Jauki prieblanda, neįpareigojantis interjeras ir nepakartojamas intymumo pojūtis, kuomet scenoje esantys muzikantai, atrodo, skaito vienas kito mintis, o besiklausantieji kvėpuoja su jais vienu ritmu, kartu juokiasi, kartu susimąsto arba šoka savo kėdėse...
Kažkur kambario gilumoj skimbteli bokalas, išsprūsta su scenos vyksmu nesusijęs sutramdytas krizenimas. Kokio nors užsimiršusio vaikėzo balsas ima netaktiškai garsėti jautrios baladės vidury, gretimų staliukų klausytojų priekaištingi dirsčiojimai dažnėja, kol galiausiai vienas neapsikentęs griežtai krenkšteli, ir sugrįžta palaiminga visuotinio mėgavimosi tvarka.
Tai yra džiazo klubo magija. Ji yra kitokia nei festivalių ar didžiųjų koncertų salių. Atstumas tarp scenos ir publikos čia yra minimalus, tai tobula kūrybinio eksperimento aplinka, ypatinga, nes visi čia yra savi – atviri improvizacinei minčiai ir spontaniško vakaro romantikai.
Vilnius nuo neatmenamų laikų turėdavo džiazo klubą. Sklando legendos apie „Langą“, „Neringą“, Radvilų rūmų rūsį, pirmadienius „Woo“, „Jazz kablį“ ir kitas tai įsižiebdavusias, tai pranykdavusias saleles, bet pastaruosius 10 metų sostinės klubinis džiazo gyvenimas suklestėjo visiškai kitu lygmeniu, nes 2015 m. gruodį duris pravėrė tikrų tikriausias, puikiai įrengtas ir pasirengęs ilgalaikei misijai „Jazz Cellar 11“.
Įsikūrusi pačioje senamiesčio širdyje (Aušros g. 11) džiazo oazė buvo greitai atrasta turistų ir vietos melomanų, ir atradinėta taip intensyviai, jog bilietų medžioklė prasideda vos paskelbus programą, o vietų tėra 75 (bent jau taip skelbta neseniai klubo „Facebook“ paskyroje, nors aš esu įsitikinusi, kad mūsų ten telpa ir daugiau, kai jaukiau susiglaudžiam).
Visi jie labai skirtingi, bet kiekvienuose pasitinka tas pats „visi savi“ artumo pajautimas, geras garsas ir unikali, autentiška muzika.
Skoningas ir nuosaikus meniu subtiliai pabrėžia, jog gomurio lepinimas nesikėsina nustelbti muzikos: pagrindinis dėmesys skiriamas vyksmui scenoje, kuris aprėpia plačią Lietuvos džiazo panoramą nuo korifėjų iki jaunuomenės ir teikia vis daugiau galimybių girdėti garsių tarptautinio garso muzikantų.
„Yellowjackets“, Raulis Midonas, Vanisha Gould, Emma Smith, Emmetas Cohenas, Kjetilis Mulelidas, „Iriao“ ir daugybė kitų keliaujančių žinomų kūrėjų jau pasirodė šioje scenoje, ir vien vasario mėnesį čia vyko kanadiečių pianisto Noamo Lemisho ir austrų vargonininko Raphaelo Wressnigo koncertai. Galbūt „Jazz Cellar 11“ dar neprilygsta Londono „Ronnie Scott`s“ ar Vienos „Porgy & Bess“, bet gal galime jį vadinti geriausiu džiazo klubu Baltijos šalyse?
Dėl šio titulo, tiesa, tektų parungtyniauti su Talino „Philly Joe`s“, esančiu Estijos sostinės senamiestyje, Laisvės aikštėje (Vabaduse väljak 10). Šis džiazo klubas yra kiek didesnis (talpina apie šimtą klausytojų), pasižymi gera akustika ir vilioja miesto melomanus bei svečius nuo 2014 metų. Jam session rengiami kiekvieną antradienį, skiriami pakaitomis džiazui, fankui ir bliuzui.
Koncertų programa stilistiškai spalvinga, intensyviai eksponuojanti Estijos džiazo scenos asmenybes ir taip pat atverianti sceną tarptautinius turus rengiantiems muzikantams. Vien šį mėnesį – prancūzų-amerikiečių pianisto Tomo Sochas trio, suomių Thilios Tamminen ir Tuomo Uusitalo bei Tomo Fordo iš Jungtinės Karalystės pasirodymai. Įprastai klubas sklidinas muzikos kiekvieną vakarą nuo antradienio iki šeštadienio, tad didžiąją savaitės dalį Talinas turi ką pasiūlyti džiazo trokštančiam keliautojui.
Baltijos klubų trijulėje išskirtinė sala – Rygos „M/JAZZhouse“, anksčiau žinoma kaip „M/Darbnīca“. Paveldo vertę turtintis pastatas yra kiek atokiau nuo judriausios senamiesčio dalies (Aristīda Briāna iela 9), bet publika jau daugiau nei penkerius metus čia lengvai atranda kelią, pamėgusi neįprastą, jaukią ir gerai skambančią erdvę. Tiksliau, erdves!
Vilniaus ir Talino klubai įsikūrę mažuose rūsiuose, o Rygos džiazo klubas užima visą buvusios gėrimų gamyklos raštinės pastatą, jo antrajame aukšte įrengta nedidelė jauki koncertų salė, pritaikyta renginiams ir įrašams, žemiau – barui ir meno ekspozicijoms skirtos patalpos, o lauke – erdvi terasa, kur persikelia koncertai ir jam session šiltojo sezono metu.
Programa sudaroma panašiu principu kaip seseriškų sostinių klubuose: šioje aikštelėje skleidžiasi ryškiausi Latvijos džiazo reiškiniai ir tie patys keliaujantys muzikantai užsuka į Rygą. Pavyzdžiui, Vilniuje koncertuosiantis Noamo Lemisho kvartetas gros ir „M/JAZZhouse“, o Tomas Fordas į maršrutą įtraukęs ir Rygos, ir Talino klubus. Greta tradicinių vakarinių koncertų pasiūlos čia gausu renginių vaikams – džiazo edukacija stimuliuoja ateities publikos ir profesionalų prieaugį ir stiprina socialinį klubo gyvenimą, kuris intensyviausias penktadieniais ir šeštadieniais.
Baltijos sostinių džiazo klubų trio praplečia gastroliuojančių po Europą muzikantų maršrutus, stimuliuoja vietos scenas, lemia kiek intensyvesnį kūrybinį apsikeitimą ir cirkuliavimą tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos džiazo kūrėjų, o svarbiausia – keliaudami po Baltijos šalis, kiekvienoje sostinėje turime namus. Visi jie labai skirtingi, bet kiekvienuose pasitinka tas pats „visi savi“ artumo pajautimas, geras garsas ir unikali, autentiška muzika.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
