Lietuvos žmonių su negalia sąjungos rengiamas ypatingų teatrų festivalis „Begasas“ šiemet buvo jubiliejinis, 20-asis. Festivalio įkūrėja ir meno vadovė kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė sako atradusi raktą, koks turi būti socialiai įtraukus menas – ne mažiau nei profesionalumas čia svarbus ir terapinis aspektas, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.
Pasak S. Dikčiūtės, teatras dabar išeina iš tradicinės raiškos rėmų, jis gali būti ir performatyvus, ir muzikinis. Anot jos, jubiliejiniame festivalyje norėjosi apimti kuo platesnį pasirodymų spektrą ir atskleisti šios srities problematiką, kuriant įtraukius spektaklius pajusti grįžtamąjį ryšį iš tikslinės grupės. Šiemet festivalis įgavo platesnį formatą – tris dienas vyko pasirodymai skirtingose Vilniaus erdvėse, pakvietę žiūrovus keliauti kartu su teatru.
Pirmasis pasirodymas buvo skirtas vaikams. Bendradarbiaujant su Muzeoteka, vyko socialiai įtraukus „Stalo teatro“ spektaklis „Ką siūlai?“ (režisierė Saulė Degutytė), pritaikytas neurodiversiškiems vaikams – jame vyrauja rami muzika, spalvos ir saugi aplinka be staigių dirgiklių.
Tai įtraukus spektaklis, kviečiantis vaikus ir jų šeimas į švelnią, pojūčiais paremtą kelionę, kurioje per siūlų metaforą kuriamas ryšys ir bendrystė. Šis spektaklis buvo rodytas anksčiau, nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, o festivalio kontekste jis rodomas, kad ir autistiški vaikai turėtų savo nišą.
Kai kurios teatro trupės, pasirodžiusios festivalyje, gyvuoja tiek pat, kiek „Begasas“, ar netgi dar ilgiau. Viena iš tokių – Virgio Bortkevičiaus vadovaujamas plastinės dramos teatras.
„V. Bortkevičių vadinu žmonių su negalia teatro pradininku. Jis atnešė naują sampratą, kad žmonėms su negalia teatras gali būti ne tik kaip saviraiška, bet su jais kūrė tą tikrąjį teatrą, pantomimą“, – sako S. Dikčiūtė.
Plastinės dramos teatras šiemetiniame festivalyje turėjo atskirą vietą – parodė spektaklį „Pragaro vartai“ pagal Dantės Alighieri „Dieviškąją komediją“. Spektaklis buvo rodomas „Senjorų avilyje“ vyresnio amžiaus žmonėms. Tai buvo galimybė senjorams parodyti, kad ir vyresniame amžiuje galima puikiai judėti.
Kitą dieną „Senjorų avilyje“ vyko premjera – „Stalo teatro“ ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos socialiai įtraukus garso objektų spektaklis „Tyla“, kuris paremtas balso ir aplinkos santykio tyrinėjimu per mūsų etnokultūrinę tradiciją. Iš tylos išnyrantys sutartinių garsažodžiai tapo garso objektais. Spektaklis buvo rodomas globos, paliatyvių ligonių skyriuje.
„Šie žmonės jau yra tarp tylos ir garso, jie aplinką suvokia jau ne kaip veiksmą, o kaip garsą, – įspūdžiais dalijasi spektaklio autorė S. Dikčiūtė. – Norėjosi per meninį veiksmą patyrinėti, kaip veikia garsas, tyla, ir ką mes galime parodyti tiems žmonėms, kurie yra šiek tiek tarp gyvenimo ir mirties. Tai buvo man pačiai prasmingas darbas ir jis labai pasiteisino.“
Spektaklyje dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos terapijos studentės, prie ieškojimų prisijungė režisierius Saulius Čėpla, spektaklio dalyviais tapo ir žiūrovai, kurie buvo interaktyviai įtraukti į garsinį veiksmą, o tai dar labiau sustiprino teigiamą emocinį poveikį.
Panašių tikslų siekė ir kitas festivalio rėmuose parodytas spektaklis – patyriminė kelionė „Vandens ratu“ žmonėms su regos negalia ir norintiems patirti pasaulį kitaip (idėjos autorė S. Dikčiūtė, tekstilės menininkė Laura Pavilonytė-Ežerskienė, dizainerė Ieva Šlekytė-Gasiūnienė). Spektaklis sukurtas anksčiau, jau prieš metus, bet taip pat įtrauktas į festivalį, nes jis aktualus dar vienai tikslinei grupei. „Koks yra teatras, jei atjungiame vieną pojūtį. Jis gali būti visai kitoks“, – apie naują teatro aspektą svarsto S. Dikčiūtė.
Festivalis – atvira dialogo erdvė
Festivalį vainikavo gegužės 22 dieną vykęs baigiamasis festivalio akordas – festivalis-forumas „Begasas“, kuriame pasirodė visas spektras žmonių su negalia trupių, – festivalyje dalyvavo ir tokios, kurios susikūrė netgi seniau nei egzistuoja pats festivalis.
