Rašytojo Sigito Parulskio pernelyg plačiai pristatinėti nereikia. Jis yra poezijos, prozos, pjesių, vertimų, esė kūrinių autorius, apdovanotas visais svarbiausiais Lietuvos literatūros apdovanojimais. Per daugelį metų Sigitas Parulskis tapo savotišku dantų krapštuku, laikančiu lietuvių literatūros sumuštinį, kad jis nepasklistų į atskiras dalis ir neprarastų savo nusistovėjusios formos. Nors pats autorius, numanant jo viešą laikyseną, kratytųsi bet kokių regalijų ir laurų vainikų.
Prozos kūriniai, kuriuos jis į pasaulį leidžia gana reguliariai, turbūt sunkiai nustebintų jo gerbėjų būrį, tačiau poezija, pasirodanti itin retai, vis dar intriguoja. Paskutinis originalus poezijos rinkinys „Pagyvenusio vyro pagundos“ pasaulį išvydo tolimais 2009 m. Ir štai, prabėgus 17 metų, vėl laikome naują eilėraščių knygą „Voras tarp tavo lūpų“. Nors keletą tekstų iš rinkinio galbūt ir girdėjome įvairiuose skaitymuose. Knyga iliustruota paties autoriaus fotografijomis.
Naujasis Sigito Parulskio eilėraščių rinkinys „Voras tarp tavo lūpų“ iš pažiūros yra kanoninė autoriaus knyga, kurioje vargu ar lengvai atrasime ką nors naujo. Gerbėjai turbūt to ir nesitiki, nes jo suformuotas poetinis pasaulis vis dar itin paveikus.
Poezija, pasirodanti itin retai, vis dar intriguoja.
S. Parulskis tikrai neprarado gebėjimo rašyti eilėraščių, nors deklaruoja priešingai. Jis, kaip klasikinio roko grupė per turą, privalo groti savo hitus ir tarp jų paslapčiomis prakišti keletą naujų dainų ar gitaros partijų. Iš dalies autorius yra ilgai ir kantriai kurto įvaizdžio ar net mito įkaitas. Mikropokyčiai jo poezijoje, atsiradę per daugybę metų, greičiausiai bus svarbesni ilgalaikėje perspektyvoje. Dabar juos pastebėti yra gana sudėtinga.
Tad kokia S. Parulskio poezija yra gūdžiais 2026 m.? Ogi visai panaši kaip ir 2009 m. Ji apie nenumaldomai bėgantį laiką ir būtį, kurioje skęsta viskas, net kadaise sakralia laikyta poetinė kalba. Rašoma aštriai, tiesa, jaučiamas išsikvėpimas, nes kiek gi gali plėšyti baltus marškinius ir grūmoti kumščiu prieš negailestingai stoišką Dievo apvaizdą.
Bėda, kad pasaulis ir pasauliečiai išmoko apsimetinėti ir gana lengvai išsisukti nuo taip puikiai juos anksčiau demaskavusių autoriaus eilučių. Viena vertus, kartais jos atrodo praradusios jėgą, nes jau ne kartą iš paties autoriaus vienokia ar kitokia forma yra girdėtos, „kita vertus, darbas yra darbas, – atsidūsta šūdvabalis, užsimeta / ant peties priešpiečių krepšelį ir su kitais / šūdo broliais ropoja į savo gyvenimą“ (p. 17).
S. Parulskis tikrai neprarado gebėjimo rašyti eilėraščių, nors deklaruoja priešingai.
Knygos eilėraščiai sudėlioti preciziškai, kiekvienas žodis ir skyrybos ženklas turi savo aiškią vietą ir funkciją. Nepaisant besikartojančių temų ir save kartojančio autoriaus, eilėraščių pabaigos vis dar suskamba puikiai: „negaliu jai niekuo padėti, neturiu nei politinės / galios, nei pinigų, / telieka tikėtis, kad tėvynė / jos lagamine nesprogs / iš ilgesio ar iš pykčio“ (p. 19).
Taip pat galime perskaityti, kaip autorius įsivaizduoja, kokia gi poezija jo manymu turėtų būti arba bent jau ko jis tikisi iš eilėraščio: „o jeigu juokaudamas driokstelėja / bezdalą, tai tokį, kad stiklai išbyrėtų, tegul springsta, spjaudosi, darkosi, / kad tik būtų gyvas“ (p. 23). Ir taip mes patys imame vėl nejučiom tikėtis iš autoriaus to paties, nes panašiai jį ir atpažįstame. Tik dabar jau dažniau išeina pratisas, ilgas, šaižus pirstelėjimas, lyg iš gimtadienio baliono išleistum orą. Tai toli gražu nuo galingo poetinio sfinkterio, kuris jau išleido ne vieną Godzilos riaumojimo vertą bezdalą, aptraukusį dangų kaip išsiveržę ugnikalnio pelenai.
Geriausiai suskamba ir verti minėtų kūniškų funkcijų yra eilėraščiai, kuriuose atsiskleidžia fotografijos tema, ši skamba šviežiai, autorius kaip mat atgyja ir su malonumu ją panaudodamas kalba amžinosiomis temomis. Ypač paskutinis eilėraštis suteikia vilties, kad nereikės laukti dar 17 metų ir išvysime daugiau fotografijos persmelktų S. Parulskio eilėraščių: „Taip ir einu nesustodamas, lydimas / dvylikos apaštalų, įsikibęs / į kamerą, kurios esmė – tuščia / dėžutė, laukianti šviesos“ (p. 72).
„Voras tarp tavo lūpų“ S. Parulskio kūrybos gerbėjams tikrai patiks, bet tiems, kas ieško naujų poetinių vėjų, nebūtinai. Žinoma, tai autoriui turbūt nėra svarbu. Jis savo darbą jau atliko, o knyga gyvena atskirą gyvenimą. Ir net jei autoriui rūpi, mes apie tai nesužinosime, nes jis apie tokius dalykus nekalba ir nerašo. Tai amžinybės nevertos temos. S. Parulskio kaip poeto ir kūrėjo aura jam šioje knygoje šiek tiek kenkia, nes jei tokią knygą būtų parašęs kiek mažiau nusipelnęs poetas, į ją žiūrėtume kiek atlaidžiau.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
