Fotografuojantis rašytojas Sigitas Parulskis išleido naują poezijos rinkinį. „Voras tarp tavo lūpų“ vadinasi. Sugrįžimas? Nieko panašaus. Nes niekur nuo jos, poezijos, jis nebuvo nutolęs. Tiesiog pokalbiui su tikrove kartais reikia kitų formų – prozos, esė. O tada vėl... norisi švelnaus.
„Man labai sunku kalbėti, todėl ir rašau, kad negaliu kalbėdamas pasakyti, ką norėčiau. Bet ir rašyti man sunku, nes kiekvieną rašantį gundo banalybių ir lėkštybių scilės ir charibdės, ir dar baisiau, kad žmonėms patinka, kai poetai savo eilėraščiuose mala šūdą apie aktualijas, kai demonstruoja turgaus išmintį ir panašiai“, – sako „Voro tarp tavo lūpų“ (leidykla „Tyto alba“, 2026) autorius.
Dirbtinis idiotas
– Ar naują rinkinį galėtume vadinti tavo sugrįžimu į poeziją? Gal tas sugrįžimas labiau matomas tik skaitytojui, ne pačiam autoriui, nes bent keli eilėraščiai buvo sukurti palyginti seniai?
– Matai, sugrįžti man nebuvo iš kur, nes aš niekur nebuvau išėjęs. Kaip sako Césaras Vallejo, išeičiau – bet pavogtos durys. Galbūt kam nors taip gali atrodyti. Tačiau niekam iš tiesų labai nerūpi, rašai tu ar ne.
Kai neturiu noro, tai ir nesistengiu „gaminti“ eilėraščių, sėdėti, galvoti, kaip čia dabar man būti poetu. Poetu būti smagu, kai savaime esi, kai eini ir kažkas atsiranda – vizija, fragmentas.
Nėra didelio skirtumo, ar parašai prozą, ar poeziją, ar dar ką nors. Suprantama, yra techniniai, kanoniniai dalykai, kuriems reikia amato, įgūdžių. O eilėraštį, romaną ar esė galima rašyti ne kaip kanoninį žanrą – tiesiog kas šauna į galvą. Ypač šiais laikais. Kai nėra jokios atsakomybės.
– Kai už žodį nereiks atsakyt kaip už daiktą?
– Taip, nereiks. Iš esmės knygoje yra ir seniau rašytų tekstų, kone prieš dešimtį metų, kitus parašiau šią vasarą. Atėjo tokia banga ir parašiau.
Algirdas Julius Greimas yra sakęs, kad poezija – kalba, kurios reikia mokytis kaip ir kitų kalbų. Ji specialiai organizuota ir tuo skiriasi nuo prozos. Gelbsti metafora, metonimija, ritmas, rimas, kompozicija ir pan. Poezija orientuota į vertikalę, o proza – į horizontalę. Trumpai tariant – poezijoje mažiau plepalų nei prozoje, nors yra labai plepių poetų, tarkim, Conradas Aikenas kartais taip įsivaro, kad sustoti negali.
Žinoma, poezijos pasaulyje yra labai daug ir labai įvairios, vargas mokytojams, kuriems reikia kalti mokiniams į galvas visokius apibrėžimus ir formules. Man lengviau, aš žinau, kas man yra poezija, skaitau ir atpažįstu, ir niekam neturiu įrodinėti, kas ta poezija ir kur. Svarbiausia potekstė, menas gyvena potekstėmis.
Dabar nėra autoritetų, kurie pasakytų, kokie tekstai geri, kokie nelabai. Todėl daug tokių „neva“ tekstų, kurie pretenduoja būti labai geri. Esu susidūręs su jaunais žmonėmis, kurie sakė: „Kam ta potekstė? Nesąmonė. Reikia sakyti, ką galvoji.“ Jie meną suvokia tik kaip manifestaciją, kaip statistiką – informacijos perteikimą. Man svarbu ne tik kas pasakoma, bet ir kaip. Žinoma, čia prasideda subtilūs dalykai, ir jie nėra lengvai paaiškinami, prirašyta kalnai knygų, studijų, vadovėlių, bet kiekvieną sykį viskas tarsi iš pradžių...
