Andrius Gaučas: kartais veidrodyje matau žmogų su stuburu, kartais – bijantį savęs

„Jei nepadarau to, ko iš manęs tikimasi, tai atimkite mano diplomą ir uždarykite į rūsį“, – juokiasi aktorius Andrius Gaučas. Augęs medikų šeimoje, jis susižavėjo vaidyba, dirbo prestižiniame Londono teatre, o kovą tapo „Auksinių scenos kryžių“ laureatu. Interviu portalui LRT.lt A. Gaučas pasakoja apie savikritiką, kelionę į Veidrodžio karalystę ir kodėl kalbėti apie aktualijas tinka klasikinė dramaturgija.

Augęs medikų šeimoje, užsidegė teatru

A. Gaučo kelias į teatrą nebuvo „paveldėtas“. Būsimasis aktorius augo medikų šeimoje, ilgai šoko sportinius šokius. Su teatru jis susipažino, prisijungęs prie Aušros Jankauskaitės vadovautos studijos „Teatrapilis“. Anot pašnekovo, į šį būrelį rinkosi vaidyba degantys paaugliai.

„Atrodytų, būrelis – tiesiog laisvalaikio praleidimo būdas vaikams. Galėtum tikėtis, kad ir pedagogas žiūrės taip: „Na, pasilinksminam.“ Bet A. Jankauskaitė į tai žvelgė labai rimtai. Kai atėjau, jie repetavo Sauliaus Šaltenio „Škac, mirtie, visada škac“. Man taip patiko, kad vadovė tokia griežta, kad visi repeticijai apsirengę pagal protokolą. Niekas nevėluoja, nevalgo bandelių, negeria vaisvandenių“, – pasakoja jis.

Visgi paskaitęs ištrauką A. Gaučas buvo įsitikinęs – pasirodė siaubingai, ateities čia nebus.

„Galvojau, net gėda gaišinti visų laiką, apsikvailinau ilgam, negaliu net akių pakelti. Bet mandagiai prasėdėjau visą užsiėmimą. Paskui priėjau prie vadovės ir pasakiau: „Ačiū, kad leidote pabandyti. Bet esu nieko vertas ir nelabai reikėtų čia gaišti, ateis kažkas geresnis.“ Ji man atsakė: „Tai ką, taip lengvai pasiduosi?“ Tada pagalvojau: tikrai ne, būkite rami. Ir likau“, – prisimena pašnekovas.

Vėliau jis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vytauto Anužio ir Veltos Žygurės-Anužienės aktorių kurse baigė vaidybos bakalauro studijas. Iki dabar A. Gaučas šiuos dėstytojus laiko didžiausiais autoritetais.

„Dabar pats dirbu pedagoginį darbą, dėstau vaidybą Vytauto Didžiojo universitete, ir suprantu, kokia tai apdovanojanti veikla. Šie dėstytojai man autoritetas – jų besąlygiškas tikėjimas šia profesija ir absoliutus atsidavimas“, – pabrėžia pašnekovas.

A. Gaučas džiaugiasi ir šeimos palaikymu – gydytojai tėvai neprieštaravo dėl pasirinkto kelio.

„Tėvai niekada nebandė išpildyti savo neišsipildžiusių norų per mane ir seserį. Tikrai nebuvo: „Būsi aktorius? Kaip tai atrodys? Tai ką, persirengęs tekstą kalbėsi? Nesąmonė.“ Bet teko girdėti iš kitų“, – pripažįsta jis.

Pašnekovas juokiasi, kad tikslieji mokslai jam vis tiek niekada nesisekė.

„Nuo pat vaikystės buvau beviltiškas. Ir jie nebuvo tie tėvai, kurie lieptų mokytis chemijos, fizikos, matematikos, laikyti valstybinius egzaminus, stoti į rezidentūrą ir tapti kardiologu, geriausia – intervenciniu, operuojančiu širdį. Tai ne mano kelias. Aš visiškai negabus, prašydavau sesės paaiškinti man lygtis. Tėvai turbūt galvojo: „Ačiū Dievui, kad tas vaikas išvis kažko nori, nes su medicina nėra šansų“, – šypsosi A. Gaučas.

