau dirbti, ir mane priėmė – juk vasarą auklėtojos nori atostogauti, o vaikus prižiūrėti reikia.
Gardžių braškių tuo metu buvo galima paskanauti tik sezono metu, o ir kaina būdavo didelė – už kilogramą tekdavo pakloti 3 rublius. Svaiginančio kvapo uogų pripirkusi sau, sesei ir draugėms, E. Mildažytė tarp kaimo parduotuvės gėrybių kai ką išrinko ir tėvams.
„Toje parduotuvėje buvo geresnių, dar nematytų dalykų. Mamai su patėviu už 6 rublius nupirkau labai gražų butelį, maniau, jame kažkoks stebuklingas gėrimas. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo portveinas. Ko gero, jiems labai didelio entuziazmo nesukėlė, bet man tai tikrai padarė labai didelį įspūdį“, – prisiminimais dalijasi E. Mildažytė.
Tiesa, kaimo darbus E. Mildažytei teko dirbti ne tik valstybiniuose ūkiuose. Vasaromis ji važiuodavo į patėvio Leono kaimą, o ten laukdavo ne tik miškai ir ežerai, bet ir nenuravėti daržai, šienapjūtė.
„Kaime darbų netrūkdavo: tekdavo ir šieną vežti, ir tuos pačius arus ravėti, tik gyvulių nemokėjau prižiūrėti. Su karvėmis neturėjau jokių reikalų, o avys mane mikliai susukdavo į grandinę, – juokiasi E. Mildažytė. – Žinoma, po darbų laukdavo kaimiškos pramogos – eidavome maudytis, grybauti.“
Pasibaigus programai, susirinkdavau nešvarius artistų drabužius, grįždavau namo, juos išskalbdavau, atsikėlusi ryte išlygindavau, dieną eidavau į paskaitas, o vakare – į darbą.
Įsidarbino vaikų darželio auklėtoja
Tą pačią vasarą E. Mildažytė susirado ir kitą darbą, šįkart netoli namų, Vilniuje. Tada dar paauglė ji nuėjo pas vieno Lazdynų vaikų darželio vedėją ir pasiprašė dirbti su vaikais. „Nuo trijų mėnesių auginau seserį, nuo ryto iki vakaro stumdydavau po rajoną vežimą, kai sesuo paaugo, eidavau į lopšelį jos pasiimti, tad Lazdynuose mane visi pažinojo.
Nuėjau į darželį, prisidaviau vedėjai, kad norėčiau dirbti, ir mane priėmė – juk vasarą auklėtojos nori atostogauti, o vaikus prižiūrėti tai reikia. Iš pradžių dirbau auklyte, o paskui tapau auklėtoja. Dirbau su labai mažais, 1,5–2 metų, vaikais. Jie patys dar net nepavalgydavo, kur tau, nuolat reikėdavo stebėti, kad į burną neprisikištų smėlio“, – pasakoja E. Mildažytė.
Jaunąją „auklę Editą“ vaikai mylėjo. Kai, pasibaigus vasarai, E. Mildažytei teko grįžti į mokyklą, į darželį atsisakė eiti ir vienas jos auklėtinis.
„Vienas tėtis atvedė vaiką ir ėmė skųstis, kad šis nemėgsta ir jo niekaip nepavyksta pripratinti prie darželio. Viskas baigėsi tuo, kad tuos du mėnesius jis noriai eidavo „pas Editą į darželį“, miegodavo pietų miego, ir viskas buvo gerai. Tačiau vos nustojau dirbti, jis irgi nustojo lankyti darželį.
Po kurio laiko važiavau 23 autobusu, girdžiu, šaukia: „Aukle Edita!“ Mat taip jis mane vadindavo – ne auklėtoja, auklyte, bet aukle. Atsisuku, žiūriu per visa ilgą autobusą atbėga tas mano vaikas“, – prisiminusi juokiasi E. Mildažytė, vaikų darželyje dirbusi net kelias vasaras.
Vaje, kiek kelnių esu prilyginusi a. a. Povilaičiui, Gabaliui, sijonų – Čivilytei!
Nenusisekusi paštininkės ir valytojos karjera
Po kurio laiko E. Mildažytė nutarė pakeisti kryptį ir įsidarbino paštininke. Tiesa, neilgam, nes niekaip negalėjo įprasti anksti keltis.
„Darbas pašte buvo pasibaisėtinas reikalas, nes reikėdavo labai anksti keltis. Laiškai būdavo paskirstomi apie 6 val., kvartalas buvo nemažas, o iki 7 val. ryto reikėdavo viską išnešioti, kadangi spaudą žmonės pasiimdavo eidami į darbą. Mano paštininkės karjera truko tik kokias porą savaičių“, – pasakoja E. Mildažytė.
1984 m. E. Mildažytė įstojo į Vilniaus universitetą, į žurnalistikos studijas. Tiesa, iškart patekti į nemokamas dienines studijas nepavyko, tad teko ieškoti, kaip prasimanyti pinigų.
„Šių dienų kontekste tai skamba juokingai, tačiau tada, stodami į mokslus, vyrai turėdavo vienu balu daugiau vien todėl, kad yra vyrai. Jeigu po kariuomenės – dar plius balas. Jeigu su siuntimu iš provincijos kolūkio – dar vienas balas. Taip pat papildomas balas už tai, jei turi siuntimą iš žemės ūkio. O sistema buvo penkiabalė!