Beje, tas DI, dirbtinis idiotas, irgi nesupranta, kas yra potekstė. Nes tai pernelyg žmogiška. Žodžiu, ateis žmonės, kuriems nebereikės potekstės, ir jiems DI rašys knygas. Ir bus viskas okay.
– Baisūs laikai artėja tavęs pasiklausius.
– Kodėl baisūs? Jie tiesiog atitiks poreikį.
F***ing hell, kokie planai?!
– Kas tau yra poezija? Kas buvo ir kas yra dabar? Ką nauja apie ją leido suprasti metai, amžius, patirtis?
– Viskas šiame pasaulyje keičiasi. Kai jaunas esi, apskritai visas pasaulis yra kitoks. Ir požiūris į poeziją kitoks. Be abejo, poezija buvo didžioji gyvenimo dalis, aš ja gyvenau. Tai nėra nei gerai, nei blogai, bet poezija man buvo paralelinė tikrovė ir ten praleisdavau daugiau laiko nei čia. O dabar poezija man yra dar vienas žanras aiškintis santykius su tikrove ir savimi.
Geriau žinau, kas man poezija nėra, – tai tikrai ne žodžiai, surašyti eilėraščio forma. Gerame eilėraštyje yra paslapties, netikėtumo, gal net mistikos – atsiranda kažkas, ko mūsų gudrus karščiuojantis beždžioniškas protas negali sugalvoti, tai, kas išsprūsta iš logikos, iš vadinamosios tikrovės gniaužtų.
– Kartais tam, ką nori pasakyti, poezijos nepakanka, reikia eseistikos, prozos. Ar tai kaip nors susiję su laiku? Ar esama kokio nors periodiškumo?
– Literatūra Lietuvoje nėra profesija. Ir apskritai niekur nėra. Reta rašytojų, gyvenančių iš kūrybos. Na, nebent žmonės rašo teatrui, kinui, televizijai, bet tai specifinė literatūra. Kaip ir popsas. Išvis neįsivaizduoju poeto, kuris gyventų iš poezijos. Tu turi kaip nors užsidirbti duoną, o poeziją (ir prozą, ir visa kita) rašyti laisvalaikiu. Šitaip ir sudirba žmogų smulkūs žemės reikalai.
Pasirinkimas, kodėl dabar rašai viena ar kita, yra atskiestas daugybės visokių aplinkybių. Labai mėgstama pabrėžti: Nacionalinės premijos laureatas! Štai sėdi laureatas, nacionalinė vertybė, ir galvoja, ką man dabar rašyti – poeziją ar prozą, ir kaip čia praturtinus lietuvių kultūrą, literatūrą? Ne, tiesiog sėdi ir pamėlynavęs verti, kad užsidirbtum duonai. Būna, klausia žmonės, kokie mano kūrybiniai planai. F***ing hell, kokie planai?!
Tad klausimas, kada rašau poeziją, o kada prozą, neturi logiško paaiškinimo. Gegužės pabaigoje man operavo petį. Tokie dalykai išmuša tave iš normalaus gyvenimo rėmų. Ir, vaikščiodamas be rankos, pradėjau rašyti eilėraščius.
Kūryba – toks dalykas, tam tikras sutrikimas. Ji nėra normali žmogaus būsena, ypač jei kalbame apie literatūrą. Sugriauti esamą tvarką, nutraukti egzistuojančius ryšius su tikrove ir sukurti naujus – maždaug tokie reiškiniai vyksta kuriančio žmogaus galvoje.
Va, buvau sutikęs Aidą Marčėną, jis man pasakė didelį komplimentą [dėl šio eilėraščio].
