Kai praėjusį šeštadienį apvažiavome visas suplanuotas ūkines vietas, pasiūliau apžiūrėti šviežiai sutvarkytą Jeruzalės tvenkinio parką. „Čia kur?“ – paklausė bendrakeleivė. „Čia ten, kur stovi inžinieriaus Garino namukas... Labai garsus namukas“, – kažkodėl pridėjau, nors tai nebuvo tiesa, nes namukas prie tvenkinio gerai žinomas tik nišinei auditorijai.
Geltona dviaukštė vila su bokšteliu ant tvenkinio kranto, nematomai tyvuliuojančio beveik šalia Santariškių, pagarsėjo 1973 metais, kai sovietinėje televizijoje buvo parodytas keturių serijų filmas „Inžinieriaus Garino krachas“, pasakojantis apie kažką panašaus į kovinį lazerį išradusio rusų mokslininko bandymą praturtėti ir pakeliui tapti pasaulio valdovu.
Visas filmas buvo sukamas Vilniuje. Miestas tuomet vaidino Paryžių, Niujorką ir Prancūzijos provinciją, ir šitaip tapo išnykusių Vilniaus vietų vaizdų šaltiniu – filme galima pamatyti „Palangos“ restoraną, „Dainavos“ restorano terasą ir atvirą ledainę, stovėjusią dabartinio Vyriausybės pastato vietoje. Ten, aišku, užfiksuota ir daug beveik nepasikeitusių vietų – senamiestis, Šv. Onos bažnyčia ir tas namukas prie Jeruzalės tvenkinio.
Kai, įveikę nedidelius trikdžius Kalvarijų gatvėje, pastatėme automobilį prie naujojo parko prieigų, netikėtai supratau, kad už akimirkos gausime unikalią asmeninę strateginę psichogeografinę patirtį. Sulaukus brandaus amžiaus tai padaryti labai sunku.
Aš psichogeografines patirtis klasifikuoju pagal gyvenimo tam tikroje vietoje trukmę. Jei vietą tyrinėja smalsus turistas, kelių dienų pabuvimas jam suteikia tik operatyvinę patirtį. Jei pavyksta pagyventi ilgiau, porą savaičių ar mėnesį, kai numezgamas lengvas rutinos ir įpročių voratinklis, tyrėjas pasiekia taktinės psichogeografinės patirties lygmenį.
Po trejų ar ketverių metų, praleistų toje pačioje vietoje, žmogus praranda tyrėjo statusą, bet gauna gyventojo laipsnį – kartu su institucinės psichogeografinės patirties būsena, apimančia socialinius ryšius ir priklausymo vietai jausmą. O keli dešimtmečiai vienoje vietoje gyventoją paverčia senbuviu, išdidžiai nešančiu strateginio psichogeografo titulą.
Mes su žmona būtent tokie Jeruzalės, Šnipiškių, Žirmūnų, Verkių strateginiai psichogeografai ir esame, bet į Jeruzalės tvenkinio teritoriją dar nebuvome įkėlę kojos. Aš vietą žinojau tik iš link Molėtų važiuojančio autobuso lango ir sovietinio televizijos filmo, todėl spontaniškai pajudėjau jau minėtos geltonos vilos kryptimi. Nusileidome šlaite įrengtais metaliniais laiptais link tvenkinio ir užstrigome.
Naujai klotais pakrantės, o vietomis – virš vandens patiestais pėsčiųjų takais ėjo minios žmonių, į visas puses. Ėjo šeimos, vaikai, šunys ir šuniukai (šuniukų buvo daugiau), rankose – fotografuoti paruošti telefonai. Pastebėjau, kad dažniausiai nuotraukai kombinuodavo kompoziciją su keliuku per vidurį, turėklais šone ir tvenkinio fragmentu likusiame fone. Turėklai yra verti fotografuoti – mediniai, papoliruoti, virtuoziškai palenkti reikiamose vietose. Dizaino kūriniai, o ne turėklai.
