„Visi matė estrados spalvas, scenos šviesas, blizgančius atlikėjų kostiumus ir šypsenas, gastroles ir laimėtus konkursus. Bet iš tiesų po tuo spindesiu ir žavesiu buvo visai kita realybė – tamsa, kurios žiūrovas nematė“, – sako Miko ir Kipro Petrauskų namuose, Kauno miesto muziejaus padalinyje Žaliakalnyje, veikiančios ekspozicijos „Estrada. Svajonės kaina“ kuratorė Deimantė Kondrotaitė.
Laikotarpį nuo 1958 m., kai buvo įkurtas Lietuvos estradinis orkestras, iki 1990-ųjų aprėpianti ekspozicija paliečia įvairias temas – nuo estrados ištakų, atlikėjų koncertinės veiklos, sovietmečiu veikusios cenzūros iki šiuolaikinių žanro interpretacijų.
Čia lankytoją pasitinka ant palangės stovintys kaktusai, minimi kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio dainoje „Mėlynos gatvelės“, o už stiklo ekspozicijoje galima pamatyti Vytauto Kernagio akinius, Stasio Povilaičio sceninių aksesuarų (peteliškę, smokingo diržą, sąsagas), Australijos aborigenų pagamintą bumerangą, kurį Nijolė Ščiukaitė 1979 m. parsivežė iš gastrolių, Nelly Paltinienės suknelę, dėvėtą 20 a. 8–9 dešimtmečiais, Monikos Liu suknelę, kurią atlikėja vilkėjo 2022 m. „Eurovizijos“ dainų konkurse, ir daug kitų autentiškų eksponatų.
„Ekspozicijos idėja buvo gryninta ne kartą – iš pradžių svarstėme pasakoti apie kompozitorius, kurie rašė estradinę muziką, ar apie iš užsienio pasiskolintas ir perdirbtas dainas. Galiausiai viskas susidėliojo iki to, ką turime dabar. Tai estradinė muzika kaip kultūrinis reiškinys ir koks apskritai buvo muzikanto kelias sovietmečiu“, – sako D. Kondrotaitė.
LRT.lt ekspozicijos kuratorė pasakoja apie lietuviškos estrados užkulisius ir kokia buvo tikroji šio blizgančio scenos pasaulio kaina.
Estrada – kaip anyžiniai saldainiai
D. Kondrotaitė dalijasi, jog ekspozicijos tikslas – ne tik supažindinti lankytojus su estradine muzika ir jos istorija, bet ir paneigti vis dar gajus įsitikinimus apie šį žanrą.
„Estrada yra kaip anyžiniai saldainiai – arba ją dievina, arba jos nekenčia, bet abejingų jai tikrai nėra. Žmonės apie estradą turi visokių nuostatų – ir teigiamų, ir neigiamų. Viena iš jų – kad estradinė muzika yra prasta, šabloniška, ideologizuota. Tikrai buvo tokių nesudėtingos ritmikos, ideologizuotų dainų. Laikmetis buvo sudėtingas visiems, muzikantai irgi turėjo laviruoti. Tačiau taip pat buvo ir vertingų estradinių kūrinių, pavyzdžiui, B. Gorbulskio dainos „Tavo mielos akys“ ir „Sningant“, kurias šiandien atlieka ir muzikos akademijos studentai. Tad negalime estrados vertinti taip vienpusiškai“, – tvirtina ji.
Estradą atliko profesionalūs kolektyvai ir mėgėjai, vadinami saviveiklininkais. D. Kondrotaitė atkreipia dėmesį į kitą paplitusį įsitikinimą, esą sovietmečiu profesionalai gyveno geriau. Anot jos, realybė buvo daug sudėtingesnė.
Laikmetis buvo sudėtingas visiems, muzikantai irgi turėjo laviruoti.
„Ir tiems, ir tiems buvo sunku. Žinoma, profesionalūs kolektyvai geriau uždirbdavo, išvažiuodavo į gastroles, galėjo įrašyti plokšteles, tačiau jie buvo tarsi po didinamuoju stiklu. Jie turėjo atiduoti duoklę sistemai, pašlovinti partiją, padainuoti apie Vladimirą Leniną ir laimingus kolūkiečius.
Vienas baisiausių pavyzdžių, apie kuriuos teko girdėti, – praėjus vos dviem savaitėms po Čornobylio katastrofos, estradinis orkestras „Oktava“ buvo išsiųstas koncertuoti į Pripetę be jokio pasirinkimo. O saviveiklininkai mažiau uždirbdavo, rečiau išvykdavo į gastroles, bet jie turėjo didesnę kūrybos laisvę, juos mažiau prižiūrėdavo saugumo akis“, – teigia kuratorė.
