„Santykis su maistu neretai parodo platesnę problematiką, o valgymo sutrikimai glaudžiai susiję su mūsų emocijomis“, – sako tarpdisciplininis menininkas Lukas Svirplys, kuriam buvo nustatyta nervinė anoreksija. 27-erių kūrėjas neseniai baigė šešių savaičių gydymą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymo sutrikimų skyriuje, tačiau, anot jo, tai tik pradžia – čia šis kelias dar nesibaigia: „Visada turėsiu kreipti dėmesį į savo mitybą ir svorį.“
– Kada supratote, kad galbūt turite valgymo sutrikimų?
– Visada buvau lieknas, aplinkiniai nuo mažų dienų mane vadino „šakaliuku“, „pagaliuku“. Taigi mažesnis svoris buvo tam tikra mano tapatybės dalis. Dėmesį atkreipė įvairios sveikatos problemos: prieš porą metų persirgau Laimo liga, ūmiu širdies raumens uždegimu, dėl kurio svoris dar labiau nukrito, paaštrėjo turimos lėtinės ligos, galiausiai patyriau stresinį kojos lūžį. Buvo nustatyta, kad pagal kūno masės indeksą (KMI) sveriu per mažai, trūksta riebalų ir raumenų masės, dėl to padidėjo apkrova kaulams ir sąnariams. Gydytoja reumatologė pasakė, kad dėl mitybos nepakankamumo turiu kreiptis į dietologą.
Man buvo sudaryta dieta. Pavyko šiek tiek priaugti, bet nepakankamai. Supratau, kad tiek, kiek reikia, suvalgyti tiesiog negaliu: neturiu apetito, daugiau pavalgęs, jaučiuosi sunkus, kartais atsiranda kaltės ar gėdos jausmas. Kaip ir sakiau, lieknumas jau buvo tapęs mano tapatybės dalimi, todėl, sužinojus, kad turėsiu priaugti svorio, kilo atmetimo reakcija – nenorėjau būti stambesnis, bijojau, kad svoris pradės greitai augti, negalėsiu suvaldyti, gąsdino didelis riebalų trūkumas. Kilo nerimas, kad netilpsiu į savo mėgstamus paties kurtus drabužius.
Dėl tokios mano reakcijos gydytoja dietologė paskatino kreiptis į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymo sutrikimų skyrių, kur jau per pirmąją psichiatro konsultaciją išgirdau, kad man rekomenduojamas gydymas. Nusprendžiau neatidėlioti, nors prieš tai turėjau išlaukti gana ilgą eilę.
Galėjau pasirinkti, ar gultis į ligoninę, ar lankyti dienos stacionarą. Kadangi pastarasis variantas labiau atitiko mano gyvenimo tempą ir galėjau derinti su darbais, pasirinkau jį ir kovą pradėjau šešių savaičių gydymą. Čia man ir nustatyta nervinė anoreksija.
– Nors neslepiate, kad kalbėti sunku, įsibėgėjus gydymui, savo istorija vis dėlto pradėjote dalytis socialiniuose tinkluose, atvirai pasakojote apie savo išgyvenimus. Atrodo, per tas savaites dienos stacionare patyrėte savotiškus emocijų kalnelius.
– Taip ir buvo. Iš pradžių negalėjau priimti savo diagnozės, buvo sunku pripažinti, kad sergu. Apskritai man atrodė, kad neturiu ten būti, nes užimu kažkieno vietą – kad pradėtų gydymą, žmonės laukia po kelis mėnesius. Tačiau terapijoje mes ir dirbame tam, kad priimtume savo diagnozę, pripažintume, pasiaiškintume, kodėl apskritai atsirado valgymo sutrikimų, koks mūsų santykis su maistu, kodėl nėra apetito ir panašiai.
Kiekviena diena centre turi tam tikrų iššūkių, nes nežinai, ką terapijoje atversi, atrasi ar sužinosi. Paprastai lankantis pas psichoterapeutą tarp susitikimų turi savaitę, per kurią mintys susiguli ir susidėlioja, o čia viskas vyksta kur kas intensyviau: turėjome individualias psichiatro, kineziterapeuto, dietologo konsultacijas, dirbome grupinėse dailės, dramos, psichologinėse bei psichoedukacinėse terapijose, todėl kartais atrodydavo, kad net nespėji visko įsisąmoninti.
Be to, lankėme grupinės terapijos užsiėmimus, todėl nemažai informacijos ir emocinio krūvio gaudavau iš kitų – aš ten buvau dėl nervinės anoreksijos, kiti atėjo su kitokiomis istorijomis, kitokiais valgymo sutrikimais, neretai ir su gretutinėmis ligomis. Gerai, kad grupėje gali būti išklausytas ir suprastas, tačiau tas krūvis vis tiek vargina, todėl dažniausiai, grįžęs namo, tiesiog krisdavau veidu į pagalvę.