Aišku, nenoriu pasakyti, kad yra tik taip. Esama daug visokių variantų. Yra žmonių, kurie kasdien kala tekstus, rašo detektyvus ir taip užsidirba pinigus. Gal tai ne menas, gal tik amatas, bet vis tiek literatūra.
Man reikia vidinės priežasties, kad atsirastų tekstas.
Dėl Dievo meilės, tik nerėkit
– „Voras tarp tavo lūpų“... Kaip čia nepaklausi apie knygos pavadinimą? Voro knygelėje dairiausi, radau tik „Leipcigo geležinkelio stotyje“.
– Pavadinimas atsirado iš nuotraukos. Kodėl nuotraukos pavadinimas virto knygos pavadinimu, nežinau. Yra slaptas ryšys tarp nuotraukų ir tekstų, kartais eilutės iš tekstų atsiduria nuotraukose, kartais atvirkščiai... Ir neaiškinsiu, ką tuo norėjau pasakyti. Tiesiog reikia įsivaizduoti voratinklį tarp žmogaus lūpų – ir viskas tinka, kas ateina į galvą.
Man patinka toks principas: tarkime, geras kinas dažniausiai kalba vaizdu. Poezija irgi labiau veikia gerais vaizdiniais, o ne didaktika, ideologija, kai tekstas liepia tau suprasti taip ir ne kitaip. Didaktika man nepatinka. Geriau vaizdinys, kuris kalba žmogui. O ką žmogus supranta, jau kitas reikalas.
– „Širdies treniruotės“, įžanginis rinkinio eilėraštis. Kokia situacija jame užkoduota?
– Nėra čia jokios įžangos. Tiesiog tai pirmas tekstas ir tiek. Ne kokia nors sušikta estetinė ar kitokia programa. Religinė simbolika čia susieta su buitine rutina, žinoma, ne be ironijos. Nenoriu aiškinti, man nepatinka versti savo eilėraščius į prozos kalbą, taip gali juos paprasčiausiai nužudyti. Mačiau vaizdą – tolumoje kilo karšto oro balionai, atrodė, kad jie kyla iš bažnyčių. Sekiau paskui vaizdą, taip atsirado eilėraštis.
Iš esmės tekstas, matyt, apie tam tikrą idealo ilgesį. Tarkime, Jėzus kaip etinis idealas. Šiaip jau jis buvo vienintelis politikas, sutikęs mirti už savo įsitikinimus, anot Peterio Sloterdijko. Joks kitas politikas nesiryžtų dėl jų numirti, verčiau perbėgtų į kitą partiją. Kaip etiškai įsipareigojęs personažas, Jėzus man visada buvo įdomus. Sokrato tęsinys krikščioniškoje kultūroje. Nelabai nuo jo pabėgsi, nes esame užaugę krikščioniškoje terpėje.
Va, buvau sutikęs Aidą Marčėną, jis man pasakė didelį komplimentą [dėl šio eilėraščio]. Sakė: „Aš gyvenu netoli tos bažnyčios, kodėl aš nesugalvojau šito, kodėl tu sugalvojai?“
– Nes gyvena per arti?..
– Taip, iš toliau geriau matosi. Tai irgi svarbu. Štai Witoldas Gombrowiczius parašė „Dienoraščius“, juose kalba svarbius, kartais skaudžius dalykus apie Lenkiją, Europą. Nes jas matė iš Argentinos. Kartais reikia distancijos, kad pamatytum tai, ko namie gyvendamas nematai.
– Galingas eilėraštis „Poetai profesionalai“. Skaitydamas net užsimaniau jį išrėkti balsu. Tekstas tiesiog to prašosi. Tačiau klausimas toks: ar skaitai jaunųjų poeziją, kaip ją vertini? Iš to, kas teigiama eilėraštyje, spėju, šiek tiek paskaitai.