Tarsi pramoginė mišrainė
Pasak D. Kondrotaitės, iš pradžių po estrados terminu, Lietuvoje oficialiai pradėtu vartoti pirmosios sovietinės okupacijos metais, slėpėsi daug dalykų – lyrinės dainos, džiazas, rokas ar populiariosios melodijos, artimos vokiškiems šlageriams ir prancūziškiems šansonams.
„Man įsiminė dirigento Chaimo Potašinsko pasakojimas apie 1941 m. vykusį pirmąjį estrados atlikėjų konkursą. Jame dalyvavo apie 400 žmonių, tačiau niekas nežinojo, kas toji estrada yra. Vieni skaitė juokingus kupletus, kiti dainavo ar grojo, kuo mokėjo, važinėjo dviračiu. Tuo metu estrada buvo vadinamas visas „nerimtasis menas“ – viskas, kas nėra opera ar simfonija. Į tai pateko ir akrobatiniai pasirodymai, magijos triukai, net dresuoti cirko šuniukai galėjo pasirodyti scenoje.
Praėjus vos dviem savaitėms po Čornobylio katastrofos, estradinis orkestras „Oktava“ buvo išsiųstas koncertuoti į Pripetę be jokio pasirinkimo.
Tikslių apibrėžimų nebuvo, tačiau jau 1968 m. buvo surengtas Elektrėnų džiazo festivalis, o 1982 m. pasirodė pirmoji roko plokštelė – Mindaugo Tamošiūno roko oratorija „Ugnies užkalbėjimas“. Tad ilgainiui ši riba tarp estrados ir kitų muzikos krypčių tapo vis ryškesnė“, – pasakoja ji.
Sovietmečiu estrados atlikėjų kelias į pripažinimą prasidėdavo nuo saviveiklos kolektyvų fabrikuose, kultūros namuose ar mokyklose. Geriausiai įvertintiems atsiverdavo festivalių durys, galimybės koncertuoti Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje, įrašyti dainas ir prisijungti prie Lietuvos valstybinės filharmonijos kolektyvų, tokių kaip „Nerija“, „Vilniaus aidai“, „Nemuno žiburiai“. Dar aukštesniu laipteliu buvo laikomi soliniai koncertai – teisę juos rengti gaudavo tik pavieniai muzikantai.
„Estrados atlikėjai turėjo būti labai charizmatiški ir turėti gerą balsą. Ankstyvuoju laikotarpiu dauguma jų buvo profesionalai, baigę muzikos mokyklas, dainavę choruose ir turėję muzikinį išsilavinimą. Vienintelė man žinoma išimtis – Lilijana Ablėnaitė, kuri 6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo pakviesta dainuoti su kompozitoriumi Juozu Tiškumi. Per kelis mėnesius ji ištobulino programą ir išvyko į gastroles. Ji buvo savamokslė, bet labai charizmatiška – kaip fejerverkas“, – sako D. Kondrotaitė.
Mes turėjome dvi programas
Pasak kuratorės, estrados kūrėjų karjeras sovietmečiu lėmė ne tik talentas, bet ir leidimų sistema. Be iš anksto patvirtintų tekstų estrados kompozitoriai negalėjo išleisti dainų, o atlikėjai negalėjo lipti į sceną be oficialiai aprobuoto repertuaro. Nors 7-ajame dešimtmetyje estrada pasiekė televizijos ekranus, be Glavlito antspaudo „Transliuoti leidžiama“ joks turinys žiūrovų nepasiekdavo.
Be Glavlito antspaudo „Transliuoti leidžiama“ joks turinys žiūrovų nepasiekdavo.
„Daugelis saviveiklininkų sakydavo: „Mes turėjome dvi programas – oficialią, ją atgrodavome peržiūrose, ir neoficialią, ją grodavome išvažiavę į koncertus.“ Šį modelį taikė ne tik jie, bet ir filharmonijai priklausę profesionalūs kolektyvai. Pavyzdžiui, tarp „Nerijos“ kolektyvo dokumentų yra likęs piktas atsiliepimas, kad kolektyvas groja tai, ką nori, o ne patvirtintą programą. Natūralu, kad visi muzikantai norėjo geros muzikos, klausėsi tokių programų kaip „Amerikos balsas“, gaudavo plokštelių iš užsienio“, – dalijasi ji.
Kuratorės teigimu, vienas svarbiausių kriterijų, lėmusių, kas gali pasirodyti scenoje, buvo ideologinis. Nors patys patikimiausi ir talentingiausi kolektyvai galėjo išvykti į gastroles už geležinės uždangos – į Rytų Europą, Afriką ar net Šiaurės Ameriką, leidimų dažnai negaudavo tie, kurie turėjo giminių Vakaruose ar buvo politinių tremtinių ir kalinių artimieji.
