„Yra tam tikros archetipinės būsenos, kurias jaučiame visi. Aš turiu galimybę tą situaciją, kurioje ta būsena atsiranda, paversti pasakojimu“, – apie naują eseistikos rinktinę sako rašytojas Sigitas Parulskis.
Rašytojo Sigito Parulskio 60-ojo gimtadienio išvakarėse leidykla „Tyto alba“ išleido jo eseistikos rinktinę „Patys gražiausi sapnai apie kelią“. Pastaraisiais metais rašytojas ėmė fotografuoti, rengia fotografijos parodas, tad ir knygoje jo fotografijos bei iš fotografijų gimę tekstai – fotoistorijos.
Šiuo metu vykstančiuose Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rinkimuose, Kūrybiškiausios knygos dvyliktuke – kita S. Parulskio knyga, pernai pasirodęs romanas „Kaip aš mečiau“.
– Jums, kuriančiam skirtinguose žanruose, kas yra sudėtingiau – sukurti trumpą tekstą ar kelių šimtų puslapių romaną?
– Kadangi esu pradėjęs nuo poezijos, man iš pradžių buvo prozoje sudėtinga naudoti daug žodžių, nes poezijoje paprastai išsiverti su nedideliu jų kiekiu. Todėl miniatiūra, trumpi pasakojimai – man patinka tas žanras. Jis praverčia, kai nori ką nors feisbuke parašyti. Vienu metu man patiko rašyti į feisbuką, įdėti nuotrauką ir parašyti prie jos tekstą. Iš tikrųjų sunku yra parašyti gerą trumpą tekstą, daug lengviau parašyti didelį ilgą, nes jame gali pasislėpti už įvairių dalykų.
O kuo trumpesnis tekstas, tuo mažiau figos lapų, tada styro tavo visokie negražūs dalykai. Trumpas tekstas reikalauja didesnio meistriškumo nei ilgas. Kartais skaitai trumpą tekstą, miniatiūras ir jose kažko trūksta, nes pats trumpumas ne visada vertybė.
– Naujos knygos anotacijoje rašote: „Svarbiausia rasti kelią, o jei nerasi – susapnuosi“. Ir knygos pavadinimas „Patys gražiausi sapnai apie kelią“. Kiek svarbūs jums gyvenime jūsų sapnai, ar atsimenate juos?
– Yra žmonių, kurie neatsimena sapnų. Aš atsimenu. Bet šiaip beveik niekada sapnų neužrašinėju, nes jie labai nesiužetiniai. Tai yra labiau jausmas, nuotaika, jei kalbėsime apie tikrus sapnus. Bet jei negali nieko įdomaus susapnuoti, gali sapną užrašyti. Tai aš užsiimu kaip Holivudas – svajonių ir sapnų gamyba. Tokia yra rašymo specifika.
– Knygoje cituojate rašytoją Witold`ą Gombrowicz`ių, jo pamokymus, kaip rašyti, kad pirmiausia reikia pasinerti į sapno sferą. Kaip manote, ar galima išmokti rašyti?
– Nežinau. Nėra mistinis dalykas tas rašymas, bet parašyti talentingą ir išskirtinę knygą, jei lyginsime su klasika, kad ji būtų tokia, tai neįmanoma išmokti talento. Aišku, talentas pasenęs žodis, dabar nebenaudojamas, bet, manau, kad neįmanoma išmokti talento. Jei turi gabumų arba tą patį talentą, techninių dalykų išmokti, be abejo, galima. Bet techniškai gerai parašytas tekstas nebūtinai bus geras, tai toks dviprasmiškas dalykas.
Manau, kad neįmanoma išmokti talento.
Yra visokių technikų, yra žmonių, kurie kruopščiai susirašo ir konstruoja medžiagą. Yra konstravimas galvoje, pasąmonėje, kai jau rašai, subręsti tekstui, iš esmės jau nieko nebekonstruoji, tiesiog jau būna susilydę daugiau mažiau į kažkokį vientisą dalyką, paskui telieka koreguoti, šlifuoti, montuoti ir t. t. Šiaip neužsiimu tokiu dalyku, kad imsiu sulipdysiu iš skirtingų dalių ir bus geras tekstas, man tas nebūdinga.
– Kas jums svarbiau – kad jūsų knygą perskaitęs žmogus galėtų prisiminti tekstą, pacituoti patikusias vietas ar perteikti jam aprašomas būsenas, kuriamą atmosferą ir leisti į ją panirti?
– Mažai žmonių turi fenomenalią atmintį kaip Tomas Venclova, jis atsimena viską, kiekvieną sakinį, ką yra skaitęs. Dažniausiai iš knygų lieka tai, kad tu prisimeni, kad yra gerų minčių, dažniausiai kažkas susiję su būsena ir ta būsena turbūt yra vertingiausias dalykas, nes knygą prisiminti nėra sudėtinga, bet tam, kad patirtum tą būseną, reikia, kad tekstas tave įkrautų, kad išprovokuotų, sužadintų tą būseną.