Aš likau pirmoji „už brūkšnio“. Galėjau lankyti paskaitas dieninėje studijų programoje, bet reikėjo pinigų, tad ėmiau ieškotis vakarinio darbo.
Iš pradžių bandžiau įsidarbinti valytoja netoli oro uosto buvusioje įmonėje. Mama ten turėjo pažįstamų, nuvedė mane pas direktorių, o jis į mane pasižiūrėjo ir klausia: „Jus tikrai norite čia dirbti?“ Tikrai, atsakiau. Visgi manęs ten nepriėmė, gal pasirodžiau per graži? – juokiasi E. Mildažytė. – Pradžioje labai nusiminiau, bet vėliau apsidžiaugiau, nes būtų tekę toli važinėti, o autobusai tuomet taip dažnai kaip dabar nekursuodavo.“
Garindavau džinsus ir sijonus, juos lygindavau, pakuodavau į maišus, o paskui, jei nebūdavo kam, pati juos veždavau į turgų ir pardavinėdavau.
Viešbutyje „Lietuva“ lygino scenos grandų drabužius
Po kurio laiko pirmakursės E. Mildažytės bičiulis, viešbutyje „Lietuva“ koncertavęs atlikėjas Žilvinas Bubelis pasiūlė pasikalbėti su programos vadovu ir paklausti, gal viešbutyje kokio darbo atsirastų ir E. Mildažytei. Darbo atsirado – žurnalistikos studentė įsidarbino lygintoja ir skalbėja.
„Tiesa, dirbau ne garsiajame 22-ame viešbučio „Lietuva“ aukšte – ten darbuotojams buvo draudžiama patekti, bet didžiuliame restorane apačioje. Pasibaigus programai, susirinkdavau nešvarius artistų drabužius, grįždavau namo, juos išskalbdavau, atsikėlusi ryte išlygindavau, dieną eidavau į paskaitas, o vakare – į darbą.
Darbe teko blizgučiais siuvinėti šokėjų pėdkelnes, plunksnomis puošti kepures, skalbti ir lyginti orkestrantų kelnes ir marškinius. Vaje, kiek kelnių esu prilyginusi a. a. Povilaičiui, Gabaliui, sijonų – Čivilytei!“ – prisiminusi kvatoja E. Mildažytė.
Beje, legendiniame viešbutyje E. Mildažytei teko trumpai pabūti ir dainininke, ir pasimatuoti šokėjos batelius. „Vytenio Pauliukaičio režisuotos programos pradžioje ant scenos išvažiuodavo raidės „Vilnius“. Kadangi šokėjų buvo tik tiek, kiek žodyje raidžių, jei kuri susirgdavo, tą raidę tekdavo išstumti man. Beje, dainavau ir įžanginę programos dainą“, – prisimena E. Mildažytė.
Tą dieną, kai pasirodė laikraštis, maniau, kad visi troleibuse skaito mano rašinėlį ir kad prie spaudos kioskų nusidriekė milžiniškos eilės vien dėl to mano pražydusio banano.
Studijų metais dirbo ir televizijoje, ir turguje
Nei pažintys su gerais bičiuliais tapusiomis garsenybėmis, nei 1987 m. laimėtas diktorių konkursas, tada trečiakursei E. Mildažytei užtikrinęs diktorės vietą Lietuvos radijuje ir televizijoje, netapo dingstimi užriesti nosį ir bodėtis kitų darbų – tuo metu, kai studijavo ir dirbo televizijoje, E. Mildažytė garino ir turguje pardavinėjo džinsus ir sijonus.
„Juk reikėjo gyventi, dirbti ir užsidirbti. Tuo metu jau buvau ištekėjusi, mano vyras kaip tik organizavo siuvimų, garinimų veiklą – kas prisimena plastmasinių karolių laikus, tam tai nebus nuostabu. Aš garindavau džinsus ir sijonus, juos lygindavau, pakuodavau į maišus, o paskui, jei nebūdavo kam, pati veždavau į turgų ir pardavinėdavau“, – prisimena E. Mildažytė.
E. Mildažytei į atmintį įsirėžė ir jos kaip žurnalistės debiutas. Kelią į žurnalistiką pradėjusi skintis dar iki studijų, ji prisimena džiaugsmą išvydus laikraštyje išspausdintą pirmąjį savo rašinį. „Kai stojome į žurnalistiką, reikėjo turėti portfolio, tik tada jis kitaip vadinosi. Jei nepristatydavai tam tikro skaičiaus išspausdintų darbų, man regis, net nepriimdavo paraiškos stoti į studijas.
Pirmąjį savo rašinėlį apie tai, kad Vilniaus botanikos sode pražydo bananas, parašiau „Vakarinėms naujienoms“. Tą dieną, kai pasirodė laikraštis, maniau, kad visi troleibuse skaito mano rašinėlį ir kad prie spaudos kioskų nusidriekė milžiniškos eilės vien dėl to mano pražydusio banano“, – šypteli profesinio kelio pradžią prisiminusi E. Mildažytė.