Aišku, buvo ir geresnių savaičių, kai kūno masė augo, priaugau riebalų. Atrodo, vieną dieną džiaugiesi, kad pavyksta pasiekti užsibrėžtus tikslus, bet kitą savaitę riebalų masė sumažėja ir nuotaika vėl krenta. Viskas šuoliais...
– Kalbėdama su jumis, susimąsčiau, kad toks daugeliui paprastas veiksmas, kaip valgymas, gali būti toks nepaprastas.
– Iš tiesų dažnas, sužinojęs, kad sergu nervine anoreksija, įsivaizduoja, jog viskas labai paprasta: man tiesiog reikia daugiau valgyti. Tačiau nesusidūrusieji su panašiais sutrikimais net nenumano, kaip man tai gali būti sunku. Dabar turiu valgyti 5–6 kartus per dieną, tai man atrodo neįprasta, per daug, nejaučiu alkio, valgau per prievartą, daugiau pavalgius – pykina, kyla rūgštis, juntu sunkumą... Tai buvo vienas didžiausių gydymo iššūkių.
Ką supratau terapijoje – tai, kad mūsų santykis su maistu neretai parodo labai plačią problematiką, o valgymo sutrikimai glaudžiai susiję su mūsų emocijomis. Vyras, kuriam buvo nuolat kartojama, kad jis negali verkti, negali būti silpnas, galbūt savo emocijas dažnai malšina valgydamas. Tarkime, aš dažnai girdėjau, kad negaliu būti piktas, nes taip būsiu nepriimtas, dėl to galbūt ir pradėjau riboti maistą, taip bandydamas kontroliuoti pyktį ir kitas emocijas.
Deja, apie jas dar nelabai mokame kalbėtis. Mes labai daug dalijamės apie darbus, apie reikalus – apie tai, ką lengva įvardyti žodžiais, bet apie jausmus šnekėtis vengiame, nors gyvenime yra skirtingų emocijų ir reikia leisti žmogui su jomis išbūti.
Sutrikimai susiję ir su kitais gyvenimo aspektais: mūsų patirtimis, įpročiais, įsitikinimais, požiūriu į save, aplinką... Įtakos mano atveju turi ir tai, kad esu iš kūrybos, mados pasaulio. Juk televizija, kinas, mada, reklama, sportas, sociumas dažnai diktuoja tam tikrus standartus ir iškreipia mūsų santykį su kūnu bei maistu. Mums tarsi suformuojamas supratimas, kad lieknesnis žmogus yra gražesnis, labiau priimamas visuomenėje, labiau mylimas.
Nors gražaus kūno standartas istorijos tėkmėje keitėsi, ir dabar atrodo jau buvome nuėję nuo liekno kūno kulto iki pozityvesnio kūno įvaizdžio, atrodo, šiandien vėl grįžtame prie lieknumo – populiarėja „Ozempic“ vaistai lieknėjimui, body positivity traukiasi. Atrodo, kad per dažnai pabrėžiame išvaizdą, o ne žmogaus sveikatą. Žmogus pirmiausia turi būti sveikas, gerai jaustis ir priimti savo kūną. Sveikatai palanki mityba – KMI ne veltui sugalvotas, reikia į tai atsižvelgti.
– Turbūt net nesusimąstome, kiek iš tiesų daug kalbame apie išvaizdą, komentuojame, kaip atrodo kiti.
– Labai daug ir dažniausiai nė nepagalvodami, kokią įtaką tai gali turėti. Tarkime, aš dabar taip pat sulaukiu komplimentų, kad esu papilnėjęs, pagražėjęs. Suprantu, turbūt kitiems tiesiog atrodau sveikesnis, jie taip bando mane palaikyti. Viena vertus, džiugu – vadinasi, gydymas duoda rezultatų. Kita vertus, galvoju – nejaugi anksčiau neatrodžiau sveikas ir gražus? Tik dabar pagražėjau? Tas „papilnėjęs“ kartais labiau erzina ir nepadeda jaustis geriau.
Aišku, dažniau žmonės sulaukia komplimentų dėl numestų kilogramų, ir tai juos paprastai motyvuoja numesti dar daugiau. Tai vėliau gali baigtis valgymo sutrikimu. Nė nepagalvojame, kokią įtaką panašūs komentarai gali turėti, todėl apie išvaizdą kalbėti reikia labai atsargiai, o geriausia išvis jos nekomentuoti – nežinome, kokią reakciją sukelsime, koks apskritai žmogaus santykis su kūnu, kokia jo sveikatos būklė.
– Užsiminėte apie aplinkinių reakcijas, o ar jums pačiam lengva priimti besikeičiantį savo kūną?