„Myliu – per mažas žodis“

A. Gaučas tapo pirmuoju lietuvių aktoriumi, vaidinusiu prestižiniame „Shakespeare`s Globe“ teatre, įsikūrusiame Didžiojoje Britanijoje. Su šios trupės gastrolėmis artistas apkeliavo Aziją ir Ameriką. Anot pašnekovo, bene svarbiausia buvo išmokti taisyklingo akcento.

„Lietuvių operos solistai, dirigentai, šokėjai daug dirba užsienyje. O aktoriams sudėtinga dėl kalbos. Tuomet gyvenau tuo, daugiau apie nieką negalvojau. Buvo didžiulis pokytis, stresas, kraustymasis ir trys skirtingos medžiagos, milžiniškos teksto paklodės: „Dvyliktoji naktis“, „Periklis“, „Klaidų komedija“, – vardija aktorius.

Galiausiai A. Gaučas nusprendė iš Londono grįžti į Nacionalinį Kauno dramos teatrą (NKDT).

„Pasibaigus „Shakespeare`s Globe“ spektaklių blokui, kurį laiką kažko laukiau. Bet supratau, kad negaliu nevaidinti. Laukdamas galvoju, kad darau nuodėmę, nesielgiu proaktyviai. Kokia prabanga! Kas aš? Jeremy Ironsas? Be to, viskas labai pragmatiška ir buitiška. Kur aktoriui atsiranda darbo, ten jis ir dirba“, – sako pašnekovas.

A. Gaučas įsitikinęs – jis negali gyventi be teatro: „Kai buvo pauzė Londone, kankinausi kiekvieną dieną. Be to aš kankinuosi. Aš tai myliu. „Myliu“ net per mažas žodis, į jį netelpa. Nepamatuojamas jausmas, kurį jaučiu vaidybos menui, šiai profesijai.“

„Nėra laimingesnių dienų, negu kai einu vaidinti. Nėra laimingesnio momento, negu kai grimuojuosi, velkuosi kostiumą, kai laukiu išeiti. Tada aš laimingiausias. Ne dėl dėmesio, ne dėl plojimų, ne dėl gėlių. Nemoku paaiškinti. Turbūt man reikia ryšio, kontakto.

Nesu laimingiausias naujame automobilyje, brangiame viešbutyje ar su batais už tūkstantį eurų. Esu laimingiausias, kai dirbu. Tiesiog noriu dirbti. Daug. Ir noriu tuo tikėti. Bijau, kad tai nepasikeistų, nedingtų, kad manyje neatsirastų cinizmo, ironijos, pykčio, apmaudo. Bet apmaudas ir pyktis turbūt neišvengiama gyvenimo dalis“, – priduria pašnekovas.

„Myliu“ net per mažas žodis, į jį netelpa. Nepamatuojamas jausmas, kurį jaučiu vaidybos menui, šiai profesijai.

Paklaustas, ar visgi kartais nesinori atsitraukti nuo kūrybos, A. Gaučas sako nejaučiantis poreikio ilsėtis, bet atsigaunantis gamtoje, sportuodamas, leisdamas laiką su savo auksaspalviu retriveriu.

„Gali išvažiuoti, kur nori, atsigulti į SPA, užlipti į kalną, į Everestą, išeiti į tylėjimo stovyklą, daryti detoksą nuo vyno, bet savo minčių lagaminą vis tiek vešiesi. Yra ramių žmonių, yra neramių. Aš pastarasis. Toks buvau nuo vaikystės. Pradėjau kalbėti, būdamas metų, gal ir anksčiau, tada deklamuoti „Senelės pasaką“. Be galo anksti ėmiau lakstyti, bėgioti. Niekada nesėdėdavau. Ta neramybė, suprantate, kažkoks vidinis degimas. Pasakysiu nuoširdžiai – visai nenoriu ilsėtis“, – dalijasi aktorius.

Kelionė į Veidrodžio karalystę

Kovą A. Gaučas pelnė „Auksinį scenos kryžių“ nepagrindinio vyro vaidmens kategorijoje – už Kliunkį Pliumpį Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Ar aktorius įžvelgia savo ir personažo panašumų?