„Estrados legenda Mikas Suraučius yra pasakojęs, kad jo tėtis buvo politinis kalinys, ištremtas į Vorkutą. Jis sakė, jog turbūt niekas apie tai nežinojo, kitaip jo nebūtų išleidę į sceną. Arba, tarkim, tarp muzikantų buvo kalbama, kad jei grosi „Kopų balsuose“, tai niekada neišvyksi į užsienį, nes Arvydo Paltino tėvai gyveno Vakarų Vokietijoje. Turėjai nebūti teistas ir turėti gana „švarią“ biografiją, kad galėtum koncertuoti“, – sako ji.
Tabu dainose
Sovietinė cenzūra ir ribojimai taip pat palietė estradinių dainų tekstus. Pirmiausia, juose negalėjo būti seksualinių ar erotinių užuominų. Visgi D. Kondrotaitė pamini atvejį, kai Pauliaus Širvio eilėraštis, kuriame yra eilutės „Virpa pirštai kaip rožiniai žiedlapiai trapūs. Paskubom žvaigždeles atsagstai“, virto estradine daina, parašyta kompozitoriaus Mindaugo Tamošiūno.
Anot kuratorės, dainos žodžiuose gana aiški erotinė potekstė, nors šiandien daugelis klausytojų jos, ko gero, nepastebėtų.
Tekstai turėjo būti neutralūs – apie gamtą, medžius, nekaltą meilę.
„Tekstai turėjo būti neutralūs – apie gamtą, medžius, nekaltą meilę. Juose negalėjo būti nei religinio turinio, kuris buvo tabu, nei jokių skandalingų pareiškimų, pasityčiojimų iš valdžios. Tai atsirado jau vėlesnės kartos kūrėjų kūryboje, ypač Vytauto Kernagio dainose. Pavyzdžiui, kūriniuose „Santechnikas iš Ukmergės“ ar „Severiutės rauda“ režimo kritika buvo perteikiama Ezopo kalba – ironija, užuominomis ir metaforomis, akylesnis klausytojas nesunkiai jas atpažindavo“, – sako ji.
D. Kondrotaitės teigimu, yra pasakojama, kad tam tikru laikotarpiu dainų tekstuose pavartotą žodį „Lietuva“ dažnai buvo siūloma pakeisti į „gimtinę“ ar „tėvynę“, kurie galėjo reikšti ir Sovietų Sąjungą.
„Cenzūra veikė net sąskambius. Lietuvos estradiniam orkestrui kliuvo už eksperimentus, bandant sujungti lietuvių liaudies dainas su džiazo motyvais. Vienas muzikologas piktinosi, kaip galima taip „išdarkyti“ liaudies dainos charakterį. Orkestrui buvo priekaištaujama, kad jų kūryboje trūksta optimistinės, džiaugsmingos lyrikos, kurios, anot kritikų, taip gausu tarybinių kompozitorių kūryboje. Muzika turėjo būti linksma, lengvai suprantama masėms, ideologiškai šviesi – joje negalėjo būti nei pernelyg vakarietiškų, nei pernelyg modernių ritmų“, – pasakoja ji.
Maišto formos įvaizdyje
Estrados atlikėjai yra žinomi ne tik dėl savo balso ir dainų, bet ir dėl sceninių kostiumų, kuriuos jiems dažniausiai siųsdavo specialūs modeliuotojai ar siuvėjai. Idėjų jie dažnai semdavosi iš užsienio žurnalų, o giminaičių, gyvenusių JAV ar Australijoje, prašydavo, kad atsiųstų jiems medžiagų, batų, karoliukų ir blizgių žvynelių.
Vis dėlto net ir sceninei išvaizdai galiojo tam tikri apribojimai. D. Kondrotaitė dalijasi, jog moterų suknelių iškirptės nugaroje negalėjo būti pernelyg gilios, trumpi sijonai taip pat sulaukdavo pastabų. Moterų šukuosenoms buvo palikta daugiau laisvės, o iš vyrų buvo reikalaujama, kad jie kirptųsi trumpai.
„Ilgi vyrų plaukai, kliošinės kelnės, vėliau – irokėzo šukuosena, roko muzika, o dar anksčiau – džiazas, vakarietiškų plokštelių klausymas ar net jų turėjimas buvo laikomi tam tikra maišto forma. Pavyzdžiui, pasakojama, kad ansamblio „Nerija“ nariams, išvykusiems koncertuoti į Rusijos glūdumą, buvo liepta nusiskusti ūsus ir nusikirpti plaukus. Priešingu atveju jiems nebūtų leista lipti į sceną. Reikalavimų buvo įvairių, nors laikui bėgant jie keitėsi“, – pasakoja D. Kondrotaitė.
