„Kartais troleibuse žiūrint į tipažus atsiranda naujų idėjų aktoriniams sprendimams“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ sako režisierius Algimantas Puipa, neseniai pristatęs filmą „Naktinis seansas“.
– Jūs – vis dar viešojo transporto keleivis ar važiuojate mašina?
– Ne ne, aš nevairuoju. Niekada nevairavau. Bandžiau mokytis, bet supratau, kad neskiriu dešinės nuo kairės. Tad man patarė geriau važiuoti viešuoju transportu.
– Nesigailite, kad neišmokote vairuoti?
– Gailiuosi, labai gailiuosi. Nes yra labai daug dalykų, kada mašina reikalinga. Netgi pagalbos atveju savo artimiesiems. Šiaip esu labai priklausomas nuo artimų žmonių.

– Bet gal ir sveikesnis dėl to, kad nusprendžiate eiti, o ne važiuoti?
– Bet kuriuo atveju, turiu progą troleibuse arba autobuse susipažinti su naujais žmonėmis, kurie mane kartais atpažįsta.
– Būna tokių, kurie sako: „O, gi čia tas režisierius“?
– Nežinau, ką jie kalba tarpusavyje. Gyvenau beveik šalia Antano Šurnos, per vieną kvartalą. Ir atsimenu, kaip jis važiuodavo troleibusu visą laiką nuleidęs akis, kad niekas jo nematytų. Tad aš ir neidavau prie jo pasisveikinti, suprasdavau, kad jis turėjo tokią savo autonomiją.
– O jūs esate tas, kuris nudelbia akis troleibuse, ar visgi ieškote akių kontakto?
– Man geriau kontakto neužmegzti, nes tada pradedu fantazuoti apie kiekvieno žmogaus veidą, spėlioti jo biografiją. Bet kartais troleibuse žiūrint į tipažus atsiranda naujų idėjų aktoriniams sprendimams.
„Savo filmams ieškau truputį nestandartinių veidų.“
– Ką apie mane pasakytumėte?
– Pasakyčiau tik tiek, kad skandinaviškas veidas. Kaip sakytų mano draugas operatorius Algimantas Mikutėnas, tavo veidas limpa prie juostos. Galėtų būti visai nieko, jei kurčiau skandinavišką filmą.
– Jūs labai pataikėte. Kelionėse aš visada esu kildinamas arba iš Suomijos, arba iš Švedijos, dar kartais danai pretenduoja į mano tautybę. Tiesa, kad žvelgdamas į veidus jūs kuriate scenarijų?
– Savo filmams ieškau truputį nestandartinių veidų. Labai džiaugiuosi, kai pamatau kokią nors raudonplaukę jauną aktorę, kuri dar nesifilmavo, ir galiu ją pakviesti.
– Kaip atsirinkote naujausio filmo „Naktinis seansas“ aktorius?
– Kadangi vaidmenų yra labai daug, tipažiškumas man buvo labai svarbu. Aišku, nulėmė tai, apie kurį aktorių suksis visa pagrindinė istorija. Po „Sinefilijos“ mes vėl grįžome į tokią draugystę, bendradarbiavimą su Aleksu Kazanavičiumi. Supratau iš karto, kad pagrindinį laikrodininko vaidmenį vaidins Aleksas.