„Svoriu dar ne, – juokiasi jis. – Bet no judgment – kiekvieno kūnas toks, koks yra, o Kliunkis Pliumpis didelis vyrukas. Bet žinote, kuo panašus? Labai mėgstu skaniai pasijuokti, gerai pajuokauti. Matydamas, kad žmonės juokiasi, noriu prisijungti, būna, paklausiu, iš ko juokiasi. Kliunkiui Pliumpiui irgi patinka juoktis. Jam daug kas Alisoje juokinga.“

Aktorius neabejoja – visur yra juokingų momentų, tik ne visada pavyksta juos pastebėti. Be to, A. Gaučas, kaip ir jo įkūnijamas personažas, dievina poeziją.

„Poezija – sielos maistas. Pablo Neruda, Vytautas Mačernis, Waltas Whitmanas, Johnas Keatsas. Tai poetai, be kurių negaliu gyventi. Man reikia juos skaityti – dar ir dar, ir dar. Kliunkis Pliumpis irgi pasiutusiai dievina poeziją. Bet jis, kaip visi šio spektaklio veikėjai, neturi saiko“, – sako pašnekovas.

O kaip šiandien žmogui nukeliauti į Veidrodžio karalystę? A. Gaučo manymu, pirmiausia reikia nebijoti atsistoti prieš veidrodį ir pažvelgti į save.

„Pasikalbėti su savimi – kodėl nenori to? O ko nori? Kas esi? Ko sau nepasakai? Gal slaptų troškimų, kurie tau atrodo blogi arba nepriimtini visuomenėje? Gal tai metaforine prasme ir yra tavo Veidrodžio karalystė, nuo kurios pats save uždarai, apsistatai tvoromis. Tai, ko seniai bijai savyje. Reikia prisibelsti iki savęs“, – sako aktorius.

Pats A. Gaučas tikina nemėgstantis žiūrėti į save veidrodyje. Visgi, pažvelgęs į jį, kiekvieną dieną mato skirtingus dalykus.

„Kartais matau žmogų, su kuriuo norėčiau pasikalbėti, kuriam norėčiau pasakyti paslaptis, kuriuo pasitikiu. Kitą dieną atsikeliu ir matau žmogų, bijantį savęs, savo veiksmų, savo žodžių, savo nuomonės. Norintį prisitaikyti. Trečią dieną matau žmogų su stuburu, kurio nei vėjas, nei piktas žodis nesulenks. Kaip padaryti, kad nuolat matyčiau tokį žmogų, kokį noriu? Nežinau. Bet faktas, kad esu nuotaikos žmogus“, – pripažįsta jis.

Opios problemos – per klasikinę dramaturgiją

Atkreipus dėmesį į įtampas tiek kultūros, tiek platesniame politiniame kontekste, A. Gaučas įsitikinęs – šiandien kaip niekada svarbu kurti.

„Blogis to ir nori – kad nekalbėtume, neturėtume vilties, bijotume, manytume, jog menas, teatras, kūryba ne taip svarbu. Svarbu. Neapsakomai svarbu kurti, vaidinti, šokti ir daug apie tai kalbėti. Neleisti žmonėms būti tamsoje, tamsiai, be vilties“, – akcentuoja aktorius.

Jo nuomone, nagrinėti skaudžias temas ir aktualijas leidžia dramaturgija, ypač klasikinė.

„Eugene`as O`Neillas, Henrikas Ibsenas, Augustas Strindbergas, Williamas Shakespeare`as... Aišku, gaila, kad jie visi vyrai. Deja, tais laikais moterims nebuvo daug šansų. Tai mums iki dabar reikia stipriai taisyti. Bet pažiūrėkime į kitą aspektą. Pavyzdžiui, H. Ibseno, Tennessee`io Williamso dramaturgija pilna feminizmo.

Manau, statant klasikines pjeses, galima teatre, apskritai kultūros lauke garsiai kalbėti apie tokias opias problemas kaip LGBTQ+ teisės, homofobija, rasizmas, apilietiškumas. Tarkime, H. Ibseno „Visuomenės priešas“ pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Jo frazė: „Dauguma neteisi visuomet.“ Na, pažiūrėkite į mus šiandien“, – sako A. Gaučas.

Ta neramybė, suprantate, kažkoks vidinis degimas. Pasakysiu nuoširdžiai – visai nenoriu ilsėtis.