Dėl to, kai prisimenu knygą, visuomet prisimenu būseną, ne kažkokius žodžius, nes žodžiai yra techninis dalykas, o tai, ką jie sukelia, ką pažadina, tai svarbiausia. Nežinau, ar rašytojas gali stengtis kažkaip taikyti į tą būseną, vis tiek tu pirmiausia eini per istoriją, per vaizdinį, per metaforą, tikėdamasis, kad tau pavyks, juo labiau rašydamas pats jauti, kad tavyje yra ta būsena, tu ją jauti, ir mėgini taip pasakyti, kad išsaugotum šiek tiek jos, ir jei paskui skaitytojas jaučia kažką panašaus, vadinasi, tau pavyko.
– Esė „Skalbiu džinsus ir atmintį“ labai tiksliai sukuriate laukimo jausmą, jis toks atpažįstamas, kai belaukiant namie skalbimo mašinos meistro, žmogus neranda sau vietos. Ir kitose esė per buitines situacijas, apsilankymus pas gydytojus, šeimos šventes ir t. t. atskleidžiate egzistencines būsenas. Ar buitinės situacijos sukuria bendrą atpažinimo jausmą?
– Yra tam tikros archetipinės būsenos, kurias jaučiame visi. Aš turiu galimybę tą situaciją, kurioje ta būsena atsiranda, paversti pasakojimu. Galima į tai numoti ranka, bet iš tikrųjų man tos buitinės situacijos visiškai ne blogesnės nei, sakykim, „Belaukiant Godo“ – ar lauki dievo, ar lauki skalbimo mašinos. Iš esmės tai yra tas pats, techniškai tai yra tas pats.
Belaukdamas skalbimo mašinos, gali patirti tokią pat transcendenciją kaip pas S. Beckett`ą. Viskas priklauso nuo tavo vaizduotės, nuo tavo pasiruošimo arba nuo tam tikros tavo psichinės ar dvasinės būsenos. Man tokios situacijos patinka. Jeigu jaučiu, kad ta situacija mane iš tikrųjų veikia, manau, tai yra verta fiksuoti.
– Paskutinėje esė kalbate ir apie savo 60-ąjį gimtadienį. Ar jums svarbūs skaičiai?
– Mes tiesiog sureikšminame skaičius ir paskui išvengti to reikšmingumo sudėtinga. Mums tai primesta – skaičiai, simboliai, ženklai, mes esame pripratę, kad mus, bendruomenę, žmoniją jungia tokie pasakojimai, kurie susiję su simboliais, ženklais ir skaičiais. Skaičius pats savaime nieko nereikštų, bet, kai kūnas, sakykim, jei jis sutampa su skaičiumi, tada niekaip negali sakyti: „skaičius meluoja“, yra tokia laida „Mano pasas meluoja“.
Aš žiūriu į pasą ir matau, kad nemeluoja. Daug visokių kūno narių, kaip sakoma Biblijoje, man atrodo, šv. Paulius sakė: „jeigu kūno nariai nusideda, tai reikia juos...“. Taigi, kūno nariai sako, kad tau 60, ir neapsimetinėk, kad tau 59. Nereikia sureikšminti, kad kažkas pasikeičia su skaičiumi. Tiesiog yra laikas ir savijauta, tai yra svarbiau už skaičių, bet jei tai sutampa, tada sakai: „Nustačiau tikslią ekspoziciją ir diafragmą ir laikas paleidimo yra kaip tik“.
– Dažnai, kai vienas ar kitas žmogus gerai atrodo, sakome: „Tikrai nepasakytum, kad jam 60.“ O kas žino, kaip reikia atrodyti tam tikrame amžiuje?
– Yra daug dalykų, yra genetika, kaip žmogus prižiūri tą buveinę, tą dėžę, kurioje gyvena, kūną, dėl to žmonės mūsų atmintyje užsifiksuoja tam tikro amžiaus, išvaizdos. Pagal tai kitus lygina, ypač, kai žiūrėdavome į savo dėdes, tetas nuotraukose, jose jie būdavo kokie trisdešimtmečiai–keturiasdešimtmečiai, o atrodė tokie seni. Mūsų galvose daug rinkinių ir pagal juos lyginam kažką, kažką matuojam, dėl to atsiranda tas negali būti. Pamatai bendraklasį gatvėj ir galvoji: „Viešpatie, nejaugi ir aš taip atrodau. Taip klaikiai! Ne, taip negali būti, jam turbūt daugiau negu man.“
Belaukdamas skalbimo mašinos, gali patirti tokią pat transcendenciją kaip pas S. Beckett`ą.
Dar yra mados, daug ką duoda tos visos šukuosenos, drabužiai, medžiagos, mums tai susiję su praeitimi, nes tai išėję iš mados, net tam tikros laikysenos išėjusios iš mados, žmonės taip nesėdi, nestovi fotografuodamiesi. Pati poza irgi tam tikras mados dalykas, suformuoja kūno kalbą, aplinką, kaip tave vertina žmonės ir kiek tau duoda metų.
Knyga „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje kovo 1 d. 18 val. salėje 5.1, kur vyks jubiliejinis S. Parulskio renginys.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