– Ne, iš esmės neskaitau, nelabai ką ir galiu pasakyti. Jeigu poeziją ir skaitau, tai tik iš 20 amžiaus ar dar anksčiau. Kažkur Tomas Venclova yra sakęs, kad eiles reiktų skaityti pašnabždomis, dėl Dievo meilės, tik jau nerėkti. Aš jam visiškai pritariu.
– Tada paklausiu apie poetų kartas. Tavo bendraamžiai (Marčėnas, Kęstutis Navakas, Gintaras Grajauskas, Eugenijus Ališanka, Vytautas V. Landsbergis, Alvydas Šlepikas) buvo itin ryškūs, matomi, garsūs „palikimais“ ir paklydimais, legendomis, įvaizdžiais. Vėliau atėjusieji į literatūrą, išskyrus nebent Rimvydą Stankevičių, buvo kiek tylesni. Jei sutiktum su tuo, norėčiau paklausti, kas lėmė tokį jūsų išskirtinumą?
– Na, prieš mus buvusios kartos buvo dar įdomesnės. Dar daugiau visokių istorijų, dramų. Apskritai sovietmečiu poezija turėjo kitą statusą, paskui jis sparčiai keitėsi. Mes pataikėme į lūžio laiką, pereinamąjį laikotarpį iš sovietinio feodalizmo į vulgarų kapitalizmą. Gal tai ir lėmė.
Beje, tas DI, dirbtinis idiotas, irgi nesupranta, kas yra potekstė. Nes tai pernelyg žmogiška.
Nežinau. Tiesą sakant, man labai neįdomu anekdotai apie rašytojus, man kur kas įdomesnė jų kūryba. Suprantu, kad kuo toliau, tuo labiau žmonėms rūpi paskalos ir gandai, bet tai ne mano rūpestis. Tarkime, man Verlaine`as įdomus ne dėl to, kad šovė į Rimbaud, kad girtavo, sėdėjo kalėjime ir smaugė motiną. Man įdomu tai, ką jis parašė. Teksto atsiradimo priežastys ir aplinkybės niekada nepaaiškina eilėraščio stebuklo, jeigu, žinoma, tas stebuklas yra.
Šviesos gaudytojas
– Noriu šio to paklausti apie tavo pamėgtą fotografavimą. Kokius objektus labiausiai tave traukia fotografuoti?
– Jau kuris laikas nuotraukas dedu į knygas, tad fotografija tarsi susijusi su literatūra. „Rašytojas, kuris fotografuoja“, – parašyta mano vizitinėje kortelėje.
– Tai pagriebė kaip reikiant tas menas?
– Na, dėl meno yra sudėtingiau. Pats procesas man labiau patinka. Štai vakar išėjau prie upės ir „sugadinau“ dvi juostas. Prifotkinau pagalių, kitaip sakant. Tačiau man tai teikia džiaugsmą, tuo metu būna smagu. Tai yra tokia buvimo forma. Vaikščiojimą su analogine kamera galima vadinti šviesos gaudymu. Vėjo gaudymu laukuose. Šiaip ar taip – poetinis veiksmas. Man didžiausias malonumas dalyvauti šioje kūrinio atsiradimo misterijoje, būti proceso dalimi. Matai kažkokį tikrovės gabalą ir paskui su tavo paties, kameros ir dar kažkokių nelabai žinomų dievų pagalba visa tai virsta kūriniu – ar tai geras kūrinys, ar ne, čia jau kita kalba, bet jeigu įvyksta transformacija, jeigu matai kažkokį pokytį, metamorfozę... Tokie dalykai pripildo krūtinę šviesos... Mūsų krūtinės kaip fotokameros dėžutės – nuolat laukia šviesos.
Dabar visi turi savo nuomonę, kartais galėtų pasilaikyti ją sau, bet... tokie laikai: norinčių kalbėti nuo bačkos daugiau nei pačių bačkų.
