Laidų vedėja, komunikacijos specialistė Viktorija Urbonaitė sako šiuo metu besisukanti tarp daugybės darbų, projektų ir aviacijos studijų. Nors galvoje netrūksta minčių apie aerodinamiką bei keturtakčius variklius, ji spėja pasimėgauti ir parodomis, knygomis bei filmais. Rekomendacijomis, ką kultūringo nuveikti vasarį, V. Urbonaitė dalijasi su portalo LRT.lt skaitytojais.
Paveikslai, kuriuose paskęsti
Pirmiausia Viktorija Urbonaitė atkreipia dėmesį į šią savaitę Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje, atidarytą tapytojos abstrakcionistės Simonos Merijauskaitės parodą „Inland“ (liet. „vidun, į gilumą).
„Man jos paveikslai – tokie jūros, ilgesio, išplėštos širdies ir sielos paveikslai. Tokie didžiuliai ir juose paskęsti. <...> Kadangi dabar mokausi pilotuoti lėktuvą, suprantu ir tą didelio, daug dangaus [jausmą]. Tie paveikslai turi tą jausmą – kad kažkur išnyri iš šito suspaudimo, kasdienybės, rutinos. Pakyli šiek tiek aukščiau virš žemės, į kokią stratosferą“, – šypsosi pašnekovė.
Kaip skelbta Pamėnkalnio galerijos pranešime žiniasklaidai, paroda visa savastimi kreipia į vidinę erdvę. Joje Carlo Gustavo Jungo filosofija pasitelkiama kaip žemėlapis dirbti su sąmonės pakraščiuose sklendžiančiomis formomis. Pagrindinis darbų motyvas – akmuo – autorei suteikia priėjimą prie turtingų istorinių, dvasinių ir gamtinių dimensijų. Kūrėja ypatingą dėmesį skiria tapybai kaip mąstymo procesui, skulptūriškos ir monumentaliosios formos paieškai bei paveikslo erdvei.
„Ieškau archetipo ištakų per savo patirtį bei žmonijos aušros civilizacijų griaučius. Kūrybos procese paveikslų vaizdiniai mirgėjo matomi tik akies krašteliu, periferijoje. Ta pakraščio erdvė savo prigimtimi artima Davido Lyncho kūrybai, todėl darbų serija ir gavo tokį vardą. Mistiškas sutapimas“, – sakė Žemaitijoje gyvenanti ir kurianti S. Merijauskaitė.
Tie paveikslai turi tą jausmą – kad kažkur išnyri iš šito suspaudimo, kasdienybės, rutinos.
Paroda veiks iki kovo 8 dienos.
Knygų mylėtojams – medikų istorijos
Vasaris neretai minimas kaip knygų mėnuo – juk Vilniuje prasideda didžiausia Baltijos šalyse knygų mugė. Joje V. Urbonaitė pristatys kelias knygas: Justės Latauskienės „Daktare, galiu užeiti? Istorijos iš gydytojo kabineto“ („Tyto alba“), Aistės Paulinos Virbickaitės „Ką veikti muziejuje. Meno istorijos, interpretacijos ir patarimai“ („Tyto alba“) bei Laimos Baršauskienės „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai. Slaugytojos užrašai“ (BALTO leidybos namai).
„Man atrodo, viena tokių svarbių temų – kalbėti apie mirtį, kai nori gyventi. Manau, kad Laima, pati būdama slaugytoja ir matydama tiek daug mirčių, slaugydama paliatyvius pacientus, mirties akivaizdoje labai supranta, koks prasmingas gyvenimas, kiek turi mylėti ir branginti jį bei kad kiekviena diena labai trapi. Šiandien yra, rytoj gali nieko nebūti“, – dalijasi V. Urbonaitė.
Pasak jos, L. Baršauskienės knyga įkvepia gyventi dar drąsiau ir mažiau klausytis, kas ką aiškina.
„Laima yra sakiusi, kad prieš mirtį žmonės paprastai suvokia, jog jie gyveno ne savo gyvenimą. <...> Klausydamasi jos suprantu, kad noriu gyventi savo pačios gyvenimą“, – tikina pašnekovė.
V. Urbonaitė su šypsena sako, kad medicina – jos širdies muzika. Medikų istorijų mėgstanti klausytis moteris skaitytojams rekomenduoja J. Latauskienės knygą „Daktare, galiu užeiti?“.
„Man atrodo, medikai labiausiai turi tokį nenusaldintą, nenuromantintą, neapkaišytą kažkokiais įsivaizdavimais žvilgsnį į gyvenimą. Taip, kaip yra, tiesiai šnekant. Justė – žmogus, kalbantis labai tiesiai, kartu ir su gera humoro doze, bet kartu ir jautriai, ir subtiliai. Didelis džiaugsmas tokius žmones ir pakalbinti, ir skaityti jų parašytus tekstus“, – teigia V. Urbonaitė.
Klausydamasi jos suprantu, kad noriu gyventi savo pačios gyvenimą.
Vilniaus knygų mugė vyks vasario 27 – kovo 2 dienomis.
Filmas, įtikinantis, kad meilė egzistuoja
Nors Šv. Valentino diena praėjo, V. Urbonaitė neabejoja – meilės reikia kasdien. Todėl ji siūlo romantinės komedijos klasiką „Kai Haris sutiko Salę...“ (rež. Robas Reineris, 1989). Anot pašnekovės, šį filmą galima žiūrėti tūkstantį kartų ir vis tiek neatsižiūrėti.
„Reikia nenustoti tikėti, kad meilė egzistuoja. Nepaisant sunkiausių kasdienybės dalykų. Nepaisant, kiek įsiveliame, užsižaidžiame. Atrodo, sprendi ir sprendi nesibaigiančias problemas. Bet vis tiek meilė – ta vieta, kodėl verta gyventi, kodėl verta keltis ryte ir varyti“, – tvirtina V. Urbonaitė.
„Oskarui“ nominuotame filme Salę įkūnija Meg Ryan, o Harį – Billy Crystalas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