Tvenkinys irgi nenuvylė – tapybiškai apaugęs pakraščiuose, su antimis, mažais ančiukais ir vandenyje atsispindinčiu netikėtai tankiu pakrantės mišku. Taip pat jame buvo dar neįjungtas fontanas. Man fontanas suveikė kaip įprastas trigeris ir aš užsukau savo įprastą, bet vis dar aistringą kalbą apie mūsų nesugebėjimą atsispirti ryčiausios Rytų Europos stilistinei bėdai – pagundai papildomai papuošti natūraliai gražią aplinką.
Manęs netrikdė nei naujieji takeliai, nei šaunieji takelių turėklai – jie kaip tik ir pateko į natūralumo kategoriją. O fontanas tvenkinio viduryje – nepateko. Maždaug šioje vietoje aš jau būčiau ir užbaigęs komentarą, bet, atitraukęs žvilgsnį nuo neveikiančio fontano, apžvelgiau tvenkinio ir jo parko panoramą. Mes joje atrodėme negerai.
Savivaldybės pranešime buvo džiaugiamasi, kad naujasis parkas pritrauks visus vilniečius. Tą savaitgalį taip ir atsitiko – tūkstančiai strateginių psichogeografų atrado sau naują Vilniaus vietą. Šioje minioje visiškai pradingo dar viena psichogeografinės patirties kategorija, giliausia ir visuomet mažiausia – vietiniai, oficialiai vadinami vietos bendruomene.
Jie, žinoma, irgi vaikščiojo aplink tvenkinį, su siaubu galvodami apie ateitį ir gedėdami ramios, nesudizainintos praeities. Aš juos galiu nuraminti – lankymo ažiotažas bus laikinas. Visi vilniečiai invaziniais psichogeografais tampa retai, tik šiltais ir nelietingais savaitgaliais, o visomis kitomis dienomis jie atgauna savo tikrąją – vietinių – prigimtį ir atsiradus norui pasivaikščioti eina ne į svetimus, o į savo parkus.
Vilnius tokią galimybę duoda visiems – mieste nėra rajono be nuosavo parko ar į jį panašios vietos. Todėl galiu lažintis, kad nuo rugsėjo pabaigos iki gegužės pradžios Jeruzalės tvenkinio parkas liks tik jeruzaliečiams.
Aišku, vietiniams atsipalaiduoti negalima ir savo parko uždarumą reikia saugoti nuolat. Aš paklausinėjau kelis pažįstamus iš Jeruzalės, kaip jie vertina atnaujintą vietą, taip pat tų pačių atsakymų ieškodamas panaršiau po bendruomenines grupes socialiniuose tinkluose. Priekaištai smulkūs – vietinius labiausiai liūdina geležiniai laiptai, įrengti buvusiuose lauko takeliuose, nes jie sunaikino geriausias vietas čiuožti rogutėmis. Jei ir toliau žiemą bus sniego, teks rengti naujas trasas.
Antras dalykas, tebejaudinantis Jeruzalės gyventojus, – tvenkinio švara. Bendruomenė tikėjosi, kad tvarkymo metu išvalys dugną ir tvenkinys bus tinkamas maudytis. Taip neįvyko ir vietiniai nusiminė. Nors turėtų džiaugtis! Jei Jeruzalės tvenkinys virstų maudykla, jis automatiškai taptų vilniečiams lengviausiai pasiekiamu natūraliu baseinu, tuomet vietiniams tektų su savo mylima vieta atsisveikinti.
Galiu lažintis, kad nuo rugsėjo pabaigos iki gegužės pradžios Jeruzalės tvenkinio parkas liks tik jeruzaliečiams.
Beje, šiame kontekste vėl atsiranda fontanas. Peržiūrėjęs įrašus bendruomenės grupėse pamačiau, kad daugumai jis nepatinka dėl estetinių priežasčių ir tai džiugina. Bet yra ir kitas faktorius – numatyta, kad veikiantis fontanas judins vandenį, jis pradės švarėti, o tuomet, žiūrėk, ir katastrofiškos rajonui maudynės priartės.
Žodžiu, kaip bedėliosi, aš galiausiai lieku teisus – nereikia daryti fontanų tvenkiniuose.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