Japonai turi tokią estetikos sąvoką sabi, kai grožio ieškoma senėjime, irime. Kalbu apie senus daiktus, kuriuose matyti laiko pėdsakas. Iš esmės tai susiję su laiku. Patinka fotografuoti kapinėse. Ne dėl to, kad būčiau nekrofilas. Ypač senose kapinėse, kur dar nesubjauroti kapai, na, kai restauruodami padaro juos „labai gražius“, spalvotus. Kapinėse labai matosi mūsų žemėje einantis laikas. Kapinės – didžiulis laikrodis, kurio viduriuose sukasi baimės, atminties ir užmaršties dantračiai. Jose vaikščiodamas labai arti jauti tikrovę ir kartu – transcendencijos pojūtis. Įdomi vieta.
Kai žiūri į kokį seną daiktą, tarkime, medį, nugludintą lietaus ir vėjo, atsiranda tam tikras būties tūris. Atsiranda tarpas, prisipildantis keisto jausmo, kurį galima vadinti žmogiškumu. Nerimas, atmintis, užmarštis – emocijos. Man tai patinka.
Iš esmės seni daiktai turi aurą. Neprisimenu, kuris poetas yra sakęs, kad dulkės yra laiko kūnas. Ko gero, Brodskis... Ir poezijoje, ir fotografijoje laikas man yra pagrindinė tema. Iš jos išsirutulioja kitos.
Man fotografijoje nėra svarbu parodyti ką nors nauja, netikėta, atskleisti dalykus, kurių kiti fotografai nematė. Tiesiog einu ir žiūriu, ir tai, ką matau, virsta fotografijomis.
Dėl meniškumo. Kas meninė fotografija, kas ne – irgi subtilus dalykas. Manau, daug rečiau fotografiją galima vadinti menine nei priešingai. Būna, garsių fotografų nuotraukos tampa vertingos vien dėl to, kad jie garsūs. O ne dėl to, kad jos būtų labai meniškos.
– Arba kad garsius žmones portretavo.
– Taip, sąlyginiai dalykai. Dailėje irgi nemažai paveikslų, kurie visiškai nepelnytai yra brangūs. Brangūs ne dėl to, kad geri.
... o ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai
– Norėčiau šio to paklausti ir iš prozos, eseistikos. Ar motyvuoja noras aprašyti iš esmės neaprašomus dalykus? Situacijas, žmogaus potyrius, jausmus. Kitaip tariant, ar kartais neapima azartas iš medžiagos, kuri kitam atrodytų neįveikiama, padaryti padorų skaitinį, pastraipą, sakinį? Klausiu, nes tavo romanuose tokių epizodų tariuosi aptikęs.
– Aprašyti galima viską, svarbu, kaip tai padarysi, – įtikinamai ar ne, įdomiai, originaliai – ar ne.
– Kažkada kažkur esi sakęs, kad rašant prozą reikia turėti kietą užpakalį. Žinau, ką reiškia daug laiko praleisti prie tekstų, žinau, kas yra nuovargis. Rašai labai daug (toks įspūdis, kad be perstojo), rašymas yra tavo darbas. Kai tokia tekstų griūtis, kaip paskirstai krūvius, kaip disciplinuoji save kasdien, kad išliktum produktyvus, kūrybingas?
– Dabar daugiausia verčiu. Rašau komentarą į laikraštį kartą per mėnesį. Tai nėra labai daug, bet, aišku, kuo toliau, tuo sunkiau. Suspaudi sėdmenis ir rašai.
– Darydamiesi vyresni pamažu imame tolti nuo artimųjų, draugų, jų lieka vos vienas kitas. Tampame tarsi kokiais atsiskyrėliais, vienišiais. Skaitant tavo tekstus gali susidaryti įspūdis, kad esi pasitraukęs, sąmoningai pasirinkęs vienatvę. Ar tame yra dalis tiesos, ir ar atsiskyrėliškas gyvenimas gali turėti tam tikrų pranašumų?
