Teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo įrašas apie grupę „Katarsis“ prieš „Eurovizijos“ finalą, anot paties jo autoriaus, sulaukė beveik 16 tūkst. patiktukų, 400 kartų buvo pasidalytas ir sulaukė tiek pat komentarų. „Tai kas gi čia įvyko?“ – klausia pats O. Koršunovas.
Įraše teatro įkūrėjas ir režisierius sako, jog lyg ir nieko ypatinga – „parašiau, kad tai tiesiog gera jaunimo roko grupė. Ir kad jai nereikia taikyti kitokių kriterijų, tikėtis geros poezijos ar gražios suknelės“ ir kad gerai, jog „atviros ir jaunos širdys gali plakti „Eurovizijos“ scenoje“.
„Bet, žinoma, tiek dėmesio šis postas susilaukė ne dėl to, – rašo režisierius O. Koršunovas. – O dėl to, kad ne kiek aš, o pati „Katarsio“ istorija palietė vieną opiausių mūsų temų. Tai nuolatinis mūsų savęs menkinimas ir nemokėjimas savęs vertinti. Tai mūsų skaudus Achilo kulnas. Todėl užgautas jis susilaukia tokios ūmios reakcijos, gausybės laikų ir komentarų.“
Toliau O. Koršunovas svarsto:
„Galbūt tai mūsų istorinis prakeiksmas, bet mes esam labai liguistos savivertės. Todėl negalim pakęsti kitų pergalės ir greit puolam tapatintis su pralaimėjusiais. Sėkmės istorijos mus erzina, o nesėkmės mus guodžia.
Talentingų ir laimingų mes nekenčiam , o kenčiančias vidutinybes mylim. Didžiausia klaida pas mus kurti sėkmės istoriją. Pasaka apie laimingą pabaigą – ne mums. Labiausiai mes nekenčiam išsišokėlių. Mes įpratę slėptis ir išsišokėliai mums pavojingi, nes gali išduoti mūsų slėptuves.
Mes žiūrim iš istorinių miškų glūdumos, į tuos, kurie spinduliuose ir jiems pavydime. Bet į šviesą neišlendam. Mūsų ausis rėžia viskas, kas garsu. Mes tyliosios kultūros adeptai. Ir visgi, kaip niekas kitas trokštam šviesos, garso ir didybės. Todėl ir vertinimai mūsų tokie liguisti.
„Katarsis“ praėjo visus pragaro ratus. Iš pradžių jį žiauriai sukritikavo ir pažemino. O po to jau susitapatino su nuskriaustaisiais ir nepagrįstai išgyrė. Geresnio piaro pas mus tikėtis ir negalima. Su tuo galima sveikinti „Katarsį“. O ar mes sugebėsim pasimokyti iš šitos istorijos?“ – retoriškai įrašo pabaigoje svarsto O. Koršunovas.
Kol mes neišmoksim vertint patys savęs, niekas mūsų neįvertins.