Pavyzdžiui, dienos centro „Šviesa“ teatro studija TTT, parodžiusi spektaklį „Karalaitės kelionė“), ilgus metus scenoje laikosi Vilniaus krašto žmonių su negalia trupė „Lašai“, kuri į festivalį atvyko su kompozicija „Einu tais tiltais į tave“ (vadovė Loreta Paulauskienė), atsinaujinęs Vilniaus kurčiųjų liaudies teatras „Mimika“, vadovaujamas režisierės Armandos Rudelytės, pastatė spektaklį „Iš praeities į dabartį“, Molėtų krašto žmonių su negalia trupė „Molėtuvka“ atvežė spektaklį „Naujokė“ (režisierius Pranas Pliuška), Kėdainių teatras „Pokytis“ atvyko su spektakliu „Žmonių laimė“ (vadovė Daiva Paplauskienė).
Laikui einant, į teatrų bendruomenę įsilieja ir nauji kolektyvai – Adakavo socialinių paslaugų namų teatras pastatė spektaklį „Širdys“, Kauno miesto kamerinio teatro platforma „Serpantino laboratorija“ (choreografas Tadas Almantas, aktorius Marijus Tamošiūnas) – judesio etiudą „Ji“.
Anksčiau festivalio pasirodymus vertino žinomų žmonių komisija, kuri pasisakydavo apie spektaklius, dabar vyksta forumas, kuriame susitinka menininkai, dalyviai ir publika – dalintis patirtimis, įžvalgomis ir kurti tolimesnius bendradarbiavimo tiltus, kviečiant diskutuoti apie teatrą kaip terapiją, kaip performansą. Festivalio meno vadovė sako atradusi raktą, ko reikia įtraukiam teatrui, – svarbu tai, kad ne tik garsūs režisieriai kalbėtų apie teatro problematiką, bet kad pasisakytų ir tie žmonės, kurie kuria tą teatrą, kasdien su juo susiduria.
Įtraukus teatras taip pat gali būti šiuolaikiškas
S. Dikčiūtė pasakoja, kad įtraukių teatrų judėjimas prasidėjo nuo to, kai 2024–2025 m. atėjusi į Lietuvos žmonių su negalia sąjungą ji pradėjo ieškoti būdų žmones su negalia įtraukti į profesionalų meną.
„Norėjosi modernų meną nešti į socialinę sritį, kadangi viena struktūra griuvo, kita kūrėsi, kartu atsidarė ribos tiek socialinėje, tiek kultūros srityje. Išėjome iš akademizmo, iš sceninės dėžutės ir frakų. Atsirado įvairūs meniniai judėjimai. Tame kontekste ir susitiko menas su socialine, sveikatos sritimi“, – pasakoja S. Dikčiūtė.
Jos teigimu, tam buvo palankios aplinkybės, nes tuometinė sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė nepabijojo įsileisti ir davė laisvę.
„Mes darėme meninius projektus gatvėse, misterijas bažnyčiose, performansus. Taip gimė mintis surengti festivalį, kuris turėtų meninę vertę, filosofinį turinį, o iki tol asmenų su negalia menas buvo skirtas labiau reabilitacijai ir saviraiškai. Tame kontekste ir atsirado ypatingų teatrų festivalis keistu pavadinimu „Begasas“, atsispiriant nuo menininko Eugenijaus Paukštės sukurto skrendančio begemoto įvaizdžio. Tradicija festivalio nugalėtojams įteikti po begaso skulptūrėlę tęsiasi iki šiol“, – teigia S. Dikčiūtė.
Ji pasakoja, kad per tuos 20 metų buvo visko – šis judėjimas vis plėtėsi, susikūrė net tam tikras tarptautinis tinklas, prisijungė partneriai lenkai, ukrainiečiai, buvo vokiečių, uzbekų, azerbaidžaniečių. Atsirado tarptinklinis keitimasis idėjomis. Ypatingas ryšys užsimezgė su ukrainiečiu Vitalijumi Liubota, kuris po gero dešimtmečio tapo festivalio meno vadovu. Jis dėsto Kyjive režisūros meną ir vaidybą, labai domisi žmonių su negalia teatru. Jam vadovaujant festivalis įgavo pakylėjimą, tačiau šiemet režisierius negalėjo atvykti.
S. Dikčiūtė – ne tik kūrėja, bet ir mokslininkė, doktorantė, tyrinėja meno poveikį sveikatai. Ji sako, kad rengiamai disertacijai atliekamas mokslinis tyrimas pakeitė jos požiūrį į tai, koks turi būti įtraukus teatras.
„Man atsivėrė kitos erdvės. Ilgai galvojau, kad reikia daryti profesionalius spektaklius, bet pradėjau matyti ir kitą pusę – ką tai duoda žmogaus sveikatinimui. Supratau, kad autentiška raiška yra pridėtinė vertė, o ne minusas. „Begasas“ šiemet ne tik festivalis – tai atvira kūrybos ir dialogo erdvė. Tai vieta, kur scenoje susitinka skirtingos patirtys, o svarbiausia tema visada išlieka žmogus“, – tikina ji.
Festivalis „Begasas“ yra Lietuvos kultūros tarybos programos „Kūrybinės bendruomenių iniciatyvos“ dalis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