– Nemėgstu vaikščioti į visokius priėmimus, atidarymus, vakarėlius. Gal dėl to taip atrodo. Šiaip nesijaučiu labai atsiskyręs, tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir tiek. Ką tai reiškia, taip pat nežinau.
Jei kur nors nesimali po akimis, tai nereiškia, kad esi atsiskyrėlis. Man nelabai patinka visa ta minia, tas begalinis komunikavimas. Feisbuke irgi nieko nekomentuoju. Nebent kokią nuotrauką įdedu, nes kartais smagu tokiu būdu tarsi pabūti tarp žmonių. Sendamas daraisi vienišesnis natūraliai – senka energija, mažėja bendravimo resursai.
Kita vertus, nemėgstu įkyrių žmonių. Pavyzdžiui, jei manęs neklausia, nekišu savo nuomonės. Kodėl turiu bėgti ir rėkti apie kažką, jei manęs niekas neklausia? Kita vertus, kodėl turėtų klausti, ar ne? Tai taip ir baigiasi viskas.
Dabar visi turi savo nuomonę, kartais galėtų pasilaikyti ją sau, bet... tokie laikai: norinčių kalbėti nuo bačkos daugiau nei pačių bačkų.
Tiesą sakant, man labai sunku kalbėti. Todėl ir rašau, kad negaliu kalbėdamas (viešai ar privačiai, nesvarbu) pasakyti, ką norėčiau... Rašant tai irgi nelengva, bet jauti pastangą, bent jau galimybę priartėti. O kalbėdamas dažniausiai įsiveli į banalybes, į klišes, nes protas nespėja paskui kvailą liežuvį...
Taip, iš esmės ir rašyti man sunku, nes kiekvieną rašantį gundo banalybių ir lėkštybių scilės ir charibdės, ir dar baisiau, kad žmonėms patinka, kai poetai savo eilėraščiuose mala šūdą apie aktualijas, kai demonstruoja turgaus išmintį ir pan. Žinoma, daugelis rimtesnių poetų ir kalba apie vos keletą tekstų, vos keletą eilėraščių, parašytų per visą gyvenimą, o visa kita tik tam tikras fonas, tam tikra kalbos masė, pratybos, raumenų mankšta ruošiantis mažyčiam, bet labai retam nušvitimui.
Gal užteks jau?
– Tik paskutinį klausimą! Norėčiau išsiaiškinti, pas ką raktas nuo dabartinės lietuvių poezijos? Kartą esi sakęs, kad jį turi Sigitas Geda, čia dar jam gyvam esant. Visiškai pritariu. O šiandien?
– Aš taip sakiau? Negaliu prisiminti. Neįsivaizduoju. Tai nelabai ką nors reiškiantis dalykas. Jei ir sakiau, sakiau blogai. Reikia konteksto. Kas čia yra? Šventasis Petras turėjo raktus – tai tas poetas įleidžia į lietuvių poezijos dangų? Suprantu, kad tai žaidimas, bet nenoriu jo žaisti.
Man regis, Gombrowiczius yra gražiai pasakęs: talentas – ir lenko, ir italo – gali būti lygiavertis, bet kultūra yra kaip kalnas, ir nuo aukštesnio vis tiek toliau matosi. Pas mus juk tik kalneliai. Galime girtis, kad turime puikių rašytojų, tik bėda, kad kalneliai žemi. Ant mažesnio kalnelio stovėdamas gali kiek nori sakyti, kad esi toks pats talentingas kaip kuris nors užsienio autorius, bet tas stovi ant didesnio kalno. Nori nenori, tave tas dalykas riboja.
Vasario 27-ąją, penktadienį, 18 val. Vilniaus knygų mugėje, 5.3 Pegaso salėje įvyks Sigito Parulskio knygos „Voras tarp tavo lūpų“ pristatymas. Autorių kalbins žurnalistas Mindaugas Klusas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