Kuratorė priduria, kad kritikos sulaukdavo ne tik atlikėjų išvaizda, bet ir jų elgesys scenoje. Tarkim, M. Suraučius yra pasakojęs, kad per festivalį, grodamas scenoje, jis priklaupė ant vieno kelio, imituodamas JAV roko muzikantų judesį.
„Tai buvo matoma kaip vakarietiško stiliaus propagavimas, darkymasis. Įsivaizduoju, kad jei jis dar būtų sulaužęs instrumentą, kaip ant scenos kartais darydavo Vakarų roko žvaigždės, viskas būtų pasibaigę dar blogiau, nes scenoje turėjai būti santūrus. O štai per koncertą Sporto halėje viena grupė taip užvedė publiką, kad jie pradėjo šokti, garsiai ploti ir švilpti. Toks grupės ir žiūrovų elgesys buvo nederamas. Tai buvo laikoma išsišokimu, chuliganišku elgesiu ar net provokacija prieš valdžią. Dėl tokio žiūrovų elgesio velnių gaudavo ir patys atlikėjai“, – sako pašnekovė.
Nereikia distopinių romanų
9-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje įvyko roko muzikos sprogimas – žmonės traukė į Roko maršus po Lietuvą ir Sąjūdžio aikštes, kur skambėjo patriotinės dainos, o muzika tapo protesto ir laisvės ženklu. Pasak kuratorės, jauni atlikėjai ieškojo naujos muzikinės kalbos, galinčios pasakyti tai, ko senoji estrada jau nebegalėjo.
Ansamblio „Nerija“ nariams, išvykusiems koncertuoti į Rusijos glūdumą, buvo liepta nusiskusti ūsus ir nusikirpti plaukus.
„Rokas, aišku, Lietuvoje buvo ir anksčiau, bet tada jis tapo masiniu reiškiniu. Apie roką rašė spauda, transliavo televizija, o senieji estrados grandai liko antrame plane. Filharmonijos Estrados skyrius 1989 m. tapo valstybine koncertine organizacija „Tonas“ – jie dar bandė išlaikyti profesionalios estrados tradiciją. Bet visus ansamblius netrukus palietė ekonominė krizė – brango aparatūra, mažėjo publikos, žmonės taupė ir retai lankydavosi koncertuose. Atgavus nepriklausomybę viskas labai greitai pasikeitė – vos po kelerių metų scenoje galėjo dainuoti visi, kas norėjo, ir tai, ką norėjo. Nebuvo tokių suvaržymų kaip anksčiau“, – sako D. Kondrotaitė.
Visgi estrada tebėra gyva ir šiandien. Kuratorė pastebi, kad ji yra perdainuojama ir interpretuojama šiuolaikinių atlikėjų – Liudo Mikalausko, Mariaus Jampolskio su Irūna Puzaraite-Čepononiene, Sauliaus Prūsaičio ir kitų. Estrados remiksus kuria atlikėjas Sauben, naują lietuvišką estradinę muziką – grupė „Superkoloritas“, o koncerte „Kai susitinka Dolskis ir Gorbulskis“ dainavo Evelina Sašenko ir Rafailas Karpis.
„Jei lietuviškos estradinės dainos iki šiol dainuojamos, perkuriamos, jų tebeklausoma, vadinasi, jose buvo kažkas tikro, kokybiško. Nes tik geri kūriniai pergyvena savo laikmetį“, – priduria pašnekovė.
Paklausta, ką ekspozicija gali papasakoti ne tik vyresniajai kartai, su nostalgija galbūt prisimenančiai estrados laikus, bet ir jaunesniems žmonėms, kurie šio laikotarpio nepatyrė, D. Kondrotaitė dalijasi, jog čia keliami klausimai apie matomumą, kelią į sceną ir svajonę tapti žvaigžde tebėra aktualūs šiandien.
„Nereikia skaityti distopinių romanų – užtenka paklausti senelių ar ateiti į ekspoziciją ir pamatyti, kaip žmonės gyveno, kokia buvo kontrolė ir kiek daug ribojimų buvo, ką galėjai daryti, o ko ne. Šiandien, jei nori išvažiuoti į užsienį, gali sėsti į mašiną ir važiuoti. Jei nori dainuoti, gali tai daryti net gatvėje. Sovietmečiu viskas buvo kitaip – į sceną patekdavo tik geriausieji iš geriausiųjų.
Visi matė estrados spalvas, scenos šviesas, blizgančius atlikėjų kostiumus ir šypsenas, gastroles ir laimėtus konkursus. Bet iš tiesų po tuo spindesiu ir žavesiu buvo visai kita realybė – tamsa, kurios žiūrovas nematė. Tam tikra prasme taip yra ir šiandien – visada egzistuoja tai, kas lieka už kadro“, – sako ji.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