O paskui ieškojome aktorių, pasirodžiusių ankstesniuose filmuose. Arba buvo idėja surasti kaip galima daugiau jaunų aktorių ir padovanoti jiems tokį debiutinį vaidmenį. Kadangi vaidmenys buvo gana spalvingi. Kad jie debiutuotų mano filme ir paskui galbūt prodiuseriai, režisieriai...
– Jūs džiaugtumėtės, kad juos atrado Algimantas Puipa?
– Galiu pasakyti, Jūratė Onaitytė, Daiva Stubraitė, netgi Rasa Samuolytė pirmą kartą pas mane nusifilmavo. Aš didžiuojuosi tuo, kad jiems padovanojau galimybę toliau egzistuoti.
– Kam jums tas vargas? Pasiimtumėte profesionalą, kuris viską žino, ką pasakysit – tą padarys, nereiks dar ir mokyti papildomai.
– Bėda yra tame, kad dažnai žinau, kaip suvaidins patyrę aktoriai.
– Nemėgstate prognozuojamumo?
– Yra aktorius Valentinas Masalskis. Jį pakviesdamas nors epizodui nežinau, kaip jis suvaidins, nes jis pats nežino. Ir įvyksta stebuklas. Neįsivaizduoju, kaip Viktorija Kuodytė suvaidins kitame mano filme. Yra tokių aktorių siurprizų, jie turi kažkokį ryšį su kosmosu. Ateina į aikštelę paprasti kasdieniai žmonės ir pavirsta personažais, tipažais – kažkokiais išprotėjusiais, pilnais kompleksų arba nešančiais gerumą žmonėmis. Atspėti aktorių yra didelis mokslas.
„Kartais troleibuse žiūrint į tipažus atsiranda naujų idėjų aktoriniams sprendimams.“
– Jums tuomet reikia drąsos. Sakote, pradedate darbo dieną ir nepaisant to, kad kino aikštelėje esate režisierius, nežinote, kas bus ir ką padovanos aktorius?
– Tarkovskis sakydavo apie Banionį: „Labai puikus aktorius, bet jis mane taip išvargindavo. Visą laiką klausinėjo, ką aš čia jaučiu.“ Sako, jis įpratęs dirbti teatre ir turėjo žinoti viską apie personažą: „Jeigu aš jam pasakočiau visą savo koncepciją, jis ir vaidintų mano koncepciją, o man šito nereikia.“ O Banionis atvirkščiai sako: „Nežinau, ką pas tą žmogų darau, jis man sako pakelti rankas, apsisukti ir tai – viskas, ko jam iš manęs reikia. Bet kai pamačiau filmą, supratau, kad aš filmavausi pas genijų.“ Čia yra kino paslaptis.
Dažnai nėra tokio didelio paruošiamojo darbo kaip teatre. Nes teatre išsinagrinėjama pjesė, mėnesį visi repetuoja. Filmavimo epizodas, scena ar kadras trunka kelias minutes. Aktorius dažnai žino kino specifiką ir tai minutei jis pasiruošia. Aišku, gavęs kažkokios informacijos iš režisieriaus arba aptaręs situaciją. Jis neateina kaip visiškai aklas kačiukas, yra kažkokie bendro susitarimo principai.

Iš dalies man nėra sunku, nes aš jauną aktorių išvydęs kaip studentą kokiame nors darbe, etiude suprantu, ką su juo galiu nuveikti. Yra Jimo Jarmuscho pasakymas: „Aš pamatau aktorių ir suprantu, ar su juo galiu pereiti gatvę, ar galiu pereiti visą kvartalą.“ Ne kartą esu filmavęs ir visiškai neprofesionalius žmones, netgi davęs jiems papildomai tekstinius vaidmenis. Kartais pralošdavau, tekdavo atsisakyti to epizodo, bet labai dažnai ir išlošdavau.
– Mėgstate riziką?
– Viskas yra rizika. Ateini į filmavimo aikštelę – tą dieną lyja ir supranti, kad negalėsi filmuoti. Man patinka toks mano išsireiškimas, kuriuo kartais dalijuosi su grupės nariais: filmavimas yra kaip banko apiplėšimas. Viską aptarėte, viską suderinote, atvažiuojate, užsimaunate kaukes ir ne vietoje, ne laiku praeina kokia nors močiutė. Kai turi su pinigų maišu atsitraukti, įvyksta chaosas ir viskas – sužlunga tavo planas.
Taip ir kine dažnai turi vietoje spręsti, kaip pasielgti, kaip neprarasti tos dienos ir neprarasti epizodo, kurį sugalvojai. Visą laiką filmavimo aikštelėje yra išbandymas.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“:
Parengė Monika Augustaitytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.