Pašnekovo manymu, tokių pastatymų Lietuvos teatruose trūksta. Be to, kaip sako A. Gaučas, klasikinė dramaturgija itin naudinga patiems aktoriams.

„Kaip baleto šokėjui būtina šokti klasikinį repertuarą, kad jis išliktų geros formos, taip ir mums klasikinė dramaturgija sveika, kad mūsų dvasinė forma būtų tampri, kad galėtume stiebtis į tai, kas nepasiekiama. Aktorius turi siekti nepasiekiamo. Ne sumažinti save iki pjesės arba ją supaprastinti, pasilengvinti, ne, turi brautis per viską, nulupti nuo savęs visas šiukšles ir tyrai stiebtis į dramaturgo mintį, nepataikaudamas nei sau, nei niekam kitam. To, man atrodo, truputį trūksta. Bet manau, kad vis daugėja“, – dalijasi A. Gaučas.

Apie (savi)kritiką

A. Gaučas pripažįsta turbūt esantis savikritiškas – retai kada būna patenkintas savo pasirodymu.

„Nors negali pamatyti savęs iš šalies, jauti vaidmens partitūrą. Jauti spektaklio širdies ritmą ir ar tinkamai įšokai į tinkamą kardiogramos momentą, kalbant medikų terminija. Ar tik atlikai vaidmenį ir buvai atlikėjas, ar kūrei ir buvai kūrėjas? Tai skiriasi. Kas vakarą iš naujo, kas vakarą kitaip. Yra kelios valandos, per kurias turi įvykti gyvenimas. Ar išgyvenau jas, ar ne? Jei nepadarau to, ko iš manęs tikimasi, tai atimkite mano diplomą ir uždarykite į rūsį“, – juokiasi A. Gaučas.

Vis dėlto pašnekovas pabrėžia – svarbu gebėti išsakyti savo mintis ir kritiką taip, kad ne sugniuždytum, o pakeltum kitą žmogų.

„Tai galioja ir aktoriams, ir režisieriams, ir visiems žmonėms. Reikia mokėti pasakyti kritiką. Kasdien to mokausi. Bet bijoti, kaip tai bus priimta, yra beprasmiška. Negali būti atsakingas už tai, ką kažkas galvos apie tave. Tu žinai, jei norėjai padaryti gera, ir žinai, jei norėjai padaryti bloga. Pastarojo reikia nedaryti“, – tikina aktorius.

Užklaustas apie ateities planus, A. Gaučas sako iš kito teatro sezono besitikintis ypač daug.

„Tikiuosi, kad jis gerąja prasme bus išbandantis. Visąlaik aktorius nori turėti vaidmenį, kuriam galėtų visiškai atsiduoti. To ir norisi. Tokios istorijos, su kuria galėtum ir be galo norėtum gyventi“, – pažymi pašnekovas.

O svajonių vaidmenys A. Gaučui būtų Orinas iš E. O`Neillo „Prakeiktųjų“ ir Tomas Vingfildas iš T. Williamso „Stiklinio žvėryno“.

„Dvi didžiulės svajonės. O kai man bus per 50 metų, labai norisi suvaidinti Asesorių Braką iš H. Ibseno „Hedos Gabler“. Laikau špygas“, – šypsosi jis.

Dvi rekomendacijos

Pabaigai knygas dievinantis A. Gaučas LRT.lt skaitytojams rekomenduoja du kūrinius: Johno Fowleso „Prancūzų leitenanto moterį“ ir „Danielių Martiną“.

„Danielius Martinas“ – tai kelionė į save. Knyga apie scenaristą, palikusį Didžiąją Britaniją ir išvykusį į Ameriką. Mirus geriausiam draugui, jis grįžta namo. Ten jo buvusi žmona ir šeima. Per tuos įvykius ir žmones jis ima suprasti – gali važiuoti, kur nori, visur su savimi nusiveši lagaminą. Žingsnis po žingsnio jis grįžta į savo gyvenimą, savo mintis, savo likimą. Ką tik perskaičiau ir „Prancūzų leitenanto moterį“, nes darkart pažiūrėjau filmą su Meryl Streep. Geniali literatūra. Skaitai ir ašaros bėga upeliais“, – sako aktorius.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.