– Mokausi. Pratinuosi prie pokyčių, bet nėra lengva. Draugų su humoru vis paklausiu, ar mano žandai dar ne per dideli. Nebetelpu į kai kuriuos drabužius. Turbūt sunkiausia priimti, kad turiu priaugti riebalų, niekas juk nenori jų priaugti... Geriau jau priaugti raumenų, tačiau žinau, kad kai kurie, bijodami kūno pokyčių, per didelio svorio, pradeda perdėtai sportuoti ir nukrypsta į kitą kraštutinumą, kas taip pat nėra sveika.
– Pilnas internetas juokelių apie mūsų svetingumą, šventes, kai įkyriai raginama dėtis daugiau, paragauti vieno, kito... Dažnas taip rodo dėmesį, meilę, tačiau turbūt nepagalvoja, kaip dėl to verčia jaustis kitą.
– Turbūt vaikystėje visi esame susidūrę su tuo, kai negali pakilti nuo stalo, kol nesuvalgai visko, kas įdėta lėkštėn. Tai, manau, taip pat gali lemti nesveiką santykį su maistu. Šiuo klausimu taip pat reikalingas sąmoningumas. Čia, kaip ir kalbant apie išvaizdą, negali žinoti, ar žmogus neturi kokių nors valgymo sutrikimų, kokia jo istorija.
Tai, kad man diagnozuota anoreksija ir aš gydausi, taip pat nereiškia, kad galiu kimšti tiek, kiek noriu ir kada noriu. Laikausi griežto plano, kada ir kiek galiu suvalgyti. Tačiau aš pats nenoriu, kad žmonės bijotų man ką pasiūlyti ar būtų perdėtai atsargūs, – tam ir lankau terapiją, mokausi brėžti ribas ir aiškiai pasakyti, kada noriu ar nenoriu valgyti. Mokausi būti sąmoningas.
– Šešios gydymo savaitės baigėsi, kas toliau?
– Man pavyko pasiekti tikslą – pagal KMI sveriu užtektinai. Gera pradžia, tačiau mano kelias dar nesibaigia. Iš ligoninės išėjau su aiškiu mitybos planu ir rekomendacijomis. Dar tris mėnesius galiu atvykti į konsultacijas. Jei reikės, gydymą galėsiu tęsti ir vėl lankytis dienos stacionare.
Dabar mano tikslas – išlaikyti sveiką KMI, dar bent pusmetį itin griežtai sekti savo mitybą ir kiek įmanoma grįžti prie intuityvaus valgymo, pasiekti, kad vėl jausčiau alkį. Taigi dabar kalendoriuje esu susižymėjęs, kada turiu valgyti, nešiojuosi paruošto maisto.
Kol esu susitelkęs į gydymą, tai nėra labai sudėtinga, tačiau suvokiu, kad gyvenime bus įvairių etapų – intensyvesnių, sunkesnių, kai emocinė būsena gali vėl daryti įtaką mano mitybai ir režimui.
Puikiai suprantu, ką sako ir mano gydytojas, kad visada turėsiu atkreipti dėmesį į savo mitybą ir svorį. Vis dėlto anoreksija ne šiaip yra pripažinta viena mirtingiausių psichinių ligų, nes paveikia visą kūną.
– Dar norisi sugrįžti prie socialinių tinklų ir aplinkinių reakcijų. Daug žinučių sulaukėte?
– Labai daug ir įvairių: vieni drąsino, palaikė, kiti dalijosi savo patirtimis, ieškojo ryšio su žmogumi, turinčiu panašią istoriją ir galinčiu suprasti. Buvo ir tokių, kurie svarsto kreiptis į gydytojus, todėl norėjo daugiau sužinoti, kaip gauti gydymą.
Galbūt prieš tai nepagalvojau, kokia valgymo sutrikimų tema opi ir kiek daug žmonių turi iškreiptą santykį su savo kūnu ar maistu. Tiesa, ne visada tai reiškia valgymo sutrikimus – visiems būna įvairių etapų, kai dėl skirtingų išgyvenimų persivalgome ar nejaučiame alkio, tačiau todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus, ir jie nustatys, kokia pagalba reikalinga.
Vis dėlto matau, kad žodis „psichiatras“ ar pavadinimas Psichikos sveikatos centras, kurį daugelis vadina tiesiog „Vasaros ligonine“, dar siejasi su stigma, kelia tam tikrą baimę, gėdą. Nors požiūris keičiasi, norisi padrąsinti žmones, kuriems reikalinga specialistų pagalba.
Taip pat skaitykite
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
Nemokama ir konfidenciali pagalba teikiama telefonu arba internetu darbo dienomis nuo 13:00 val. iki 17:00 val.
